Lietuvos Konstitucijos dieną nulėmė vokiška moneta

Praėjus beveik dviem dešimtmečiams, šiandien šią dieną minime įvairiais būdais: jau penktus metus iš eilės vyksta Konstitucijos egzaminas, rengiami įvairūs švietėjiški projektai, bandoma įvairiais būdais padėti suvokti Konstitucijos reikšmę Lietuvai.

Apie tai, kaip buvo kuriama dabartinė Lietuvos Konstitucija ir kokią reikšmę ji turi šiandien kalbamės su Seimo Pirmininko pavaduotoju Česlovu Juršėnu, profesoriumi, Europos Parlamento nariu, buvusiu Seimo pirmininku Vytautu Landsbergiu, Vilniaus miesto meru Artūru Zuoku ir Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos sekretoriumi, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto docentu Andriumi Vaišniu.

Konstitucijos reikšmę suprasti kur kas lengviau orientuojantis Lietuvos Konstitucijos raidoje. Jau šeštąją kadenciją iš eilės išrinktas Seimo narys, Seimo pirmininko pavaduotojas Č.Juršėnas, kalbėdamas apie konstitucionalizmo raidą pasakoja: „Iš išlikusių rašytinių Konstitucijų seniausia yra JAV Konstitucija. Bet ir mes turime labai seną Konstituciją. Mes, šiuo atveju Abiejų Tautų Respublika, kuri savo, kaip po antrąją rašytinę pasaulyje Konstituciją priėmė 1791 metais gegužės 3 dieną.

Trečioji buvo prancūzų, bet pusmečiu vėliau. Tad ir mes esam toj senojoj Konstitucijų istorijoj save įsirašę“.

Pašnekovas Lietuvos istorijoje pažymi ir pora metų galiojusią laikinąją Konstituciją, priimtą 1920 metų gegužės 15 dieną.

Kaip pasakoja parlamentaras, Steigiamasis Seimas savo darbus baigė 1922 metais priimdamas pirmąją nuolatinę Lietuvos Konstituciją. „Tai buvo pati svarbiausia Konstitucija Lietuvos istorijoje: ir demokratiškumo, ir valstybės sąrangos, ir piliečių bei žmonių gynimo teisių požiūriu“, – savo nuomonę dėsto Č.Juršėnas.

Po to buvo dar kelios Konstitucijos: 1928 metų, vėliau 1938 metų Konstitucija, įtvirtinusi autokratinį A.Smetonos valdymą. Jei neskaičiuotume okupacinio aneksinio laikotarpio tarybinių konstitucijų, naujas kūrimosi etapas prasidėjo kai kilo nauja Atsikūrusi valstybė.

Anot istorikų, galima sakyti, kad tarpukario Lietuva – tai pirmoji Respublika, o 1990 metais, atkūrus Nepriklausomybę, prasidėjo antrasis Lietuvos Respublikos laikotarpis.

Dar po dvejų metų prasidėjo pats Konstitucijos rengimo įkarštis. Rengiant dabartinės, 1992 metų, Konstitucijos variantą buvo ieškoma kompromiso. Kairieji rėmė parlamentinį valstybės valdymo modelį su stipriu parlamentu, o dešinieji, priešingai, norėjo suteikti daugiau galios prezidentui. Galiausiai buvo nuspręsta, kad Seimas taps pagrindine institucija, o Prezidentas – greta Tautos atstovybės.

Priimtas svarbiausias šalies dokumentas Profesorius V.Landsbergis neatsiejamas nuo Lietuvos Konstitucijos raidos ir istorijos. Jo nuopelnai šiame Lietuvos, kaip valstybės kūrimosi, etape, vaidina itin reikšmingą vaidmenį. V.Landsbergis prisimena, kad viskas prasidėjo dar prieš Kovo 11-ąją – kai Lietuvos Sąjūdžio valstybės atkūrimo komisija projektavo ir ruošė dokumentus, kurie turės būti priimti kai Lietuva laimės rinkimus.

Kaip pasakoja tuometis Seimo pirmininkas, komisija intensyviai dirbo savaitę prieš Kovo 11-ąją.

1938 metų gegužės 12 dienos Konstitucija buvo paskutinė prieš okupaciją. Kadangi jos tiesioginis taikymas sovietinėje sistemoje buvo labai komplikuotas ir su dideliu pasipriešinimu, suveikė principai, kad valstybė negali turėti tos pačios Konstitucijos, kaip tuomet, kai ji buvo okupuota. Taip tuometė Konstitucija buvo sustabdyta ir priimta laikinoji.

