Vilniaus universitete ketvirtadienio vakarą pristatytas projektas – “Atminties kultūrų dialogas ULB (Ukraina, Lietuva, Baltarusija) erdvėse”. Tai diskusijų ciklas, kurio metu istorikai ir intelektualai iš Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos, Rusijos ir Vokietijos diskutuos mūsų regionui svarbiais istorijos, atminties ir politikos klausimais. Pirmoji diskusija buvo skirta J.Giedroyco ir jo bendražygio Juliuszo Mieroszewskio idėjoms pristatyti ir pokomunistinės Lenkijos užsienio politikai aptarti.
Abiejų intelektualų vadinamoji ULB koncepcija yra orientuota į Lenkijos rytų kaimynus. Jos esmę sudaro teiginys, kad tik demokratiškos ir nepriklausomos Ukrainos, Lietuvos, Baltarusijos, o galbūt ir Rusijos egzistavimas turi būti svarbiausias laisvos Lenkijos garantas. Dėl šios priežasties jis ragino lenkus atsisakyti teritorinių pretenzijų kaimynams (visų pirma Lvovo ir Vilniaus) bei nenaudoti santykiuose su kaimynais „istorinio imperializmo“.
“Negalime laikytis nuostatos, jog bet kokia didžiarusiška programa yra imperialistinė, o tuo pačiu teigti, jog Lenkijos rytų programa nėra imperialistinė, o vien tik puiki „Jogailaičių“ idėja. Kitais žodžiais tariant, galime reikalauti Rusijos imperializmo atsisakymo tik su ta sąlyga, kad mes patys visiems laikams išsižadėsim savo tradicinio istorinio imperializmo, jo visų formų ir apraiškų. Jogailaičių idėja tik mums neturi nieko bendro su imperializmu, tačiau lietuviams, ukrainiečiams ir baltarusiams tai yra gryniausia lenkų tradicinio imperializmo forma“, - dar 1974 metais rašė J.Mieroszewskis.
Pasak istoriko Alvydo Nikžentaičio, ULB koncepcija tapo svarbia šiandieninės Lenkijos užsienio politikos doktrina. “Realizuojant ją, buvo padėtas tvirtas politinis fundamentas tvirtiems santykiams su Lietuva ir Ukraina. Lenkija visada atvira tokiam pat dialogui su Baltarusija. Vis dėlto reikia pastebėti, kad daugelis šioje doktrinoje išsakytų minčių lig šiol nėra visiškai realizuotos. Tai pasakyta, visų pirma, apie vis dar ULB viešosiose erdvėse, o ir Lenkijoje, Rusijoje, funkcionuojančius nacionalinius praeities vaizdinius, kurie daro stiprią įtaką tarpvalstybiniams santykiams ir skirtingų tautų atstovų regione bendravimui”, - pastebėjo jis.
Idėjos auklėjo “Solidarumo” vadus
Istorikas Alfredas Bumblauskas priminė amerikiečių autoriaus Timothy Snyderio mintį, kad J.Giedroyco idėjos išugdė iš komunizmo besiveržiančios Lenkijos politinį elitą. Pasak jo, viename pokalbyje žymus lenkų intelektualas Adamas Michnikas yra paliudijęs, kad jeigu “Solidarumo” laikais kildavo konfliktinė situacija, šio judėjimo vadai kreipdavosi į J.Giedroycą: “Ir jeigu J.Giedroycas sakydavo “ne”, “Solidarumo” vadai sakydavo “ne”.”
Kaip sakė Varšuvos universiteto Rytų Europos studijų koordinatorius Janas Malickis, vienu metu J.Giedroycas buvo taip išpopuliarėjęs, kad net tie, kurie jo nebuvo skaitę, tvirtindavo jį mėgstą, o buvę komunistai tikino, kad augo ir formavosi kaip asmenybės skaitydami lenkų išeivio idėjas.
