Kaip pastebi istorijos profesorius Alfredas Bumblauskas, herojaus atsiradimą nulemia tautinė mitologija, kuri būdinga visam tautiniam atgimimui: „Kai gimsta šiuolaikinės tautos, joms reikia proceso įteisinimo. O tai ir sukuria tautos mitai“.
Tų mitų raidai daugiausia įtakos turėjo didžiųjų lietuvybės tėvų – Mairono ir Jono Basanavičiaus plėtoti pasakojimai. „Pagal J.Basanavičių, Lietuvos herojai yra iki krikšto, jie yra Lietuvos pagonybės kūrėjai. O Maironiui herojai yra didieji kunigaikščiai“, - dvi herojų naracijas išskiria A.Bumblauskas.
Įsitikinimas, kad iškiliausi Lietuvos herojai yra didieji Lietuvos kunigaikščiai – Vytautas, Gediminas, Kęstutis ir karalius Mindaugas – daugeliui atmintyje giliai įsitvirtina dar mokyklos laikais, o jų valdymas istorinėje sąmonėje susiejamas su didingiausiais Lietuvai laikais.
Veikiausiai todėl naują vaizdinį pasiūlantys istoriniai tyrimai sutinkami su didžiuliu pasipriešinimu ir skeptiškumu.
„Pavyzdžiui, profesorius Edvardas Gudavičius yra keikiamas, kad iškelia tas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto savybes, kurios plačiajai visuomenei nėra žinomos – kad jis buvo labai griežtas, gal net žiaurus. Ir tada sakoma, esą tai yra Vytauto juodinimas.
O aš manau, kad vadovas be tokių savybių negali būti. Tas pats ir su karaliumi Mindaugu – kartais sukylama, kad jis be reikalo iškeliamas, nes rusų metraštis sako, jog jis „žudo brolius ir brolėnus“, - apie herojaus dvilypumą kalba A.Bumblauskas.
Nuvainikuotas herojus Margiris
Su panašiu skeptiškumu ryškiai susidūrė ir istorikai Darius Baronas ir Dangiras Mačiulis. Savo 2009 metų studijoje jie nuvainikavo garsiojo Pilėnų gynėjo, kovotojo su kryžiuočiais Margirio mitą.
Populiariojoje sąmonėje ilgai gyvavo legenda, kad bebaimiai Margiris ir jo kariai puolė ugnį, nusprendę, kad geriau nusižudyti ir iškeliauti Anapilin šventos ugnies liepsnose nei gėdingai patekti į kryžiuočių vergiją.
Tuo tarpu D.Baronas ir D.Mačiulis po savo tyrinėjimų padarė išvadą, kad Pilėnų gyventojai ėmė žudyti vienas kitą iš panikos ir baimės, o Margirio elgesys – ne didvyrio karvedžio, o išskydusio pralaimėtojo.
„Neturiu iliuzijos, kad masinėje sąmonėje įsigalės požiūris, kad Margiris nėra didvyris. Vienokia ar kitokia Margirio interpretacija mokyklos vadovėliuose bus ar nebus, niekas nuo to nepasikeis. Kitas dalykas – naujausi istoriniai tyrimai pakankamai lėtai ateina į vadovėlius“, - aiškino vienas studijos autorių D.Mačiulis.
Margirio, kaip bebaimio kovotojo, įvaizdis buvo itin plėtojamas tarpukario Lietuvoje – Pilėnų gynybos, kaip herojiško akto, vaizdinys turėjo įkvėpti tautą ir pagrįsti Lietuvos teises į valstybingumą.
Antai minint pirmąsias nepriklausomybės metines 1919 m. Valstybiniame teatre buvo pastatyta drama apie Margirį, o 1933 m. išleista Vinco Krėvės “Sena pasaka apie narsųjį kunigaikštį Margirį Punios valdovą.
Tiesa, jau vėliau Margirio legenda labai tiko sovietiniam režimui – Maskvoje išleistame V.Krėvės kūrinio leidime Margiris buvo paverstas bebaimiu kovotoju su vokiečiais.
Tokiu būdu, ypač kai valstybė nėra laisva, iš esmės kiekvienas herojus gali pasitarnauti tam tikrai valdančiajai konjunktūrai, o jai pasikeitus – virsti antiheroju.
Ryškiausia terpe manipuliacijoms tautos atmintimi D.Mačiulis nurodo Rusiją. „Štai Naugirdo kunigaikštis Aleksandras Neviškis iki revoliucijos Rusijoje buvo vertinamas kaip nacionalinis herojus, Stačiatikių bažnyčios šventasis. Įvykus revoliucijai, kai valdančiąją konjunktūrą užvaldė pasaulinės revoliucijos idėja ir buvo atmesti bet kokie nacionaliniai elementai, iš istorijos naratyvo A.Neviškis išnyko, jis buvo padarytas antiherojumi.
O kai ketvirtajame dešimtmetyje sovietinis režimas atsisakė beatodairiško revoliucijos eksporto idėjos ir pradėjo labiau rūpintis sovietinės visuomenės statyba, A.Neviškis buvo grąžintas į istorinį naratyvą ir padarytas kovotoju su užsienio interventais, - pasakoja istorikas D.Mačiulis. - Bet 1939 metais pasirašomas Molotovo-Ribentropo paktas, ir A.Neviškio vaizdinys greitai dingsta, nes jis labai vokiškas. O kai prasideda Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karas, tas vaizdinys vėl grįžta į viešąjį diskursą ir karo metu eksploatuojamas įvairiausiais būdais“.
