Džiugina vis dažniau visuomenei atverčiami tie istorijos puslapiai, kurie mokslininkų istorikų vadinami naujųjų laikų Lietuvos istorija. Visų pirma tai pokario Lietuvos partizanų-laisvės kovotojų pasipriešinimo sovietinei okupacijai laikotarpis. Lietuva, ypač jos jaunimas, atranda vis naujas asmenybes, kurios buvo padengtos laiko dulkių klodais, nes okupantai norėjo, kad pilkoji užmarštis užklotų mūsų atmintį.
2011 m. gruodžio 10 d. Kauno įgulos karininkų ramovėje buvo paminėtos Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės karininko ir vieno iš pokario rezistencijos vadų, pulkininko Juozo Vitkaus- Kazimieraičio 110-osios gimimo metinės. Praėjusią vasarą Žaliamiškyje, Dzūkijos krašto pakraštyje, kur susirėmimuose su sovietine kariuomene žuvo šis narsus Pietų Lietuvos partizanų vadas, buvo minimos jo 65-osios žūties metinės.
Gaila, kad labai šykščiai tokius faktus nušviečia mūsų žiniasklaida, kad per visą Nepriklausomybės dvidešimtmetį mūsų pedagogai vangiai domėjosi Lietuvos pokarinio pasipriešinimo istorija, ir tik visai neseniai į mokyklų programas buvo įtrauktas pokario laikotarpis su partizanų kovų ir tautos tremties temomis.
Iki šiol tik pavieniai mokytojai, daugiausia istorikai, supažindindavo mokinius su šiuo tragišku, lemiamą reikšmę XX a. antrosios pusės visuomenės sąstingiui ir prisitaikymui prie okupacinio režimo laikotarpiu, kuris pagimdė ir didvyrius, ir kolaborantus...
Tik dabar susizgribta, kad reikia pasakoti mokiniams apie žmones, kurie praliejo savo kraują dėl Lietuvos laisvės. Partizanai tikėjo laisve, kai apie ją net pagalvoti nedrįso susigūžę kolaborantai, tikėjo ja labiau už mus, kuriems laisvė nukrito tarsi iš dangaus. Jie, mūsų laisvės pranokėjai, verti nuolatinės deramos pagarbos.
Deja, jie prisimenami tik atitinkamomis progomis. Ačiū Krašto apsaugos ministerijai, Lietuvos rezistencijos ir genocido tyrimo centrui, pavieniams entuziastams, daugiausia jau garbaus amžiaus buvusiems politiniams kaliniams ir tremtiniams, kad bent jie gaivina tautos atmintį ir jaunimui netiesiogiai primena – žmonės, budėkite, nes Lietuvos dalia yra būti nuolatinėje ginties pozicijoje...
Taigi šių metų gruodžio 10 dieną Kaune vyko prasmingas ir gražus renginys, kurį surengė Lietuvos krašto apsaugos ministerija ir Juozo Vitkaus-Kazimieraičio palikuonys – vaikai ir vaikaičiai.
Jame dalyvavo gausus būrys Kazimieraičio giminių (vaikai, vaikaičiai su savo šeimomis, kiti giminaičiai), krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė, kai kurie Seimo nariai, Lietuvos kariuomenės atstovai, Inžinerijos bataliono, kuriam suteiktas J. Vitkaus-Kazimieraičio vardas, kariai, buvusieji Kazimieraičio bendražygiai, kurių gretos nenumaldomai mažėja, kiti svečiai.
Prisiminimais apie savo senelį – meile Tėvynei ir žmonėms, dorumu, sąžiningumu, darbštumu pasižymėjusį Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės mylėtoją – pasidalijo vaikaitis, Kauno krašto ortopedų traumatologų mokslinės draugijos prezidentas, doc. dr. Linas Vitkus. Provaikaitės Marija ir Rūta senelio atminimui atliko partizanams skirtą dainą.