Europos Parlamento narys pripažįsta – priimti Konstituciją – neeilinis įvykis. „Mano nuomonei, kad Konstituciją reikia turėti, iškart buvo pritarta. Didelis dalykas, kad Konstituciją priėmėme per vieną vakarą Aukščiausiojoje Taryboje“, – prisiminė profesorius.

Kaip mano V.Landsbergis, tokių reikšmingų įvykių nereikia atidėti ateičiai. Konstitucija – tai valstybės pagrindas. Todėl ji turi būti mūsų valstybės Konstitucija. Lietuva gyveno su laikinąja Konstitucija iki 1992 metų spalio pabaigos, kuomet kartu su rinkimais į Lietuvos Seimą buvo ir referendumas dėl jau ne laikinosios, o dabartinės Lietuvos Konstitucijos, priimtos Tautos referendumu.

„Į ją buvo įjungta dokumentų, aktų, du aktai, priimti dar anksčiau prieš tai, kaip ypatingai svarbūs Lietuvos valstybei. Jie buvo priimti buvo taip pat Aukščiausios Tarybos 1991 metų vasario 11 dieną, praėjus dviem dienom, kai Lietuvoje įvyko plebiscitas už naujos Konstitucijos 1-ojo straipsnio patvirtinimą“, – pasakojo V.Landsbergis.

Pirmasis straipsnis jau tada buvo priimtas visuotiniu Tautos balsavimu. O straipsnis yra labai paprastas: Lietuvos valstybė yra Nepriklausoma demokratinė Respublika.

Profesorius šypsosi: žmonės suprato, kad jie balsuoja už nepriklausomybę. O dokumentų įforminimas turi dvigubą reikšmę. Pirmiausia – pradedam naują Konstitucijos raidos etapą, o taip pat įtvirtiname Lietuvos nepriklausomybę.

Artėjus ankstyviesiems rinkimams į būsimą Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą arba Seimą, paaiškėjo, kad Konstitucija galėjo būti nepriimta – komisija atsidūrė pato situacijoje – nesusitarianti ir neturinti daugumos. „Mano kabinete vyko posėdžiai, dažnai naktiniai. Rusija buvo nutraukusi naftos tiekimą. Buvo ankstyvoji žiema, spalio mėnesį užgriuvo baisūs šalčiai. Ir mes sėdėjom visi nešildomose patalpose su kailiniais, kas kokias storais megztiniais apsivilkę. Aš dar turėjau didelį butelį, kad nesusirgtume visai, ir rašėm tą dabartinę Konstituciją“, – šypteli profesorius.

Tad taip pavyko apibrėžti pagrindinius Konstitucijos skyrius. O tuos, dėl kurių nepavyko susitarti, buvo nuspręsta palikti atvirus klausimus su teise būsimam Seimui tą Konstituciją papildyti. Tačiau praktiškai Seimui neteko prie jos grįžti. Konstitucija buvo priimta Seime, dabartinėje Konstitucijos salėje, kur įvyko iškilminga Konstitucijos prorogacija. Parlamento vadovas, pagal tą pačią Konstituciją ir laikinasis prezidentas, pasirašė ir paskelbė Konstitucijos įsigaliojimą.

Kiekvienas svarbus įvykis vienaip ar kitaip yra susijęs su tam tikromis dienomis. Ne išimtis ir svarbiausias šalies dokumentas. Tačiau kartais, net, rodos, ir reikšmingiausi dalykai gali turėti komiškų atspalvių ir tapti įdomesne istorija, nei kada nors tenka susimąstyti. Č.Juršėnas: „Konstitucija priimta spalio 25-ąją, įsigaliojo – lapkričio 2-ąją, bet pasirašyta buvo lapkričio 6-ąją, o paskelbta – lapkričio 30-ąją. Įdomumas yra tas, kad pagal pačią Konstituciją tik paskelbti įstatymai yra galiojantys“.

Tačiau kodėl tuomet Konstitucijos dieną minime spalio 25-ąją?

Seimo pirmininkės pavaduotojas prisimena – Konstitucijos minėjimo diena buvo pasirinkta burtų keliu: „Buvo dvi darbo grupės. Mes Konstitucijos dieną minėti siūlėm 1993 metų kovo mėnesį, o mūsų oponentai – 1992 metų liepą”.

Ieškant kompromiso buvo nutarta, kad abiems pusėms priimtinas mėnuo yra spalis, tačiau vienos savaitės atstumas pasirodė reikšmingesnis, nei buvo tikėtasi.

