Lietuvių šviesuomenė, neturėdama platesnės paramos, dirbo ne jai įprastą „skatinimo darbą“, o turėjo veikti individualiai, žadindama tautiečių sąmonę. Aktyvistams entuziastams nereikėjo griežtų drausminančių organizacinių formų, nes lėmė ne įtikinėjimas, o įsitikinimai.
Po 1905 m. individualistų atsirado ir politikoje. Tokiu vadintinas, pavyzdžiui, pirmasis lietuvių diplomatas Juozas Gabrys. O Jonui Basanavičiui tiktų Dainoros Pociutės-Abukevičienės pateiktas pristatymas: istorikas, etnologas, tautosakininkas, publicistas, viena ryškiausių lietuvių tautinio atgimimo, nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrimo figūrų.
Jono Basanavičiaus vietą lietuvių kultūroje apibrėžia daugmaž nusistovėjusios enciklopedinės tiesos ir vertinimai vadovėliuose. Apie kultūrininką, įsuktą į politikos sūkurius, gal plačiausiai rašė Egidijus Motieka, Raimundas Lopata, Rimantas Miknys. Tačiau daktaro gyvenimo metais ir kultūra, ir mokslas jau seniai buvo politikos dalis.
Basanavičius aiškino, kad į lietuvių politinį gyvenimą įsitraukė dėl sparčių pokyčių Rusijoje 1905 m. Kai grįžo į Vilnių, jis buvo vienintelis lietuvis, ilgai gyvenęs parlamentarizmo sąlygomis ir pažinęs politines kovas, „sutvarkytas konstitucijos“.
Apsistojęs Bulgarijoje, susidomėjo liberalo Liubeno Karavelovo partija ir, persiėmęs jos ideologija, aktyviai kovojo su konservatoriais. Kai kunigaikštis Aleksandras suspendavo liberalią konstituciją ir įvykdė valstybės perversmą, Basanavičius išvyko į Austriją. Siūlomos gydytojo vietos Juodkalnijoje, Cetinės mieste, atsisakė ir atsidėjo mokslui. 1884 m. liberalams grįžus į valdžią, parvyko atgal, buvo išrinktas Bulgarijos literatų draugijos, vėliau – Mokslų akademijos nariu. 1889 m. atsisakė valdiškos tarnybos.
Tapęs Bulgarijos piliečiu (pilietybę gavo 1891 m. lapkričio 16 d.), įstojo į Karavelovo demokratų partiją, kurios idėjos jam atrodė simpatiškiausios, skelbė rašinius, nukreiptus prieš kitas partijas, dalyvavo parlamento rinkimuose, tapo Varnos miesto tarybos nariu, dalyvaudavo demokratų kongresuose. 1903 m. rudenį Sofijoje, kai buvo peržiūrima partijos programa, kartu su gydytoju Orachnovaču redagavo jos skyrių apie „tautos sveikatą“.
Grįžęs į Lietuvą, dalyvavo rinkimuose į I Dūmą Kauno gubernijoje – sudaręs lietuvių ir žydų demokratinį bloką, sudavė smūgį dvarininkams. Per rinkimus Suvalkų gubernijoje 1906 m. patarimais padėjo „susitvarkyti lietuvių rinkikams“. Taigi, politika jam – pertrauka tarp mokslo darbų.
Lietuvių mokslo draugija ir Didysis Vilniaus seimas
Pranas Klimaitis (1885–1940) rašė, kad per pirmąjį Didžiojo Vilniaus Seimo posėdį salė buvo tokia sausakimša, kad net organizacinio komiteto nariai negalėjo prasigrūsti estrados link, o Basanavičiui tas lengvai pavyko, nes minia, jau įsidėmėjusi ryškią daktaro figūrą, prasiskleisdavo, padarydama siaurą takelį, kuris už jo nugaros tuoj pat vėl užakdavo.
Čia tektų priminti vieną varžybų dėl nuopelnų Lietuvai epizodą. Mažosios Lietuvos veikėjas, Seimo dalyvis Jonas Vanagaitis (1869–1946) rašinyje apie “Vilniaus žinių” redaktorių Joną Kriaučiūną (1864–1941) teigė: jei dienraštį būtų redagavę kairieji, Seimas tikriausiai nebūtų buvęs sušauktas. Basanavičius savo autoritetu ir įtaka esą tik padėjęs Kriaučiūnui įveikti kairiųjų pasipriešinimą. Būdamas redakcijos vyresnysis, dalyvauti Seime jis pasiuntė Liudą Girą ir Praną Klimaitį.
Nepalankumą daktarui galėjo sukelti Kriaučiūno, kai jis buvo “Varpo” redaktorius Tilžėje, konfliktas su Jurgiu Zauerveinu, raginusiu lietuvius savo kalbos padėtį gerinti nuolankiais prašymais kaizeriui. Kaip žinome, Basanavičius labai gerbė šį poliglotą ir didelį lietuvių užtarėją.
Lietuvių mokslo draugijos kūrimas ir lietuvių „susivažiavimo“ rengimas yra glaudžiai susiję. 1905 m. birželio 24 d. “Vilniaus žiniose” (nr. 153) Basanavičius rašė apie draugijos steigimą, užsiminė apie istorinių ir etnografinių tyrimų būtinybę, nevengdamas trakologinių pamąstymų. Svarbiausiu tikslu laikė folkloro rinkimą, nagrinėjimą ir etnografinio žurnalo “Lietuvių tauta” leidybą. Pridūrė, kad šiam reikalui norėtų pašvęsti neurastenijos dar nepakirstas jėgas ir savo kompetenciją.
