Per Lenkijos ir Vokietijos bendradarbiavimo fondo (LVBF) įkūrimo dvidešimtmečio paminėjimą Varšuvoje buvo pranešta, jog ši organizacija ketina savo veiklą plėsti į Lietuvą bei kitas Rytų Europos valstybes. Renginyje dalyvavę Vokietijos bei Lenkijos užsienio reikalų ministrai Radekas Sikorskis ir Guido Westerwelle vieningai pripažino, jog šis fondas turėjo didžiulę įtaką šalių santykius paverčiant geriausiais istorijoje.
Fondo darbuotojams dėkojo ir prezidentas Bronislawas Komorowskis, dviem ilgamečiams vadovams skyręs valstybinius apdovanojimus.
LVBF įkūrimą prieš dvidešimtmetį inicijavo tuometė Vokietijos vadovybė, paprašiusi, jog Lenkija valstybines skolas pervestų į fondo sąskaitą. Lenkijos įsipareigojimai tuo metu Vokietijai viršijo milijardą markių, tačiau Berlynas nusprendė pasigailėti komunizmo jungą atsikračiusios kaimynės ir beveik pusę skolų nurašė.
Likusi suma atiteko LVBF, kuri Varšuvos centre pasistatė modernų biurą ir konferencijų centrą bei ėmė pati inicijuoti bei finansuoti kitų organizacijų pasiūlytus projektus. LVBF iš vis parėmė dešimt tūkstančių projektų, kurių daugiau kaip trys ketvirtadaliai buvo vykdomi Lenkijoje.
Fundacija pradžioje daug lėšų skyrė socialiniams bei ekologiniams projektams pasienio vietovėse - statė kanalizacijos valymo įrenginius, modernizavo ligonines, tiesė kelius, interneto bei telefono linijas.
Vėliau buvo susitelkta miestų bei institucijų partnerystei, kalbos mokymui ir jaunimo mainams, žurnalistų bendradarbiavimui, kultūros rėmimui.
Po sėkmingų projektų ėmė nykti pašaipūs stereotipai apie kaimynus, žiniasklaidoje sumažėjo negatyvių rašinių, o socialinėse apklausose piliečiai vieni kitus vertina vis draugiškiau.
Į LVBF jubiliejaus konferenciją pakviesti užsienio svečiai teigė, jog kai kurie Lenkijos ir Vokietijos bendradarbiavimo elementai gali tapti puikia problemų sprendimo mokykla kitoms šalims.
Vienas iš pirmųjų konferencijoje pasisakė Kauno Vytauto Didžiojo universiteto dekanas Šarūnas Liekis. Profesorius apgailestavo, jog bendroje valstybėje gyvenę bei nedaug tarpusavio konfliktuose aukų patyrę lietuviai ir lenkai šiuo metu nesutaria.
Š.Liekio nuomone, viena iš priežasčių, sunkinančių bendradarbiavimą, yra sovietmečio pasaulėžiūros tąsa ir pilietiškumo trūkumas. Sociologinės apklausos liudija, jog ketvirtadalis Vilnijos gyventojų save laiko ir lenkais ir lietuviais, tačiau stiprėjančios kalbos apie tautos monoetniškumo svarbą daro žalą integracijos procesui.
Turkų kilmės lenkas, Europos Solidarumo centro Gdanske direktorius Basilis Kerskis neslėpė nusivylimo, jog Lenkija per lėtai išsižada tautinių kompleksų.
B.Kerskis sukritikavo Varšuvą už tai, jog kraštiečius emigrantus traktuoja kaip etninę grupę, o su maža kaimyne bendradarbiauja iš didesnės valstybės pozicijos.
Maskvos tarptautinių santykių instituto profesorė Irina Kobrinskaja pareiškė mananti, jog dviejų kaimyninių šalių nesutarimą dažniausiai sukelia ne tarpusavio konfliktas, bet vidinės priežastys tose šalyse. Mat nacionalizmo klausimą aštrinti neretai politikams būna naudinga. Maskvietės manymu, Lenkijos užsienio politikoje tautiškumo klausimas yra per dažnai akcentuojams.
Berlyno universiteto prancūzų centro direktorius Etiennas Francois irgi pritarė, jog, kilus trinčiai, visų pirma reikėtų kaltų ieškoti ne kaimyninėje valstybėje, o pas save. Šis profesorius ragino didžiausią dėmesį sutelkti jaunimo mainams, bendrų vadovėlių ruošimui ir žiniasklaidos bendradarbiavimui.
Stambulo universiteto profesorius Fikretas Adaniras kaltomis dėl nesibaigiančios Turkijos ir Graikijos trinties įvardino šių valstybių valdančiąsias partijas.
Rašytojas, garsus Švedijos žurnalistas Maciejus Zaremba tvirtino, jog pilietine valstybe lengviau tampa ta šalis, kurioje nacionalinė tapatybė yra senai susiformavusi, ir gyventojai nejaučia baimės kitataučiams. Ilgai kitų valstybių valdytos Norvegija ir Suomija esą yra mažiau tolerantiškos kitataučiams, nei kad kelis šimtus metų karo nepatyrusi Švedija.
M.Zaremba Lietuvos ir Lenkijos problemose įžiūri analogijų su Suomijos ir Švedijos, nes Helsinkyje daugėja balsų, raginančių atšaukti švedų kalbai antros valstybinės statusą.
Vokietijos korėjiečių sąjungos pirmininkė Nataly Jung-Hwa Han papasakojo, jog JAV atominių bombardavimų auka save laikanti Japonija iki šiol neatsiprašė Korėjos už tai, jog karo metu prostitutėmis pavertė beveik penktadalį milijono moterų. Atsiprašymo laukiančios Korėjos kariai vėliau prievartavo Vietnamo moteris, o dėl panašių skriaudų net praėjus šešiasdešimt metų po karo Azijos šalys nesugeba paruošti bendro istorijos vadovėlio.
Lenkijos istorinių tyrimų instituto Berlyne direktorius Robertas Traba pareiškė, jog skirtingo dydžio bei ekonominio pajėgumo kaimynų bendravime asimetrijos visiškai neįmanoma išvengti. Minėdamas Lenkijos ir Lietuvos nesutarimus R.Traba pasiūlė Varšuvai pasimokyti iš Berlyno nuolaidumo mažesniam kaimynui, o Vilniui pagarbos didesniam.
Varšuvos tarptautinių santykių centro vadovas, Lenkijos eksambasadorius Vokietijoje Januszas Reiteris apibendrino, jog neįmanoma išrasti vieną universalų metodą, kaip kaimyninėms šalims įveikti nesutarimus. Lenkijos ir Vokietijos pavyzdys esą rodo, jog vienas iš efektyvių susitaikymo būdų yra santykius pradėti grįsti pragmatine nauda, išsižadant silpnesnio bei stipresnio partnerio kompleksų.