Kuo daugiau demokratijos, tuo mažiau herojų
O ką šiandien lietuviai laiko savo herojais? Populiariojoje tautinėje sąmonėje įsitvirtinusius Lietuvos herojų įvaizdžius tyrusi sociologė Irena Šutinienė išskiria tris herojų tipus: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės herojai (kunigaikščiai ir karaliai), modernios tautinės valstybės prezidentai ir tautinio atgimimo veikėjai. Sociologinis tyrimas buvo vykdomas 1991-aisiais ir 2007 metais – abiem atvejais didžiausiu Lietuvos heroju buvo įvardintas didysis kunigaikštis Vytautas (40 procentų – 1991-aisiais, 34 proc. - 2007 metais).
Dvidešimties didžiausių herojų sąraše – vos trys pavardės iš pastarojo Lietuvos dešimtmečio: Aukščiausiosios Tarnybos pirmininkas Vytautas Landsbergis, prezidentai Algirdas Brazauskas ir Valdas Adamkus.
Lyginant 1991-ųjų ir 2007-ųjų tyrimus, labiausiai nuvertėjo V.Landsbergio herojiškumas: Nepriklausomybės pradžioje jį svarbiausia istorine asmenybe laikė 16 proc., o prieš ketverius metus – 9 proc. lietuvių.
Kaip pastebi profesorius A.Bumblauskas, visa šiuolaikinė epocha, prasidedanti XIX amžiuje, yra neparanki herojams, nes kuo visuomenė demokratiškesnė, tuo mažiau jai reikalingi herojai. „Dėl to ir įvairūs mitai yra pervaromi per kritikos mašiną“, - aiškina A.Bumblauskas.
Profesorius pastebi, kad herojaus sąvoka yra susitarimo dalykas: „Moterims, pavyzdžiui, reikia kitokių herojų. Koks nors Žygimantas Augustas, vyrų požiūriu, yra nekoks valdovas, o moterims jis atrodo labai svarbus herojus, nes yra jo meilės linija su Barbora Radvilaite. Todėl herojaus sąvoka labai kebli“.
Panašų dvilypumą galima pastebėti ir vertinant sporto herojus. Aistringi krepšinio sirgaliai neabejotinais herojais pavadins Kšyštofą ir Darjušą Lavrinovičius. O tiems, kas krepšinis mažiau arba visai nesvarbus, kalbėdami apie brolius Lavrinovičius pirmiausiai prisimins prievartavimo istoriją.
„Herojus neturi būti nepriekaištingos reputacijos – dažnai žmonės visuomenei ir yra įdomesni, kurie turi ir kažką neigiamo. Brolius Lavrinovičius vertiname pagal dabartinius jų pasiekimus, o ne jų prievartavimo istoriją. Galiausiai, juk būtent kalėjime įdėtų pastangų dėka jie ir tapo tokiais gerais krepšininkais“, - mano Edita Mildažytė, savo vedamose laidose kalbanti apie įvairiausių sričių herojus.
Herojų svarbą sumenkina jų gausa?
Atsakymą, kodėl dabar matome mažiau akivaizdžių herojų, pateikia ir viešųjų ryšių specialistas Mykolas Katkus, pirmiausiai atmetantis tvirtinimus, kad šiuolaikinių viešųjų ryšių dėka galima iš bet ko padaryti herojų. Esą šiuolaikinio herojaus kūrimo metodai ne taip ir skiriasi nuo tų, kurie egzistavo tolimoje praeityje: „Juk kiekviename dvare buvo metraštininkas, rašęs istoriją ir tokia prasme formavęs jo įvaizdį“.
Tačiau smarkiai skiriasi informacinė aplinka, kurioje kuriamas ir egzistuoja istorinis ir šiuolaikinis herojus.
„Pirmiausia labai skiriasi herojų kiekis. Komunikacijos priemonių revoliucija pavertė pasaulį viena informacine erdve, kurioje turime galimybę „pačiupinėti“ ne tik savo šalies herojus, bet ištisą herojų kartą iš skirtingų pasaulio valstybių. Didelis herojų kiekis tam tikra prasme ir sumažina kiekvieno jų reikšmę vertinant atskirai.
Be to, atsirado labai daug reliatyvumo. Demokratinėje visuomenėje labai retai būna visiškai teigiamas asmuo. Ir kriterijai, keliami tam žmogui, žymiai aukštesni nei prieš 20 metų. Nes anksčiau tiesiog neturėjome galimybės patikrinti daugelio dalykų, pavyzdžiui, tų laikų herojų asmeninio gyvenimo, turto deklaracijų. O dabar žiniasklaidos pagalba ir tiesiogiai mes turime kur kas daugiau galimybių pažinti savo herojus“, - tikina M.Katkus.
Kaip pavyzdį viešųjų ryšių specialistas pateikia nepriklausomybės šauklį, Aukščiausiosios Tarybos pirmininką V.Landsbergį, kurį dabar, nepaisant jo praeities pasiekimų, dalis visuomenės vertina netgi labai kritiškai.
„Kitas pavyzdys - akivaizdus Lietuvos herojus Arvydas Sabonis. Jo legenda gimė dar Sovietų Sąjungos metais ir tada reiškė kur kas daugiau nei tik krepšinį. O dabar prieštaringai vertinama netgi jo veikla krepšinio pasaulyje“, - pastebi M.Katkus.