Būtent šis autoritetas, pasak A.Bumblausko, išgelbėjo regioną nuo kruvinų Balkanų konfliktų pasikartojimo. “Mes apie tai kažkodėl niekada nesame mąstę, - pabrėžė A.Bumblauskas. - Pagal T.Snyderį, visi faktoriai mūsų regione atitiko Balkanų situaciją - nebuvo nė vienos istoriškai motyvuotos sienos. Pavyzdžiui, Lietuvos ir Baltarusijos siena yra kvailiausia Europoje. Ji yra 682 kilometrų. Palyginkime su per kalnus einančia Prancūzijos ir Ispanijos sieną – 650 kilometrų. Štai ką reiškia pagal kolchozų ribas nuvesta J.Stalino siena. Mes visame regione turime gausybę tautinių mažumų, kurios turi pretenzijų didžiosioms tautoms ir šalims, kuriose jos gyvena. Kaimynai vieni kitiems turi pretenzijų. Mes galų gale turime tokį eksklavą kaip Kaliningradas. Kur bedursi – ten problema. Tad kodėl to neįvyko?”
Vis dėlto A.Bumblauskas suabejojo J.Giedroyco ir jo leisto žurnalo “Kultūra” įtakos Lenkijos elitui visuotiniškumu. “Jeigu šiuolaikinė Lenkija ilgai laikėsi “Solidarumo” vadų ir jo autoriteto J.Giedroyco suformuotos Lenkijos rytų politikos, tai kodėl dar 1995 metais aš Lenkijoje girdėjau sakymą, kad Lietuva mums vis tiek yra girnapusė po kojomis. Aš tada labai rimtai priėmiau tą teiginį, iš to darydamas išvadą, kad Lenkijai Lietuvos nereikia ir tai, be abejo, prieštaravo J.Giedroyco koncepcijai. Bet tai buvo pasakyta labai rimtą postą užimančio žmogaus”, - prisiminė jis.
Dabar, istoriko manymu, Lenkijoje taip pat apstu svarstymų, kurie siūlo kitokį požiūrį į Lenkijos užsienio politiką ir santykius su kaimynais: “Per “TV Polonia” matai diskusijas, kuriose teigiama, kad J.Giedroyco koncepcija paseno, kad ji labai tiko antikomunistinėms realijoms ir transformacijos iš komunizmo į postkomunizmą epochai. Kodėl? Todėl, kad ji nebeveikia santykiuose su Rusija, ir ji, tiesą sakant, niekada neveikė, nes tiek, kiek Rusija imperialistiška, tiek J.Giedroyco koncepcija negali paveikti”.
Užuot ieškoję kaltų – skaitykime J.Giedroycą?
Visos diskusijos metu lyg įkyri musė dalyvių galvose sukosi pagrindinis klausimas – kas kaltas, kad Lenkijos ir Lietuvos santykiai pastaruoju metu ėmė šlyti.
“Kas kaltas, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai, esant gyviems Czeslawui Miloszui ir Juliuszui Bardachui, buvo tokie, kai turbūt visi jautėme pozityvų santykį ir man vienu momentu net atrodė, kad su lenkų istorikais nebeįdomu diskutuoti, nes dėl visko galima sutarti, o dabar visa tai pasikeitė, - svarstė A.Bumblauskas. - Tai kas kaltas? Ar Lietuvos tendencija, kaip aš vadinu, mūsų tautininkiška mintis? O jos dabar pilna visur. Ir kairė, ir dešinė visiškai susismulkino dėl “w”, dėl pavardžių, dėl vietovardžių. Ne visur aš, aišku, sutinku su Lietuvos lenkų reikalavimais dėl švietimo klausimų, bet čia jau Lietuva susismulkino. O gal kalti Lenkijos endekai, kurie tebesvajoja apie Vilniją kaip Lenkijos dalį? O gal Lietuvos aukščiausias elitas, kai pasitraukė iš prezidento posto Valdas Adamkus? O gal Lenkijos aukščiausias elitas, praradęs Lechą Kaczynskį? O gal Vladimiras Putinas, kurio patarėjas Aleksandras Duginas seniai sako, kad euroazinei politikai labiausiai tinka lenkų ir lietuvių konfliktas? Todėl aš Lietuvoje matau ištisą A.Dugino įtakos veikėjų partiją. O gal Barackas Obama, kuris sugalvojo, atseit, perkrauti santykius su Rusija?”