Rugpjūčio 24 d. “Vilniaus žinios” (nr. 205) paskelbė jo kreipimąsi „Vyrai, į darbą!“ Ragindamas pasinaudoti pirmuoju plačiu Lietuvių vakaru Vilniuje, vyksiančiu rugpjūčio 28 d., siūlė inteligentams rinktis ir aptarti draugijos steigimą, sušaukti filologų ir kitų mokslininkų konferenciją, nes reikia sutvarkyti lietuvių kalbos rašybą. Basanavičiui labai rūpėjo rasti senovinio lietuvių rašto liekanas.
Suėjo dvi dešimtys lietuvių inteligentų, kitos dienos vakare jie vėl tarėsi Jono Vileišio bute. Buvo išrinktas komitetas draugijos įstatams rengti. Nutarta, kad po pusmečio turėtų būti sušauktas steigiamasis susirinkimas. Rugsėjo 18 d. ir spalio 3 d. Niškovskio viešbutyje pas Basanavičių komitetas apsvarstė būsimos draugijos įstatus ir jiems pritarė.7 Lapkričio 9 d. “Vilniaus žiniose” (nr. 263) Basanavičius informavo visuomenę apie nuveiktą darbą. Jam atrodė, kad geriausias laikas įstatams priimti būtų „susivažiavimo“ pabaiga, jau apsvarsčius politinius Lietuvos reikalus.
Kadangi Rusijos žemietijų (zemstvų) pirmajame suvažiavime Maskvoje rugsėjo 12–15 d. lietuviai oficialių atstovų neturėjo, rugsėjo 25 d. inteligentai įkūrė Vilniaus lietuvių „organizacijos biurą“ ir ragino provinciją kurti vietos komitetus delegatams rinkti.8 Spalio 9 d. Vilniaus lietuvių organizacijos biuras, pirmininkaujamas Basanavičiaus, patvirtino delegatus į Rusijos žemietijų antrąjį suvažiavimą ir iškėlė lietuvių reikalavimus. Jau kitą dieną daktaras kalendorėlyje įrašė: „Ar nesušaukti lietuvių susivažiavimo Vilniuje?“ Vėliau (spalio 31 d.) pakartojo: „Užmaniau sušaukt Vilniaus lietuvius ant rytdienos pasikalbėt apie tautos reikalus ir išleist manifestą dėl kongreso Vilniuje.“
Vilniaus lietuvius iškrutino Lietuvos mokslo draugijos steigimas ir pakilus nerimas dėl didžiosios permainos lietuvių atgimime – tikėtasi, kad inteligentija ir tauta sutars tarpusavyje lietuvybės idealų dėlei.
Akstinu sušaukti Seimą tapo ir suvalkiečių veiksmai. Punsko dekanas Motiejus Simonaitis spalio 20 d. laiške prašė „Garbingiausiąjį Tamistą“ teiktis atvykti į suvalkiečių susirinkimą, kur jie svarstysią svarbiausius šiandienos klausimus. Nutarta į Dūmą rinkti du lietuvių atstovus, steigti žemdirbystės mokyklą Griškabūdyje, mergaičių progimnaziją Marijampolėje, skaityklas prie valsčių ir parapijų. (Basanavičius į Punską nenuvažiavo dėl geležinkelininkų streiko.)
Suvalkiečiai nerimastingai svarstė, kad tada, kai lenkai gaus autonomiją, Suvalkų gubernijai kils daug keblumų, ir klausė, ar lietuviams nereikėtų vėl suvažiuoti ir tartis dėl tautinių reikalų.
Griežtą daktaro poziciją lenkų atžvilgiu patvirtina ir ranka rašytas Seimo darbotvarkės projekto juodraštis, kur nurodyta jo sušaukimo data (gruodžio 4–5 d.), o trečiu punktu numatyta aptarti „lietuvystės stovį, ypač Vilniaus vyskupystėje / apie suvienijimą liet[uvių] Suvalkų gub[ernijos] su Lietuva“.
Pirmas įrašytas spalio 17-osios caro manifestas, antras – Lietuvos autonomija, ketvirtas – „lietuvių su latviais suartinimas“. Planuoti keturi pranešimai: Prano Klimaičio apie mokyklas, Jono Kauno apie mokesčius, Gabrieliaus Landsbergio apie lietuvybės vargus, Vlado Pauliukonio „Apie lietuvių valsčionis po rusų valdžia“. Laužtiniuose skliaustuose – nenumeruoti punktai apie „įsteigimą mokslo draugijos“ ir „tautiškai-demokratiškos partijos“.
Daktaro rinktoje medžiagoje apie lenkinimo žalą ir keliamus pavojus yra pastaba, kad lenkams duris atvėrė Liublino unija, o Ketverių metų seimas (1788–1791) panaikino atskirą autonomišką Lietuvos savivaldą, atiduodamas šalį „į lenkų rankas“.
Liudo Giros straipsnio „Lietuvių mokslo draugijos įsteigimas“ paraštėje Basanavičius ranka užrašė, kad 1905 m. rudenį Rusijoje kilę „sumišimai“ ramų kultūrinį darbą nukėlė tolyn, caro valdžia ėmė persekioti Didžiojo Vilniaus Seimo dalyvius. Nors daktaras į valdžios nagus nepapuolė, bet bulgariškas jo pasas du mėnesius išgulėjo Kauno gubernatoriaus raštinėje ir tik 1906 m. gegužę leista išvykti iš miesto. Visus, kurie norėtų pasirašyti LMD įstatus, Basanavičius nusprendė sukviesti į Vilnių birželio 15 d., tačiau traukdamasis iš sostinės dokumentus taip saugiai paslėpė, kad ilgai neįstengė jų rasti. LMD ketino veikti visoje etnografinėje Lietuvoje, todėl Rusijos vidaus reikalų ministerija, kai lapkričio 19 d. gavo įstatus, nusiuntė juos peržiūrėti ir Varšuvos generalgubernatoriui. Patvirtino kitų metų vasario 19 d.