Priminsiu kai kuriuos Juozo Vitkaus-Kazimieraičio biografijos faktus, kad žmonėms, mažai apie girdėjusiems, susidarytų išsamesnis ir ryškesnis vaizdas apie žmogų, pranokusį laiką ir save. J. Vitkus gimė 1901 m. gruodžio 10 d. Mažeikių apskrities Ketūnų kaime, ūkininko šeimoje. 1920 m. lapkritį, mokydamasis Telšių gimnazijos 6 klasėje, įstojo į Kauno karo mokyklą.
1921 m. ją baigęs buvo paskirtas į 4-ąjį Karaliaus Mindaugo pėstininkų pulką. J. Vitkus gilino žinias Kauno aukštesniuose karo technikos kursuose, mokėsi Briuselio karo vadovybės inžinerinėje mokykloje. Po studijų tarnavo Kauno inžinerijos bataliono technikos viršininku. 1938-aisiais, gavęs pulkininko leitenanto laipsnį, pradėjo dėstyti Karo mokykloje.
Jis jau anuomet buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu, Šaulių žvaigžde.
1941 m., Lietuvą užplūdus sovietiniams okupantams, iš kariuomenės pasitraukė. Nacių okupacijos metais dirbo inžinieriumi, buvo pasipriešinimo abiems okupacijoms Lietuvių fronto Vilniaus štabo narys, kūrė pogrindinę antinacinę bei antikomunistinę karinę „Kęstučio“ organizaciją, dėstė pogrindinėje karo mokykloje.
Antrosios bolševikinės okupacijos metais J. Vitkus organizavo partizaninę veiklą. Būdamas vos ne vienintelis tokio aukšto rango karininkas rezistenciniame sąjūdyje, jis gerai suprato politinę ir karinę organizacijos reikšmę.
1945 m. gegužę J. Vitkus įsteigė Dzūkų grupės partizanų štabą, parengė jo dokumentus, vėliau suformavo Merkio rinktinę, kuri po jo žūties buvo pavadinta Kazimieraičio vardu.
1945 m. lapkritį įkūrė „A“ apygardą, o 1946 m. pavasarį, susitikęs su Tauro apygardos vadais, suformavo Pietų Lietuvos partizanų sritį ir buvo išrinktas jos vadu.
Kazimieraitis paruošė svarbius partizanų kovos dokumentus, Lietuvos išlaisvinimo planą „Partizanų taktika ir vadovavimas“, „Partizanų dalinių rikiuotė ir vadovavimas“, karo lauko teismo nusikaltusiems ir partizanų apdovanojimo kovose pasižymėjusiems nuostatus bei kt.
Tuo metu buvo išleistas įsakymas dėl partizanų kovų istorijos rašymo, pats J. Vitkus-Kazimieraitis rašė Dzūkų grupės štabo dienoraštį, kuriame stengėsi tiksliai fiksuoti visus reikšmingus įvykius. Būtent jo iniciatyva 1945 m. buvo pradėta leisti „Laisvės varpo“ laikraštis atokiame Kasčiūnų kaime, tarp miškų.
Ten, ant Merkio kranto, erdvioje mano senelio Juliaus Jakavonio sodyboje, kur mano tėvas Juozas, tuomet dvidešimtmetis jaunuolis, iškasė bunkerį, tapusį Kazimieraičio ir Adolfo Ramanausko-Vanago vadaviete, ir buvo spausdinamas „Laivės varpas“. Istorinių jo numerių dabar galima pamatyti kuklioje ekspozicijoje (prie atkurtos vadavietės), kurią Lietuvos atgimimo metais įrengė mano tėvas Juozas, buvęs partizanas, politinis kalinys ir tremtinys.