„Mes siūlėm spalio 25-ąją, oponentai – spalio 18-ąją. Na, Jūs pasakykit, koks skirtumas, spalio 18-a ar spalio 25-a? Jokio! Bet jeigu aš Jums pasakysiu, kad spalio 18-ą gimė dešiniųjų lyderis, tai, aišku, ši diena mums buvo nelabai priimtina”, – prisimena Č.Juršėnas, – „Ir įstrigom. Tuomet amžiną atilsį akademikas Eduardas Vilkas pasiūlė – jeigu žmonės susiginčija mirtinai, o sprendimas vis tiek turi būt – reikia burtus mest“.

Pradžioje juokinga tapusi situacija pakrypo taip, jog atėjus galutinio sprendimo laikui dėl Konstitucijos priėmimo datos, buvo nuspręsta – burtai bus mesti. Parlamentaras juokiasi, viskas buvo kaip futbole – monetą rankos mostu į viršų, nukrenta ir žiūri – kuria puse atsivertė.

„Bet dabar mes staiga čiupt čiupt už kišenių – nėra naujų pinigų. Tik vagnorėliai, o vagnorėlių metalinių taigi nebuvo. O juk su Tarybine rusiška kapeika tai nespręsi lietuviškų reikalų!“, – prisimena Č.Juršėnas. Kaip jis pasakoja, tuomet deputatas Jonas Tamulis iš kišenės išsitraukė vokišką 50 feningų monetą, kurią išmesti įpareigotas buvo vienas iš Seimo apsaugos darbuotojų. Visiems moneta tiko ir buvo nuspręsta – monetos skaičius reiškia 18-tą dieną, o Lorelei skulptūra – 25-ąją.

„Moneta nukrinta prie mano bato ir aš aiškiai matau, kad viršuje – Lorelei. Dabar galit visi pasilenkti ir pasižiūrėti, kad iš tikro Lorelei“, - taip sakė politikas. Taip buvo galutinai nuspręst, jog Konstitucijos diena – spalio 25-oji.

Dar 2002 metais, dalis Ukmergės gatvės pavadinimo tiesiant naują prospektą Neries upės dešiniajame krante, buvo pakeista į Konstitucijos prospektą. Ir nors šiandien Konstitucijos prospektas – viena judriausių gatvių mieste, turbūt nedaugelis pasakytų, kodėl šiai gatvei suteiktas toks pavadinimas.

A.Zuokas prisimena – tuo metu sutapo keletas aplinkybių vienu metu. Pirmiausia, Seimas norėjo paminėti pirmosios Lietuvos Konstitucijos 80-ies metų jubiliejų, ir kartu tai buvo 10-ies metų jubiliejus dabartinės, šiuo metu veikiančios Konstitucijos priėmimo jubiliejus.

Taip 2002-ais metais rugpjūčio 1-ąją buvo atidengta lenta įamžinant Lietuvos istorijoje du Lietuvos istorijoje labai svarbius dokumentus, pagrindinius įstatymus, tai yra 1922-ųjų ir 1992-ųjų Konstitucijas. Buvo svarstomos įvairiausios idėjos, kaipgi būtų galima pažymėti šias dvi svarbias, prasmingas datas, pagerbti, sureikšminti, ir visuomenei pristatyti pačią Konstitucijos reikšmę.

„Aš pasiūliau, kad būtų labai prasminga suteikti tuometinei Ukmergės gatvei suteikti iškilmingesnį, geresnį vardą. Tada Vilniaus miestas buvo pasitvirtinęs planus ir rekonstravo buvusią Ukmergės gatvę, kurią padarė tikru prospektu“, – pasakoja A.Zuokas. Anot jo, Konstitucijos pavadinimas atrodė pats svarbiausias, kuris įprasmintų ir patį jubiliejų, ir kartu, dar vieną reikšmingą gatvę, savo verte analogiška Gedimino prospektui. Tam tikrų vardų įprasminimas verčia mąstyti apie politiko ryšį su valstybe, jos nepriklausomybe. Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto docentas A.Vaišnys prisimena: „Lygiagrečiai, tą pačia dieną, buvo prisimintas ir prikeltas su Konstitucija ir su pirmąja nuolatine Lietuvos Konstitucija susijęs asmuo – Antanas Tumėnas, Steigiamojo Seimo konstitucinės komisijos pirmininkas, pirmosios nuolatinės 1922-ųjų Konstitucijos kūrėjas, Konstitucijos rašytojas, teisininkas“.