Lietuvos autonomija ir tautiniai demokratai
Rankraštyje „Amerikos lietuvių kongresai ir Lietuvos autonomija“, datuotame 1906 m. rugsėjo 8 d., Basanavičius nurodo, kad 1905 m., per Kalėdas, jis surašė memorandumą dėl autonomijos, ypač pabrėždamas būtinybę Suvalkų gubernijos lietuviškąją dalį atskirti nuo Lenkijos. Pasiuntė laišką į Ameriką kunigui Jonui Žiliui, siūlydamas sukviesti užjūrio tautiečių kongresą, kad pritartų Lietuvos autonomijai ir kreiptųsi dėl jos į carinės Rusijos ir kitų šalių valdžią. Žilius, padedamas Jono Šliūpo ir kunigo Juozo Kaulakio, Amerikos lietuvių atstovus subūrė 1906 m. vasarį Filadelfijoje. Rusijos pasiuntiniui JAV baronui Rozenbergui buvo įteiktas lietuvių išeivijos memorialas dėl lietuviškosios Suvalkų gubernijos dalies.
Kunigaikštis Jonas Gediminas Beržanskis-Klausutis, sutikęs važiuoti su lietuvių atstovais į Peterburgą caro vyriausybei įteikti memorandumo, 1905 m. lapkričio 8 d. laiške Basanavičiui pranešė, kad spalio 22 d. pasiuntė Nikolajui II padėkos telegramą už spalio 17-osios manifestu suteiktą laisvę.
Šis memorandumas – vienas iš pirmųjų viešų dokumentų, apibendrinusių lietuvių reikalavimus. Jis atsirado daktaro iniciatyva Vilniaus inteligentams tariantis dėl Didžiojo Vilniaus Seimo.
Didžiajame Vilniaus Seime Basanavičius ketino skaityti referatą apie lietuvių ir latvių santykius, bet sudarant darbotvarkę nusvėrė socialdemokratų pasiūlymai. Pasak Klimaičio, Seimo uždavinys – deklaruoti pasauliui, kad lietuvių tauta gyva ir nori gyventi toliau.
Į Seimo darbotvarkės projektą Basanavičius įtraukė ir punktą dėl tautinių demokratų partijos steigimo, nes suprato: kol nėra sudarytų Lietuvos autonominės valdžios institucijų, atstovauti lietuviams galės tik politinės struktūros.
Steigiamajame Lietuviškosios tautinių demokratų partijos susirinkime 1905 m. gruodžio 10 d. dalyvavo 16 asmenų, aktyviausiai reiškėsi Kriaučiūnas ir Basanavičius, beje, pasiūlęs partijos pavadinimą. Įstatuose parašyta, kad tautiniai demokratai kovos už lietuvių ir lietuvystės teises, Lietuvos autonomiją ir lietuvių tautos gerovę.
Programos projekte tikėjimo reikalai neminimi, kalbama apie sąžinės laisvę, civilines skyrybas teismuose. Religiniai įsitikinimai yra kiekvieno žmogaus sąžinės dalykas ir nederėtų to sieti su partijos gyvenimu, t. y. su politika. Tai vienas iš pamatinių principų. Tautiniai demokratai pasisakė už šveicarų milicinę sistemą, siūlė įvesti karinį parengimą mokymo įstaigose. Socialinėje sferoje buvo už aštuonių valandų darbo dieną, streikų, profesinių sąjungų laisvę, už draudimą nuo nelaimingų atsitikimų, už sveikatos draudimą, už darbo biržas.
1906 m. vasario 11 d., svariai prisidėjus Basanavičiui, kuris nuo caro valdžios persekiojimų slapstėsi Garliavoje pas draugą, įkurta Kauno kuopa.
Nepavykus su visomis politinėmis srovėmis sutarti dėl bendrų veiksmų, įgyvendinant Didžiojo Vilniaus Seimo nutarimus, tautiniai demokratai ėmė veikti savarankiškai, pasirinkę, jų nuomone, svarbiausią tikslą – siekti Lietuvos autonomijos. Basanavičius, matydamas, kad vietinė caro valdžia sutrikusi ir kol kas nežino, kaip jai elgtis po Seimo, turėjo vilčių rasti sprendimą Peterburge. Tačiau imperijos sostinėje jau ryškėjo režimo atsigavimo ženklai.
1906 m. sausio 5 d. Augustinas Voldemaras pakvietė Basanavičių, kad rytojaus dieną atvyktų pas Peterburgo senbuvį Vincą Matulaitį svarstyti autonomijos klausimo. Susirinko Labdarių draugijos valdybos nariai dvasininkai Maironis, Pranciškus Būčys, teisininkas Andrius Dubinskas ir kiti. Dauguma pasisakė prieš, nes, neturėdami vadovėlių, mokytojų, ekonominių organizacijų, lietuviai autonomijos neišlaikys. Basanavičius skeptikus sugėdino, sektinu pavyzdžiu nurodydamas Bulgariją.