1946 m. balandžio 22 d. J. Vitkus pasirašė garsiąją Lietuvos partizanų deklaraciją, skelbiančią pagrindinius Lietuvos valstybingumo atkūrimo principus ir tapusią neoficialia pavergtos, bet nepasiduodančios vergovei, Lietuvos konstitucija. Trumpa yra Juozo Vitkaus-Kazimieraičio kovinė biografija – tik 45 metų amžiaus sulaukęs laisvės kovotojas Juozas Vitkus
1946 m. liepos 2 d. susirėmime su sovietine kariuomene Žaliamiškyje, netoli Liškiavos, buvo sunkiai sužeistas ir po keleto valandų mirė.
Šiurpi jo palaikų išniekinimo istorija, verta tragedijos žanro. Gaila, kad tik dabar užsienyje (JAV, Kanadoje) anglų kalba ima rodytis knygos apie šį tragišką Lietuvos laikotarpį. Turiu galvoje Rūtos Šepetys knygą jaunimui „Tarp pilkų debesų“ (2010) ir Antano Šileikos romaną „Pogrindis“ (Underground, 2011).
Pastaroji pripažinta viena geriausių knygų Kanadoje 2011 metais, o R.Šepetys romanas pelnė Prancūzijos jaunimo simpatijas ir literatūrinę premiją. Kada mes sulauksime šia tema savo autorių, rašančių lietuviškai, knygų, kurios bus paženklintos premijomis ir kitais apdovanojimais...
Adolfas Ramanauskas-Vanagas savo dienoraščiuose rašė „Kazimieraičiui žuvus, sąjūdis neteko vieno iš aukščiausiųjų savo vadų, be galo atsidavusio savo Tėvynei.
Aš kaip pavyzdį kėliau Kazimieraičio asmenybę: žmogų, kuris visas savo dvasines ir fizines jėgas paskyrė Lietuvos išlaisvinimo kovai; karininką, kuris iki paskutinio atodūsio tęsėjo duotąją priesaiką; kovotoją, kuris pelnytai buvo ir yra laikomas partizanų idealu.
Jis įgijo meilę ir pagarbą visų partizanų ir jų vadų, turėjo didžiulę įtaką dėl to, kad buvo išsižadėjęs asmeniškos gerovės, be galo pasišventęs sąjūdžio reikalams, nepaprastai darbštus, teisingas, kantrus, blaivus ir labai religingas žmogus..”
Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, kovotojo už laisvę nuopelnai buvo deramai įvertinti. 1997 m. Prezidento V.Adamkaus dekretu J.Vitkus-Kazimieraitis apdovanotas Vyčio Kryžiaus I laipsnio ordinu, jo vardu pavadintas Inžinerijos batalionas, gatvės Vilniuje ir Kaune.
Kazimieraičiui žuvus, sovietinė valdžia ištrėmė J. Vitkaus žmoną Genutę su šešiais mažamečiais vaikais į Irkutsko krašto Usoljės rajoną sunkiems miško darbams. Liaunos, trapios moters neįveikė Sibiro šaltis ir badas, nes per genus atėjusi meilė Dievui, Tėvynei, savo vaikams ir artimiesiems, buvo neįveikiamas gynybinis skydas. Tokios moterys, lietuviškos Sibiro antigonės, irgi nusipelno rašytojų ir dramaturgų bei kino scenaristų dėmesio.
J. Vitkus-Kazimieraitis labai mylėjo savo žmoną ir vaikus. Dar studijuodamas Briuselyje, jis savo Genutei rašydavo laiškus, kupinus meilės, šviesos ir gėrio. Vieno jų, rašyto Briuselyje, ištrauką norisi tiesiog pacituoti kaip pavyzdį dabartiniam jaunimui. Tuomet žmona laukėsi kūdikio, o grįžęs trumpam į Lietuvą J. Vitkus atėjo jos aplankyti. Savo laiške vėliau jis rašė: „Mano brangioji ir mano meile, mano meile.
Mano Genutė vienu momentu turėjo tikro angelo vaizdą ir taip gražaus, kuris turbūt per visą amžių iš mano akių neišnyks. Tai buvo, kada aš atėjau Tavęs aplankyti po pietų dar prieš gimdymą…Tu atrodei tada tokia graži, mažutė su melsvai violetiniu baltu chalatu ir veidu… Veidu angelo, spindinčiu begaline nekaltybe, skausmu ir meile.
