SSRS žlugimas: žemės drebėjimas, vis dar krečiantis pasaulį

Po vienų metų protestų ir ekonominių vargų, trijų svarbių sovietinių respublikų lyderiai 1991 metų gruodžio 8 dieną susitarė išformuoti SSRS. Iki tų metų pabaigos raudona vėliava su kūju ir pjautuvu Kremliuje buvo nuleista, o sovietų prezidentas Michailas Gorbačiovas atsistatydino.

Tai buvo galas vienos labiausiai išskirtinių per visą pasaulio istoriją imperijų, galas imperijos, kuri įveikė nacių Vokietiją ir pasiuntė į kosmosą pirmąjį žmogų, bet taip pat, valdant tironiškiems lyderiams, pasiuntė į mirtį milijonus žmonių.

SSRS subyrėjus, dauguma iš 15 jos respublikų pirmą kartą per savo istoriją tapo nepriklausomos ir susidūrė su nacionalinio identiteto bei tvarios ekonomikos kūrimo iššūkiu, su kuriuo daugelis jų dar nesusidorojo.

Rusija, moderniaisiais laikais pirmą kartą netekusi imperijos, bandė prisitaikyti prie naujo savo, kaip individualios valstybės, padėties ir iki šiol vis dar ilgisi Šaltojo karo pabaigoje prarasto supervalstybės statuso.

„20 nepriklausomybės metų tapo labai sunkia našta daugeliui buvusių sovietinių valstybių“, - sakė Andrejus Riabovas iš Maskvos Carnegie centro.

SSRS laidotuvių varpai nuskambėjo žvarbų 1991 metų gruodžio 8-osios vakarą, kai federacijos narės Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas susitarė su Baltarusijos ir Ukrainos prezidentais pakeisti Sovietų Sąjungą sandrauga, kuri nebūtų valstybė.

M.Gorbačiovas piktai reiškė nepasitenkinimą, bet po kelių dienų nebeturėjo kitos išeities, tik - sutikti su Sovietų Sąjungos ir jo paties posto likvidavimu. Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos egzistavimas tarptautinėje teisėje baigėsi 1991 metų gruodžio 31-ąją.

„Valdymo iš centro idėja taip smarkiai susikompromitavo, kad respublikos neturėjo kitos išeities, tik - rinktis savo pačių vystymosi kelią“, - savo atsiminimuose rašė B.Jelcinas, kuris mirė 2007-aisiais.

Atsižvelgiant į tų įvykių mastą, galima sakyti, kad Sovietų Sąjungos galas buvo nepaprastai taikus. Tačiau vėlesniais metais kilo konfliktai, per kuriuos žuvo šimtai tūkstančių žmonių, - taip atsiradusios naujos valstybės ir separatistų judėjimai kovojo dėl naujų sienų.

Pilietiniai karai draskė Tadžikistaną, Armėnija ir Azerbaidžanas kariavo šiurpų karą dėl Kalnų Karabacho regiono, Kremlius vykdė dvi karines kampanijas prieš separatistus Čečėnijoje, o Gruzija stengėsi numalšinti separatizmą Abchazijoje.

„Kalnų Karabacho konfliktas yra tiesioginė SSRS žlugimo pasekmė ir nuolatinis nestabilumo šaltinis“, - sakė A.Riabovas.

Tie konfliktai visi iki vieno daugeliu atžvilgių vis dar yra neišspręsti - islamistai kelia grėsmę Tadžikistano stabilumui, Kalnų Karabacho statusas liko neišspręstas baiminantis naujo konflikto, o Rusijos Kaukaze nesibaigia sukilėlių išpuoliai.

Naujausio posovietinio konflikto metu Rusija 2008 metų rugpjūtį atrėmė Gruzijos pajėgų bandymą atsiimti atsiskyrusią Pietų Osetiją ir paliko tame regione nesmagias paliaubas.

Rusijai, kuri nuo pat SSRS sukūrimo visuomet buvo jos centre, buvo sunku susitaikyti su imperijos žlugimu.

B.Jelcino laikais vykę liberalių vakarietiškų reformų bandymai buvo labai nepopuliarūs, o į valdžią iškilus buvusiam KGB agentui Vladimirui Putinui, šalis ėmė gręžtis į praeitį.

V.Putinas neslėpė savo žavėjimosi SSRS, Rusijos himnui grąžino Sovietų Sąjungos himno muziką, o 2005 metais jos subyrėjimą pavadino „didžiausia geopolitine 20-ojo amžiaus tragedija“.

Nepaisydami to, kad Rusijos ekonomika, kuri liko pavojingai priklausoma nuo energijos eksporto, nėra labai stipri, o karinės pajėgos vis dar naudoja pasenusią sovietinę įrangą ir techniką, Rusijos lyderiai tvirtina, kad jų šalis lieka pasauline galia.

„Mes esame šalis, įpratusi veikti dideliu mastu. Tai mūsų charakteris, tai, jei norite, - mūsų kraujyje“, - lapkritį sakydamas kalbą apie Rusijos „istorinę misiją“ pareiškė prezidentas Dmitrijus Medvedevas,

Praėjus 20-čiai metų po SSRS likvidavimo, Rusija 2011-aisiais ėmėsi galbūt drąsiausio bandymo vėl užmegzti tada nutrūkusius ryšius - V.Putino remiamos Eurazijos Sąjungos buvusioms sovietinėms valstybėms, kiek primenančios Europos Sąjungą (ES).

„Eurazijos Sąjunga yra būdas Rusijai išsaugoti savo vietą tarp pasaulio lyderių“, - sakė A.Riabovas.

Į ES įstojus ir nedviprasmiškai vakarietišką ateitį pasirinkus tik trims Baltijos valstybėms, kitos buvusios SSRS respublikos dar gali būti parviliotos atgal į Maskvos orbitą.

Ukraina, kuri politiškai ir lingvistiškai yra susiskaldžiusi į Rusijos nemėgstančią Vakarų Ukrainą ir sovietinius laikus su nostalgija prisimenančią Rytų Ukrainą, vis dar turi padaryti lemiamą istorinį pasirinkimą, nes stovi prieš dvi galimybes: narystės Europos Sąjungoje ir naujo susivienijimo su Maskva.

Skurde vis dar yra įklimpusios tokios respublikos kaip Moldova ir Tadžikistanas, esančios skirtingose buvusios SSRS pusėse. Kaip nurodo Pasaulio bankas, jose metinės nacionalinės pajamos vienam gyventojui yra atitinkamai vos 1 810 dolerių ir 800 dolerių; daug šių šalių gyventojų išvyko į Maskvą ieškoti darbo.

Centrinę Aziją valdo autoritariški lyderiai; kai kurie jų yra nepajudinami nuo pat 1991-ųjų ir yra pasirengę imtis griežčiausių priemonių prieš galimą islamiškų srovių iškilimą jų musulmoniškose, bet, tuo pačiu, pasaulietinėse valstybėse.

Išimtis yra Kirgizija, kuri po 1991-ųjų išgyveno dvi revoliucijas, bet dabar yra vienintelė parlamentinė demokratija centrinėje Azijoje, nors D.Medvedevas yra sakęs, jog jam sunku įsivaizduoti, kaip veiks toks institucinis modelis.