Susirinkusieji priėmė rezoliuciją dėl Lietuvos autonomijos ir nutarė siųsti delegaciją pas Rusijos premjerą Sergejų Vitę. Remdamasis Galicijos autonomijos Austrijoje-Vengrijoje pavyzdžiu ir Lenkijos autonomijos 1905–1906 m. projektu, Dubinskas parengė lietuviškąjį variantą ir įteikė Basanavičiui, kuris, po I Dūmos išvaikymo įsigalėjus reakcijai, autonomiją laikė ne tik lietuvių, bet ir lenkų svajone, nebent ateityje Rusija pralaimėtų didesnį karą.
Basanavičius ketinęs steigti Peterburgo lietuvių inteligentų komitetą, kuris tarpininkautų tariantis dėl autonomijos su caro vyriausybe, tačiau po svarstymų to atsisakyta, nutarta kreiptis į Konstitucinės demokratų partijos (kadetų) CK.
Jų lyderis profesorius Pavelas Miliukovas ragino pasitenkinti vietine savivalda (žemietijomis), nuo valsčių gubernijų pamažu einant savivaldos link ir brandinant kadrus politinei autonomijai. Esą steigiant ją tuoj pat, kai pusė lietuvių yra beraščiai, gresia pavojus, kad valdžią užgrobs savanaudžiai demagogai. Į kadetų programą įtrauktas Lenkijos autonomijos reikalavimas sulaukė aršios įtakingų sluoksnių kritikos, tad panašią galimybę žadėti ir lietuviams, ypač prieš rinkimus į Dūmą, būtų buvę rizikinga. Miliukovas diplomatiškai užsiminė: kai Lenkija gaus autonomiją, kadetai siūlys, kad vyriausybė suteiktų ją ir lietuviams.
Apibendrindamas reakcijas į memorandumą, Gira pažymėjo: Peterburgo dienraštis “Novoje vremia”, pasipiktinęs autonomijos, skaldančios imperiją, siekiu, apibūdino lietuvius kaip „beveik laukinius žmones“, kurių yra tik sauja tarp rusų, lenkų ir žydų. Lenkų tautinių demokratų pakraipos spaudai užkliuvo reikalavimas Suvalkų guberniją prijungti prie Lietuvos. Lietuvių leidiniai kritikavo dešimtą memorandumo punktą, kuriuo pageidaujama, kad caras neignoruotų Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulo.
Lenkų atstovai Dūmoje, nesutikę pasirašyti Vyborgo kreipimosi po I Dūmos, kurios pirmininkas buvo kadetas Sergejus Muromcevas, išvaikymo, susigadino ir šiaip pašlijusius santykius su kadetais, sykiu sudaužydami ir lietuvių autonomininkų viltį.
Per atstovų į II Dūmą rinkimus Suvalkų gubernijoje socialdemokratai šaipėsi iš tautinių demokratų – „tėvynės mylėtojų“, atseit jie ragina rinkti „gerus lietuvius“, daug šneka apie meilę Tėvynei, apie garsią jos praeitį, lietuvių kalbos gražumą, žmonių meilumą… O reikia kovoti su caro valdžia ir visų žmonių, nesvarbu, ar jie lenkai, ar lietuviai, ar žydai, ar rusai, išnaudotojais.
Kandidatus, iškeltus Suvalkų gubernijoje, vertino skeptiškai: Basanavičius – ne politikas, o mokslininkas svajotojas, Kriaučiūnas – vienas aršiausių „tikrųjų lietuvių“. Įtartinas jiems atrodė ir Petras Leonas, nes už jį pasisakė kunigai.
Tautos patriarchas gavo mažiausiai balsų, esą taip atsitikę todėl, kad daugelį suerzino vieši jo poelgiai ir politiniai žingsniai.
Andrius Bulota 1907 m. sausio 27 d. laiške Jonui Vileišiui, vertindamas kandidatus, iškeltus atstovauti lietuviams Dūmoje, apie Basanavičių atsiliepė nepalankiai – per senas, siaurai konservatyvių pažiūrų nacionalistas.
Tautiniai demokratai per II Dūmos rinkimus kėlė tokius tikslus: siekti žemės sodiečiams, tikros laisvės arba visiems lygių teisių, Lietuvos autonomijos (savivaldos), Suvalkų gubernijos priskyrimo prie Lietuvos.25 Peterburgui užsiminus apie galimą savivaldą, teigta, kad Lietuvai nereikia biurokratų peršamos idėjos, tik Dūma įstengtų kiek palengvinti šalies gyvenimą.
Konstatuota: kai buvo išvaikyta I Dūma, jėgų santykis pasikeitė reakcijos naudai. Per pirmuosius rinkimus žmonės vylėsi, kad prasidėjo rusų biurokratijos priešmirtinė agonija ir senoji valdžia bus priversta trauktis. Priekaištauta Juozo Tumo “Vilniaus žinioms”, kad nepaskelbė nė vieno rimtesnio straipsnio apie rinkimų svarbą.
Atsidūręs tautinių demokratų įtakoje, dienraštis ėmėsi aktyvios rinkimų agitacijos, kritikavo „rusų konstitucijos“ ydas, aiškino, kodėl lietuvių atstovai turi būti Dūmoje, ragino rinkti apsišvietusius žmones, inteligentus, reikalausiančius, kad žemė, valdžia ir laisvė priklausytų žmonėms, ir prisidėsiančius prie opozicijos caro valdžiai.
