Prieš 20 metų šautuvu nemokantis naudotis fizikos profesorius, tapęs
valstybės vadovu, pakvietė į Belovežo girią pamedžioti Rusijos
prezidentą Borisą Jelciną bei Ukrainos prezidentą Leonidą Kravčiuką.
Susirinkę nuošalioje trobelėje, trijų valstybių vadovai gruodžio 8 dieną
pasirašė dokumentą, skelbiantį, jog valstybė, vadinama Sovietų Sąjunga
nebeegzistuoja.
- Kaip minėjote Belovežo susitarimo dvidešimtmetį? - klausėme į Vilnių
atvykusio S.Šuškevičiaus.
- Visą dieną atsakinėjau į žurnalistų klausimus.
Kasmet tą dieną draugai mane sveikina. Bet aš pats
nešvenčiu. Man tai proga prisiminti tos dienos įvykius.
Dažniausiai išgirstu įvairių nuomonių.
„Į Taliną atvyko Sovietų Sąjungos duobkasys“,- taip rusiškas tinklapis
šią savaitę paskelbė apie mano vizitą Estijoje.
Nelaikau savęs duobkasiu. Laikau save žmogumi, kuriam užteko
drąsos konstatuoti Sovietų Sąjungos suirimą ir išgelbėti visus mus nuo
itin sunkių padarinių.
Reikėjo nemažai drąsos paskelbti, kad Sovietų Sąjunga nebeegzistuoja ir
žengti žingsnį, užkertantį kelią chaosui, anarchijai ar problemoms su
branduoliniu ginklu. Mes tai padarėme.
- Kaip dabar, po 20 metų vertinate šį žingsnį?
- Be jokios abejonės, tuo metu kelti tikslai buvo pasiekti. Tik gaila,
kad vėliau daug kur buvo pasukta atgal. Pavyzdžiui, skelbėme
atviras sienas tarp buvusių Sovietų Sąjungos subjektų, o atsirado vizos.
Tikėjomės, kad bus labiau gerbiamos žmogaus teisės.
- Ar Jus galima vadinti šio istorinio įvykio iniciatoriumi?
- Aš tik pakviečiau B.Jelciną ir L.Kravčiuką atvykti pamedžioti į
Belovežo girią. Frazę, kad Sovietų Sąjunga nebeegzistuoja kaip
geopolitinė realybė ir tarptautinės teisės subjektas, sugalvojo Rusijos
valstybės sekretorius Genadijus Burbulis.
- Ar dar liko kas nors nepaskelbta apie tos dienos įvykius Belovežo
girioje?
- Aš nieko neslepiu. Bet kasmet plinta vis daugiau išgalvotų faktų,
kuriais bandoma tuos įvykius pagražinti arba juos sumenkinti.
- Kas jus labiausiai nustebino?
- Apstulbau, kai tuometinis Baltarusijos premjeras Viačeslavas Kebičius
paskelbė, kad jį priverčiau pasirašyti susitarimą, nors jis nenorėjo to
daryti. „Galiu tik didžiuotis, jei priverčiau žmogų padaryti gerą
darbą“,- tuomet pagalvojau.
Visiškai neteisingi gandai, kad Viskuliuose visi buvo mirtinai girti.
Visiška nesąmonė, kad ten B.Jelcinas elgėsi kaip koks chuliganas.
- O kaip buvo iš tikrųjų: ar rengdami susitarimo tekstą vartojote
alkoholį?
- Taip, bet kur kas mažiau, nei įprasta. Jokių išgertuvių nebuvo.
- Kodėl reikėjo pasirašinėti istorinį dokumentą tokioje tankioje
girioje?
- 1991 metais žiema buvo itin žvarbi. Būtume sušalę, nes naftos ir
dujų neturėjome. Būtinai reikėjo pasikalbėti su aukščiausiais Rusijos
vadovais, kaip gelbėti Baltarusiją. Bet jei būtume oficialiai kreipęsi
į B.Jelciną, šis būtų pasiūlęs kalbėtis su ministrais.
Todėl pakviečiau B.Jelciną pamedžioti į Belovežo girią. Buvau girdėjęs,
kad girioje įrengta prabangi komunistų partijos centro komiteto
rezidencija.
- Ar B.Jelcinas arba L.Kravčiukas buvo medžiotojai?
- Girdėjau, kad B.Jelcinas ir L.Kravčiukas mėgo medžioti, taigi,
mano pakvietimas į medžioklę buvo logiškas.
Aš pats vieną kartą bandžiau šauti į antį ir man iki šiol jos
gaila.
- Gal tame name dabar įrengtas muziejus, jo pasižiūrėti vyksta
ekskursijų autobusai?
- Dabar tai - Baltarusijos prezidento Aliaksandro Lukašenkos
rezidencija ir niekas negali ten patekti.
Bet pora metų po Belovežo susitarimo Viskuliuose
vyko Lietuvos ir Baltarusijos derybos. Vytautas Landsbergis labai norėjo
ten apsilankyti, todėl deryboms pasirinkome tą patį namą.
V.Landsbergis sėdėjo prie to paties stalo, kur buvo pasirašytas
susitarimas.
- Kaip toliau susiklostė jūsų gyvenimas?
- Esu priverstas būti energingas. A.Lukašenka atėmė iš manęs pensiją,
kuri būtų leidusi man ramiai gyventi. Todėl aš priverstas ieškoti būdų,
kaip uždirbti pinigų.
Esu profesorius, visą gyvenimą universitetuose skaičiau fizikos,
radiofizikos bei branduolinės elektronikos paskaitų kursus. Bet šiuo
metu dėstau politologiją.
Daugiausia dirbu Lenkijoje, nes moku lenkų kalbą, taip pat Ukrainoje,
Rusijoje. Buvau ir Japonijoje, Pietų Korėjoje. Skaičiau paskaitas ir
tokiuose garsiuose JAV universitetuose, kaip Harvardo, Jeilio.