Sakoma, visi vargai vienąkart baigiasi. Kai suskamba Klovainių Švč.Trejybės bažnyčios varpai, amžinojo poilsio žmonės atgula naujosiose kapinėse, nes senosiose jau nėra vietos.
Nežinia, pasaka ar tikrovė yra vieno senosiose Klovainių kapinaitėse iškilusio kryžiaus istorija. Daugelis klovainiečių Visų šventųjų vakarą čia klausydavosi dvasininko pamokslo ar moksleivių posmų apie gyvenimą ir mirtį.
Viena moteris, tvarkanti užmirštus kapus, pasakojo, kad vaikystėje į šias kapines nedrįsdavo nė kojos įkelti. Anuomet čia nesimatydavo ir šitiek gėlių. Rymodavo vienas kitas medinis kryželis. Tėvai ir seneliai prisakydavo netriukšmauti, gerbti anapusinį gyvenimą.
Dabar mirusiųjų karalystė tiesiog užridenta sunkiais akmenimis ar paminklais. Klovainietei baugu tik dėl vieno – kas prižiūrės jai supiltą žemės kauburėlį. Vaikai išsilakstę. Senieji miršta, o jaunųjų sparnai pakelti svetur. Nejaugi niekas nė žvakelės neuždegs?
Žvelgdama į aprūdijusį kryžių moteris prisiminė senelius sakant, kad čia palaidotas kunigas. Tačiau nei vardo, nei pavardės neišlikę.
Supiltas žemės pylimas vasarą žaliuoja, būna apkaišomas gėlėmis.
Gal šios paslapties šydą padės atskleisti Grasilija, Anapilin iškeliavusi sulaukusi net 103 metų? Šios prosenelės pasakojimo neužmirštanti 76 m. Ona Staišiūnienė porino apie tai, ką girdėjo iš ilgaamžės.
Anuomet čia kunigavęs jaunas kunigas. Jis augino mylimą šuniuką. Kartą dvasininkui augintinis įkando į ranką. Pasirodo, buvo pasiutęs. Apkrėstam sielovadininkui niekas negalėjo pagelbėti, nebuvo vaistų. Liko vienintelė išeitis. Tuomet kleboną gyvą užkalė karste ir palaidojo.
Toje kapo vietoje parapijiečiai supylė pylimą, kad niekas negirdėtų jo aimanų, ir pastatė kryžių.
Prosenelės aiškinimu, šventa žemė gyvą žmogų gali priimti. Tik savižudžio – ne.
Kiek amžinybės smiltelių subyrėjo, galima tik spėlioti žvelgiant į nuzulintą pylimą, kur, manoma, esama paslaptingojo požemio.