Tavo ašaros buvo briliantai, kurie dar labiau puošė Tavo veidelį ir taip jau spindintį kokiais tai ypatingai gražiais spinduliais. Tavo ašaros ir Tavo veido švytėjimas sukėlė manyje kažkokį maloniai skaudų jausmą. Esu įsitikinęs, kad moteris tada atgimsta visa nekaltybe, kaip kad pirmą krikšto dieną. Aš jaučiausi taip keistai, kad bijojau prie Tavęs net prisiliesti.
Kad tavo skaistumo, tavo nekaltybės nesutepti ir kartu širdis plyšo matant Tavo ašaras....“ Taip rašė karys, kuris po keleto metų buvo užgrūdintas rezistencinio karo žaizdre.
Kenčianti šaltį, badą, nežinanti, kur palaidotas jos mylimas vyras, Genutė Vitkienė užaugino dorus, dvasiškai šviesius, sąžiningus, pasiaukojančius, mylinčius Dievą ir Tėvynę vaikus: penkis sūnus (Vytautą, Rimgaudą, Algimantą, Kastytį, Liudą) ir dukrą Jūratę.
Iškentę Sibiro badą, šaltį, ir grįžę į Lietuvą, Kazimieraičio vaikai buvo sekami uolių KGB darbuotojų... Gal ir dėl tos priežasties bei kamuojami ligų anksti į Amžinybę iškeliavo jau trys Kazimieraičio sūnūs (Algimantas, Vytautas ir Kastytis).
Genutė buvo tikra Lietuvos patriotė, kuri nepriekaištavo vyrui dėl jo pogrindinės veiklos vokiečių ir sovietų okupacijų metais, jam pritarė, palaikė ir didžiavosi juo. Meilė Tėvynei yra užkoduota jau žmogaus genuose, kaip noras apginti, tai kas jam brangu.
Visų pirma – savo artimus žmones, savo tėvynę, gimines, draugus. Vadovėliai ir istorijos pamokos to niekada neišmokys, nes tokia meilė gimsta šeimose. J.Vitkus-Kazimieraitis buvo labai pamaldus.
Bolševikai po žūties išniekino jo kūną ir Dievą, nuplėšdami nuo Kazimieraičio kaklo rožinį ir užmesdami jį ant apnuogintų sužalotų lytinių organų.
Siaubingai nukankinti ir sužaloti Lietuvos partizanai, numesti miestelių aikštėse, kad įbaugintų žmones, buvo sena bolševikinė praktika. Po tokio viešo išniekinimo partizanai būdavo slapta užkasami žvyrduobėse, pelkėse ar kitose sunkiai prieinamose vietose. Nežinomas ir Juozo Vitkaus-Kazimieraičio kapas. Tik dainose-raudose dzūkės apgieda partizanų kovą ir mirtį.
Kadangi Kazimieraitis buvo giliai tikintis žmogus, maldų jis išmokė ir partizanus. Mano tėvelį (partizaną Juozą Jakavonį-Tigrą, tuomet dar jaunuolį) jis mintinai išmokė Švč. Mergelės Marijos litaniją, kurią tėvelis kartu su kaliniais kalbėdavo kalėjime. Gal Dievas, o gal Kazimieraičio išmokytos maldos apsaugojo mano tėvelį nuo mirties, ir jis išliko gyvas, iškentęs baisius kankinimus ir kančias sovietų kalėjimuose.