Vilniaus lietuvių rinkimų komitetas nebuvo apsisprendęs, su kuo blokuotis. Atsišaukime į visuomenę kvietė rinkikais skirti dorus, protingus ir apsišvietusius vyrus, gerai pažįstančius tautinius, ekonominius ir kultūrinius Lietuvos reikalus. Ragino bendradarbiauti su gudais, nes šie neprieštarauja lietuvių siekiams, tačiau nesidėti ir nesibičiuliauti su Lietuvos lenkais. Jie valdo daug lietuviškų žemių, bet priklauso endekams (Lenkijos nacionalistų politinei grupuotei) ir yra „didžiausi Lietuvos žudytojai-lenkininkai“.
Komitetas nusprendė veikti savarankiškai – rinkimai parodysią lietuvių pajėgas Vilniuje. Kandidatu tapo Basanavičius. Kilęs iš vargdienių, gins visus Lietuvos darbo žmones, labiausiai skriaudžiamus, išnaudojamus, turinčius mažiausiai teisių, lygiai užtars ir kitataučius, todėl už jį gali drąsiai balsuoti ne tik vilniečiai. Lietuvos reikalus geriausiai gins tas, kuris myli savo tėvų žemę, o varguolius – tas, kuriam jie broliai. Tautiniai demokratai ragino, kad valsčių sueigos priešintųsi ketinimams Suvalkų guberniją priskirti Lenkijai. Šis Rusijos lenkų reikalavimas kėlė pavojų, kad vietiniai lietuviai nutautės. Sueigos turėtų priimti nutarimus, kad pasisako prieš lenkų kalbos įvedimą administracinėse ir švietimo įstaigose, reikalauja Suvalkų guberniją priskirti Lietuvai.
Tautinių demokratų partinė veikla baigėsi 1907 m. pavasarį nesėkmingais bandymais gauti Lietuvos autonomiją. Tų pat metų rugpjūtį buvo įkurta Sąjunga Pagrąžinimui Teisių Lietuviškai Kalbai Rymo-Katalikų Bažnyčiose Lietuvoje.
Basanavičius autobiografijoje apie įvairius dalykus, taip pat ir apie Sąjungą, užsimena „mano sumanyta“. Daktaras parengęs jos įstatus, kuriuos po savaitės patvirtino steigėjų susirinkimas. Kaltinti Sąjungą dėl Vilniaus vyskupo Edwardo von Roppo nušalinimo, pasak jo, yra neteisinga, nes caro administracija seniai „griežusi dantį“ dėl to, kad vyskupas subūrė Lietuvos ir Baltarusijos katalikų demokratinę partiją. Sąjunga kovojo ne su vyskupu, o su Vilniaus kapituloje „organizuota lenkininkų banda“, svarstė, kaip tiesiogiai susisiekti su Vatikanu, nes Vilniaus vyskupai, remdamiesi savo dvasiniu autoritetu ir globėjais Romoje, tebesikėsina į lietuvybę.
Sąjungos įstatų derinimas truko ilgiau kaip metus, 1907 m. rugpjūčio 16 d. Rusijos vidaus reikalų ministras juos pagaliau patvirtino, bet įterpė keletą apribojimų: Sąjunga gali leisti tik valdžios aprobuotas knygas, susižinoti su Vatikanu ir kitomis institucijomis galima tik per Rusijos VRM, privaloma šiai ministerijai pateikti metines veiklos ir finansines ataskaitas, veiklą pripažinus nesuderinama su valdžios tikslais ar gresiančia visuomenės ramybei ir saugumui, ministras turi teisę Sąjungą uždaryti.
Šiais punktais įteisinta valdžios kontrolė negalėjo Basanavičiui patikti. Tačiau radikalams pakeitimai neužkliuvo ir spalio 25 d. susirinkime jie sudarė Sąjungos valdybą jau be tautos patriarcho. Rugsėjo 5 d. Basanavičius dar parengė kreipimosi į Amerikos lietuvius projektą – prašė, kad šie aukotų lėšas atlietuvinti tamsiems Vilnijos ūkininkams, nes tai ne mažiau svarbu, negu remti kovą už Lietuvos laisvę.
Sąjunga nutarė parengti atsaką į 1905 m. pabaigoje Varšuvoje išleistą straipsnių rinkinį „Lietuvių klausimas lenkų spaudoje“. Vilniečiai inteligentai tam reikalui davė 220 rublių, 332 rublius (166 dolerius) atsiuntė JAV lietuviai. Kriaučiūnas parinko poleminius straipsnius iš lietuvių 1905–1906 m. spaudos ir atspausdino 1 200 egzempliorių tiražu, įžanginį žodį parašė Gira.
Dalį tiražo pasiuntė išeiviams, keletą šimtų knygų skyrė vilniečiams, kitas pasiliko sau. Pinigai, gaunami iš JAV lietuvių, turėjo likti Basanavičiaus žinioje, tačiau Kriaučiūnas 150 rublių perdavė tada dar neįregistruotos Sąjungos iždininkui Juozapui Ambraziejui. Tokius faktus jis pateikė išlaidų apyskaitoje.
Basanavičius smarkiai supyko dėl neaiškių finansinių aplinkybių ir laiškelyje pabrėžė: „Jaunas Tamsta esi vyras, su pažeista reputacija toli nenuvažiuosi.“
Kai Basanavičius JAV lietuvių atsiųstus pinigus perdavė Vilties redaktoriui Antanui Smetonai, Šviesa, leidžiama Ambraziejaus, pakėlė triukšmą, esą pinigai, skirti Vilniui vaduoti iš lenkų nagų, atiteko endekų tarnaitei “Vilčiai”.