A.Bumblauskas tvirtino, kad šių klausimų painiavoje lengvai gali pasimesti J.Giedroyco idėjos, nors jos šiandien galėtų puikiai tarnauti. Tiesa, daug vilčių greitu laiku sulaukti pritarimo ULB koncepcijai jis neturi: “Man atrodo, kad bent jau Lietuvoje dar reikia kartot ir kartot, ką J.Giedroyco ir J.Mieroszewskio koncepcija mums reiškia. Lietuviai neskaito, bent jau iki šiol, J.Giedroyco. Kaip ir ukrainiečiai neskaito. Čia nieko nuostabaus. Lenkų publicistikoje yra nuskambėjusi mintis, kad J.Giedroycas taip pat yra neskaitomas, o jeigu ir skaitomas, tai neanalizuojamas”.
Kita vertus, jis skeptiškai įvertino galimybes intelektualų dialogams paveikti visuomenę, nes “visose šalyse yra dažnai istorikams būdinga oportunizmas, bailumas, pataikavimas politikams ir daugybė dalykų, kurie tolina istorijos mokslą apskritai nuo mokslo”. “Ir štai jeigu tokių yra, vadinasi, nėra kam ypatingai paveikti visuomenės nuomonės, nes šitie “specialistai” kaip tik jaukia protus. Šiandien kas vyksta? Kažkodėl mūsų istorijos mokslo patriarchas Edvardas Gudavičius yra išstumtas į užkulisius, o didžiausių universitetų rektoriai suteikinėja garbės titulus absoliučiai skandalingam autoriui ar autorei, kuri neturi nieko bendro su mokslu. Štai yra šiuolaikinė istoriografijos situacija”, - piktinosi jis, greičiausiai turėdamas galvoje veikėją iš Venesuelos Jūratę Statkutę de Rosales ir jos knygą „Europos šaknys ir mes, lietuviai“.
Strateginė partnerystė - tuščia
“Čia visur “Gazprom” yra kaltas, - ironizavo istorikas Vladas Sirutavičius. - Tik ar tikrai taip yra? Ar ieškodami jėgos, kuri čia kažką vis negero pridaro, mes tikrai įvardiname priežastis, kodėl kyla etninės įtampos?”
Pasak jo, tarptautiniai santykiai šiuo metu išgyvena dinamišką, sudėtingą ir daug kur kritišką laikotarpį. Etninės įtampos ir problemos, jų iškilimas į politinę dienotvarkę - tai viena iš šio krizinio periodo apraiškų. “Nes jeigu pažiūrėtume į regioną bendriau, ne tik į Lietuvos ir Lenkijos santykius, pamatytume, kad etninė problematika politiniuose debatuose, politinėje dienotvarkėje yra minima labai dažnai. Tai rodo, kad šalia kažkokių konkrečių, neišspręstų, į paraštes nustumtų dalykų, yra kažkokie bendresni procesai, kurie sąlygoja tą santykių problematiškumą”, - įsitikinęs istorikas.
Skeptiškai jis vertino ir gerų Lenkijos ir Lietuvos santykių etapą, kuris vadintas “strategine partneryste”.
“Atrodė, kad kone visos problemos yra išspręstos, kad likę kažkokie labai dideli klausimai, kuriuos reikia spręsti. Tokiame kontekste pasirodė, kad kai kurie atrodytų mažiukai klausimai buvo ignoruojami arba nematomi, arba jie buvo nustumti į paraštes, atrodė, kad jų tarsi nėra. O jie staiga iššovė į tą politinę dienotvarkę. Dėl kokių motyvų? Aš sakyčiau, kad jų daug yra. Čia turbūt jų visų neišvardinsime ir nė vienas tiksliai nepasakys”, - dėstė jis.
Tačiau, V.Sirutavičiaus teigimu, tai parodė šios strateginės partnerystės tuštoką turinį: “Kaip žinote, tos strateginės partnerystės kontekste buvo sukurtos įvairios institucijos prezidentų lygyje, vyriausybės vadovų lygyje, parlamentų lygyje. Visos jos tarytum turėjo užsiiminėti visu kompleksu problemų, kurios kyla tarp šalių, savotišką monitoringą daryti. Man atrodo, kad problema ta, kad tie mechanizmai, kurie atrodytų iš pažiūros reikšmingi, buvo turbūt kurtuaziniai ir nesprendė tų problemų, kurie žmonėms, gyvenantiems ant žemės, t.y. lenkų mažumai Lietuvoje ir lietuvių mažumai Lenkijoje, buvo aktualios.”