Tuo metu Rokiškio rajone, A.Tumėno sodyboje, buvo atidengtas paminklinis akmuo. „Kita idėja, kurią pasisekė iš tikrųjų įgyvendinti, tai greta Seimo atidaryti A.Tumėno gatvę“, – priduria pašnekovas.

Anot Vilniaus mero Artūro Zuoko, kiekviena sostinė turi savo tam tikrus simbolius, tam tikrus atributus, kurie atspindi valstybingumo istoriją. Tie simboliai žymi svarbiausius įvykius per ilgą laiką tautos istorijos raidą. Vilniaus mero teigimu tokių simbolių Lietuvos sostinėje kaip niekad trūksta.

Jau penktus metus iš eilės Lietuvoje rengiamas Konstitucijos egzaminas.

Tai – vienas iš būdų prisiminti svarbiausią šalies dokumentą, pasitikrinti savo istorijos ir teisės mokslo žinias. Egzamino populiarumas kasmet vis didėja – dėl to džiaugiasi ir šalies gyventojai, ir politikai.

Anot Č.Juršėno, Konstitucijos egzamino populiarinimas yra labai geras sumanymas, padedantis mobilizuoti tiek jaunus, tiek vyresnio amžiaus žmones, kurie nori pasitikrinti savo Konstitucijos žinias. A.Zuokas teigia, kad egzamino laikymas yra puiki, savarankiškai mokytis skatinanti, priemonė: „Labai puiki idėja, kuri įtraukia žmones į žinojimą, domėjimąsi Konstitucija. Mane stebina net ir dalyvių skaičius, kad žmonės vis labiau domisi ir dalyvauja tokio lygio konkursuose. Tai nuostabu”, – dėsto mintis Vilniaus meras.

A.Vaišnys mano, kad Konstitucijos vardą paminėti galima įvairiausiais būdais.

Jo teigimu, Konstitucijos vietovardžio suteikimas – tai tarsi pirmasis ženklas, po to atsirado Konstitucijos egzaminas, su kuriuo yra palydimi vairūs konkursai vaikams. „Formuojasi žmonių savimonė. Matyt, Konstitucijos samprata šitaip veikia, – mąsto A.Vaišnys ir priduria - Galbūt čia yra tam tikra alegorija, jog apleista miesto dalis, buvo pradėta pertvarkyti, taip ir Konstitucijos reikšmė valstybei irgi turi plėstis, augti, suvokti visuomenė turėtų tas normas kaip kiekvieno žmogaus galimybę ir teisę į savo raišką, gyvenimo būdą, į tai, kad turi galimybę vis dėlto daryti įtaką valstybei ir vienas žmogus daug reiškia, net ir balsuodamas“.

O Seimo pirmininko pavaduotojas Č.Juršėnas pabrėžia, kad kiekvienas pilietis turėtų laikytis Konstitucijos. Kaip teigia parlamentaras, tam ji ir yra rašoma, kad jos laikytųsi ir valstybės arba valdžios visos institucijos, ir Lietuvos piliečiai. „Ir aš asmeniškai turiu tam tikras pareigas plius, kaip parlamentaras, aš turiu papildomas pareigas, kurias turiu sąžiningai vykdyti“, – svarsto Č.Juršėnas.

Profesorius V.Landsbergis neabejoja: „Konstitucija turėtų būti kiekvienos šeimos bibliotekoje. Šeimos turi romanų, visokių knygų, vaikiškos literatūros, todėl turėtų būti ir Konstitucija. Kai sudomina koks nors klausimas, esantis ar naujai iškylantis, tuomet šeimos tėvas galėtų atsiversti ir kaip pilietis nuspręstų kaip jam elgtis“.

Konstitucijos prospekte praėjusių metų rudenį taip pat atidengta „Laisvės kelio“ skulptūra. Ji simbolizuoja gyvą, 600 kilometrų žmonių grandinę, prieš dvidešimt vienerius metus sujungusią tris nepriklausomybės siekusias valstybes: Lietuvą, Latviją ir Estiją. „Laisvės kelio“ skulptūra simboliškai užbaigia Konstitucijos prospektą.

Toks simbolių įprasminimas viešose vietose padeda kurti Vilniaus miesto ir Nepriklausomos Lietuvos valstybingumą. Gatvių, skverų, alėjų ar paminklų atsiradimas skatina labiau domėtis šalies istorija, o nesąmoningi ženklai formuoja piliečių savimonę, taip priartindami prie to, kas mums svarbiausia.