Daktaras aiškino, kad pinigus davė Smetonai kaip Vilniaus lietuvių kultūros draugijos pirmininkui, o “Šviesos” publikaciją pavadino šmeižtu. Vis dėlto Sąjungą laikė viena svarbiausių tautinio sąjūdžio institucijų, kurios nariams nederėtų savo leidinio paversti „asmeniškumų sandėliu“.
Susirinkimuose Basanavičius kurį laiką nedalyvavo, tačiau netrukus radikaliųjų tautininkų įtaka susilpnėjo – 1908 m. gruodžio 14 d. Sąjungos pirmininku buvo išrinktas Donatas Malinauskas, sekretoriumi – Juozas Bagdonas, iždininku – Basanavičius. Nutarta atsisakyti Ambraziejaus “Šviesos”. Matyt, kantrybė trūko, kai kriptonimu K. S. L. prisidengęs autorius “Šviesoje” papriekaištavo Basanavičiui, esą kviečiamas į Sąjungos susirinkimą jis atšovęs: „Tegul ją velniai ima, jos nereikia, mes mokslu turime žmones šviesti.“
1907–1908 m. apyskaitoje (iki rugsėjo) senoji valdyba nurodė, kad Sąjunga turėjo šešis steigėjus, iš kurių keli jau išstojo. Dabar tikrųjų narių yra 81, norinčiųjų įstoti – apie 1 000, iš Šviesos prenumeratos, nario mokesčio, Amerikos lietuvių aukų ir kitų „tautiškos kovos reikalams įplaukų“ gauta 996 rubliai.40 1907 m. leidinys turėjo 78 metinius prenumeratorius.
Basanavičius nenutraukė ryšių su Sąjunga iki pat Pirmojo pasaulinio karo, kai ji liovėsi veikusi. Jis nebuvo dogmatiškas sulenkėjusiųjų atlietuvinimo šalininkas ir politiniais tikslais galėdavo pareikšti, pavyzdžiui, kad kalbų įvairumas tautos gyvenime nėra pavojingas.42 Tačiau antilietuviški ekscesai Vilniuje, kaip tai atsitiko per Šv. Jono bažnyčios klebono A. Černiavskio sukeltus neramumus dėl lietuviškų pamaldų, sulaukdavo griežtos jo reakcijos.
Daktaras pritarė ir lietuvių kunigų memorialui, parašytam 1912 m. kovą, Žemaičių vyskupystės kunigai sudėjo pinigų, kad Tilžėje jį išleistų Enzis Jagomastas. 1911 m. gegužės 14 d. Basanavičius į Peterburgą nusiuntė laišką, prašydamas, kad Vilniaus vyskupijos kanauninkais būtų skiriami tik kunigai lietuviai. Jam teko rengti daug raštų vyskupui Kazimierui Michalkevičiui dėl kunigų perkėlimų, Vilniaus kunigų seminarijos pertvarkymo ir kitais klausimais.
Iš slapto rašto, kurį 1912 m. gegužės 4 d. Sąjunga nusiuntė Rusijos VRM Kitatikių dvasinių reikalų departamentui, aiškėja, kodėl žlugo 1907 m. sumanyta kelionė pas popiežių įteikti memorandumo dėl lietuvių katalikų padėties ir kalbos persekiojimo bažnyčiose. Kaip Vilniaus vyskupijos atstovai į Vatikaną turėjo vykti kunigai Aleksas Racevičius ir Jonas Burba. Užsienio pasus jiems parūpino Basanavičius, tačiau į Vitebsko guberniją ištremtasis vyskupas Roppas uždraudė kunigams dalyvauti delegacijoje. Burba pakluso, o Racevičius atsidūrė Gardino vienuolyne, kur turėjo atlikti bausmę.47 1907 m. gruodžio 6 d. Aleksandras Dambrauskas-Jakštas laiške Basanavičiui vizito į Vatikaną iniciatyvą vertino atsargiai, esą, daugumos kunigų nuomone, lietuviams tai tik pakenktų.
Nors Basanavičiui buvo nepriimtini nediplomatiški tautinių radikalų vadovaujamos Sąjungos veikimo būdai, vieši išsišokimai santykiuose su lenkais, tačiau jis vis dėlto grįžo į valdybą ir aktyviai veikė iki pat 1914 m. Pasak Juozo Tumo, nuo “Lietuvos ūkininko” socialistų demokratų atsiskyrusiems tautiniams demokratams naujų jėgų suteikė iš Bulgarijos grįžęs Basanavičius.
Bet, priešingai negu Smetona, kuris už tautinę kultūrą Vilnijoje kovojo savo jėgomis, tautos patriarchas tai darė, nusitvėręs rusų administracijos skverno. Viltininkams jis siūlęs formaliai prisidėti prie Sąjungos, tačiau šie atmetė protekcijas, nes buvo įsitikinę, kad tik pačių lietuvių susipratimas leis jiems išsikovoti pilietines ir kultūrines teises. Tad ir Sąjungai geriau būtų eiti su “Viltimi”.
Tuo metu visą tautiškumą, tapusį lietuvių politikos pagrindu, išreiškė šūkis „Ginti Lietuvos rytus su Vilniumi“. Basanavičius, kad pasinaudotų “Vilties” tribūna ir įtaka, bendradarbiavo su šiuo laikraščiu, tačiau viltininkų idėjos nebuvo jam artimos.
Žlugus nacionalistinei Sąjungai, Basanavičius prisidėjo prie Tautos pažangos partijos. Tumo manymu, nors platesnioji visuomenė Sąjungai nepritarusi, ypač dėl caro valdžios paramos, tačiau tai vadintina neišvengiamu kompromisu, kurį laikas gal išteisins.
Vilniaus vyskupystės kapitula stengėsi paveikti gubernatorių ir Peterburgą, kad uždarytų Sąjungą, todėl ji negalėjusi nei normaliai veikti, nei steigti vietinių skyrių.
Kriaučiūno ir kitų radikalų veiksmai sukompromitavo ją ir lietuvių, ir lenkų akyse. 1911 m. susirinkimas nutarė, kad Sąjungos tikslas – rinkti ir sisteminti žinias apie lietuvių kalbos padėtį Lietuvos bažnyčiose, tarpininkauti tarp lenkų ir lietuvių, sprendžiant konfliktus dėl kalbos, rūpintis, kad visur, kur yra lietuvių, būtų įvestos lietuviškos pamaldos, platinti tautinį susipratimą, naudojantis spauda ir gyvu žodžiu, taikytis prie žmonių, o ne prie kokios nors valdžios.
1912 m. Sąjungos ataskaitą Rusijos VRM parengė Basanavičius. Joje teigiama, kad endekai, turėdami savo spaudą, organizuotus šlėktas ir dvasininkus, sistemingai varo prolenkišką propagandą. Vilniaus kunigų seminarijos auklėtiniai – tai ultralenkiško patriotizmo, nacionalizmo ir šovinizmo šaltinis. Lietuvių ir baltarusių tamsuomenė terorizuojama, kad atsiverstų į lenkus. Šiuo tikslu lenkintojai pridėtines pamaldas laiko, jaunimą tikėjimo pagrindų ir maldų moko lietuviams ir baltarusiams svetima lenkų kalba, nuteikdami, esą visi, kurie meldžiasi lenkiškai, priklauso lenkų nacijai. Polonizuotos šlėktos dvareliai anksčiau buvo tik lenkystės oazės, o dabar ištisi kaimai tapo lenkiškomis žemėmis, ir tai didina politinę šlėktos galią. Lietuvių kalbos padėtis nė kiek nepagerėjo.
Ne iš gero sugyvenimo buvo iškelta ir tokia idėja įtampai tarp lenkų ir lietuvių panaikinti: jeigu kultūrinis bendrumas negalimas, tarpusavio santykių lygybei užtikrinti vartotina esperanto kalba.
1912 m. rugsėjo 16 d. Kaune, pritariant vyskupui Gasparui Cirtautui, katalikų spaudos veikėjai turėjo apsispręsti dėl lietuvių atstovo prie Šventojo Sosto. Pagrindinis jo uždavinys – ginti lietuvių reputaciją Vatikano „koridoriuose“, bet ne mažiau svarbu tinkamai informuoti ir nuteikti čia reziduojantį Rusijos ambasadorių, ypač kai vertinami kandidatai į Vilniaus vyskupus ar aptariami bažnyčios reikalai Lietuvoje.57 Basanavičius laiške Dambrauskui-Jakštui siūlė kunigo Kazimiero Prapuolenio kandidatūrą, šis atsakė, kad pritaria.58 Konservatyvios tautinės realistinės politikos atstovas 1911 m. lapkritį, gerokai prieš Romanovų dinastijos 300-ųjų metinių iškilmes, svarstė, kad caras galėtų Trakų pilyje įsirengti vasaros rezidenciją, kokią turi Lenkijoje.
Basanavičius šį Dambrausko-Jakšto sumanymą laiške įvertino taip: „Šiandien Trakuosna nuvykęs, gali nors ant salos, kur pilių griuvėsiai riogso, tyru oru pakvėpuoti, pasvajoti apie Keistučio, Vytauto laikus; juos – rūmus – svetima ranka atrestauravus, sunku būtų juose lankytis…“
Kodėl daktaras netapo lietuvių atstovu IV Dūmoje 1912 m.
Rugsėjo 17 d. Basanavičius pranešė Suvalkų gubernijos lietuvių rinkimų komitetui, kad gavo jo kvietimą kandidatuoti į IV Dūmą. Todėl, norėdamas tarnauti ne kuriai nors partijai, o lietuvių visuomenei, pasižada: „1) Kadangi Suvalkų gubernijos lietuviai, kurių atstovu apsiimu būti, yra katalikai, tai atsitikus progai ir reikalui, ginsiu jųjų, kaipo katalikų, reikalus sulig Katalikų bažnyčios dogmų (doros) ir drausmės; 2) Prisižadu taipogi kiek pajėgdamas užtarti lietuvių tautos, kultūros ir apšvietimo reikalus ir 3) pasiryžęs esu kovoti už visų Lietuvos gyventojų, o ypač ūkininkų, darbininkų ir k[itų] medžiagiškąją gerovę.“
Iš jo laiškų “Šaltinio” redaktoriui Juozui Vailokaičiui ryškėja rūpinimasis žodine agitacija, nes veikiant vien per spaudą kova bus pralaimėta. Kitame laiške rašo gavęs žinių, esą Vilkaviškyje “Šaltinio” šalininkai vietiniams žydams prikalbėję, kad jis yra šovinistas antisemitas, be to, su Kaziu Griniumi ir kitais susitarę už jį „balsų neduoti“, todėl primygtinai prašo apie jo kandidatūrą daugiau nerašyti ir rengti kitą, sau tinkamą.
Vėliau stačiai pareiškė: jeigu yra iškišamas kaip iškaba, už kurios pasislėpus į Dūmą vedamas kunigas, kad pirmeiviai nedrįstų prieš jį „narsiai stoti“, tai tokia situacija jam nepriimtina ir jis turi „galutinai išaiškinti“ savo poziciją. Išsiuntė ir telegramą, kad apie jo kandidatūrą Šaltinis visiškai tylėtų... 1912 m. lapkričio 4 d. griežtai pareikalavo grąžinti visus jo rašytus laiškus ir telegramas.
Daktarui buvo skaudi ši plačiai nuskambėjusi istorija, jis pasigedo rimtesnio požiūrio ir pagarbos savo asmeniui. Rašė, kad vieni čia įžiūrėjo klastą, klerikalų spauda, kauniškė “Vienybė” ir seiniškis “Šaltinis” teigė, esą suvalkiečiai gerai nepažinojo Vilniuje gyvenančio tautiečio, netikėjo, kad jis – geras katalikas. Apibendrino: rinkimus laimėjo „geras“ katalikas.
“Šaltinio” redaktorių kunigą Vailokaitį kaltino veidmainyste, elementarių moralės normų nepaisymu. Padarė išvadą: rinkimų afera sukurpta tam, kad pasinaudoję jo populiarumu Suvalkijoje eliminuotų socialistą Andrių Bulotą ir įtaisytų Dūmon savą žmogų, kuris ten pasižymės ir taps žinomas plačiajai visuomenei.63 Lemiamas buvo rinkikų susirinkimas, įvykęs 1912 m. lapkričio 1 d. Pristatydamas savo programą, Basanavičius aiškino, kad Bulgarijoje politinės partijos tikėjimo reikalais neužsiima, kitokia padėtis yra Lietuvoje, todėl jis pasirengęs ginti ir katalikų interesus, jei jų balsais patektų į Dūmą. Kadangi Dūmos dauguma reakcionieriška, lietuvių atstovų vieta opozicijoje. Pagal pažiūras būdamas artimas kadetams, asmeniškai pažinodamas jų vadus, kaip Suvalkų gubernijos atstovas palaikysiąs su jais artimus ryšius. Politinėje programoje kėlė Suvalkų gubernijos atskyrimą nuo Lenkijos, proporcinius turto mokesčius, daug sanitarijos, sanitarinio švietimo ir kitų sričių klausimų.
Konkurentas – prelatas Juozas Laukaitis prisistatė esąs demokratas ir krikščionis, kuriam brangus katalikų tikėjimas, už jį kovosiąs ir Dūmoje. O kai pareiškė, kad su kadetais negalės bendradarbiauti, nes šie palaiko žydus, Basanavičiui tapo aišku, kad rinkimų baigtis jau yra numatyta.
Niekada nerodęs iniciatyvos prasimušti į priekines politikų eiles, daktaras labiau gilinosi į kultūros reikalus, vadovavosi suvalkietiška išmintimi, kad geriau būti pagirtam kitų, negu pačiam girtis. Jo pasiūlyta rinkimų programa atitiko viltininkų iškeltą „mažųjų darbelių“, pagrįstų politiniu realizmu, svarbą. “Viltis” rašė, kad Basanavičius geriausiai tinka būti lietuvių atstovu IV Dūmoje, nes yra vienybės garantas. Jis – realistas, į gyvenimą žiūrintis praktiškai ir darantis tai, kas neša bent šiokią tokią naudą Lietuvai, bet kartu idealistas, tikintis lietuvių ateitimi ir dirbantis jų labui.
Lietuviškoms įstaigoms daktaras galėtų parūpinti caro valdžios subsidijų ir lengvatų, kaip tą sėkmingai daro lenkai ir latviai.
Po garsiųjų Basanavičiaus žodžių apie lietuvių teises iš „Priekalbos“ antra dažniausiai cituojama jo mintis yra iš straipsnio „Prie lietuvių susivažiavimo Vilniuje nutarimų“ įžangos: „Per pirmąjį susivažiavimą Vilniuje lietuviai pasirodė iš politiško atžvilgio kaipo labai subrendusi tauta. Jos nutarimus, kuriuos ji pati išleido ir kuriais ji nori pagerinti savo politiškąjį būvį, galima kritikuoti, bet negalima nepripažinti, kad ji žino, ko jai mūsų laike reikalauti pridera, legališku keliu einant“ [kursyvas mano – A. G.]. O lietuvių kovą dėl gimtosios kalbos bažnyčiose jis prilygino bulgarų stačiatikių kovai su graikais: „Apie galutinį pasisekimą šitoje kovoje negalima nė abejoti!..“
Jonas Basanavičius nebuvo politikas iš pašaukimo, bet politikos vaidmenį vertino ir gerai suprato, kad reikia derėtis ir susitarti. Suvokė viešumo svarbą, stengėsi veikti legaliais ir neprievartiniais būdais.
Tiesa, pasak Mykolo Biržiškos, „moralinis lietuvių prezidentas“ ne visose situacijose sugebėjo išlaikyti pripažintąjį statusą, kartais parodydavo savo kaip tautininkų srovės atstovo pažiūras. Nebuvo kovotojas ar minias uždegantis tribūnas, suvokė kartų kaitos nulemtą asmeninio vaidmens mažėjimą, todėl oriai tenkinosi augančia savo kaip simbolinės figūros reikšme.
Telkdamas bendrai tautinei veiklai, sugebėdavo rasti pagrįstų „vienijančių“ argumentų tiek iš dešinės, tiek iš kairės. Sielojosi dėl pasaulėžiūrinių įtampų politiniame Lietuvos gyvenime. Svetimtaučiai gerbė jo įsitikinimus, vertino erudiciją ir europietiškas moralines nuostatas politikoje. Daktaras teikė šviesuomenei idealus, o savo autoritetu užsitarnavo teisę būti moraliniu lietuvybės simboliu ir idėjiniu tautos vedliu.