Meilė Dievui, Lietuvai ir žmonėms, ramybė, gėris, nuoširdumas persidavė J. Vitkaus-Kazimieraičio vaikams ir vaikaičiams, kurių yra net penkiolika. Algimanto Vitkaus žmona Rūta, gyvenanti Druskininkuose, prisimena: „Pulkininkas leitenantas J.Vitkus-Kazimieraitis norėjo, kad jo vaikai išaugtų sąžiningais ir darbščiais žmonėmis. Jis prasitarė, jog nenorėtų, kad jo vaikai iškart turėtų gerą materialinį gyvenimą, bet per vargus patys siektų mokslų. Šis lemtingas testamentas išsipildė visiems šešiems jo vaikams. Jie įvykdė tėvo priesaiką būti sąžiningais, dorais, mylėti artimą, savo šeimą, Dievą ir Lietuvą“.
Visų Kazimieraičio palikuonių (provaikaičių yra net 29) akys spindi gerumu ir nuoširdumu, atspindinčiu jų sielos grožį. Kiekvieną kartą, pabuvojęs jų senelio paminėjimo renginiuose, pasijunti, tarsi pabuvęs tarp giminių, savo sielai artimų žmonių, kurie, nepaisant užimamų pareigų, yra kuklūs, mieli ir inteligentiški žmonės.
Matyt, stiprūs senelio genai, meilės žmogui ir dvasingumo nešėjai, nulėmė, kad net penki vaikaičiai (Jūratė, Daina, Rūta, Linas, Gintaras) baigė medicinos mokslus, kiti penki (Vilija, Adrija, Vaida, Kazys, Gytis) tapo profesionaliais muzikantais, Rasa baigė dailės studijas, dar kiti studijuoja arba sąžiningai dirba Lietuvai.
Vaikaitis Gintaras Vitkus, įgijęs medicinos gydytojo specialybę, po keleto gydytojavimo metų pasirinko kunigystę, stengdamasis, kad Lietuvos žmonės, kuriuos dvasiškai suluošino okupacijų padariniai, atstatytų dvasinę sveikatą. Ilgą laiką jis buvo Kauno jėzuitų gimnazijos direktorius, šiuo metu – jėzuitų provincijolas Lietuvai ir Baltijos šalims. Provaikaitė Dalia papasakojo, kad su draugais žaidžia tokį „žaidimą“ – kasdien dienoraštyje užrašo ką gero ir gražaus patyrė gyvendama Lietuvoje ir po to pasikeičia tokiu dienoraščiu su draugais – taigi sužino, ką ir kitas gero ir gražaus atrado savo Tėvynėje...
Kiekvienais metais Kazimieraičio vaikai su vaikaičiais ir provaikaičiais aplanko Dzūkijoje atkurtus bunkerius ir tas vietas, kur už Lietuvos laisvę kovojo jų tėtis, senelis, prosenelis. Bet iki šiol gausi J. Vitkaus-Kazimieraičio šeima negali uždegti žvakutės ant Pietų Lietuvos partizanų vado kapo, kadangi iki šiol niekas nežino, kur yra užkastas jo kūnas.
Šeima tiki, kad pagaliau ateis ta diena, kada galės uždegti žvakutę ir pasimelsti prie jo kapo. Artimieji tiki ir tuo, kad kada nors bus sukurtas išsamus dokumentinis filmas apie Dzūkijos partizaninį judėjimą, kad bus pastatytas monumentas Dzūkijos partizanams.
Jau tradicija tapo kasmet sausio 12 – 13 dienomis organizuoti žygį iš Marcinkonių iki partizano Kazimieraičio vadavietės prie Skroblaus upelio Rudnelės kaime. Vis daugiau Lietuvos jaunimo domisi savo Tėvynės istorija ir aplanko partizanų kovų vietas.
Druskininkų tremties ir rezistencijos muziejaus direktorius Gintaras Kazlauskas yra parengęs maršrutą „Partizanų takais“. Ekskursijos metu galima susipažinti su atkurtais bunkeriais ir išgirsti dar gyvų istorijos liudytojų prisiminimus.
Manau, kad tokios ekskursijos yra ypač reikalingos jaunimui, kad suprastų ir įsisąmonintų Lietuvos laisvės kainą, kad nenorėtų palikti Tėvynę sunkiu jos atkūrimo metu, ieškodami užjūriuose tik baltesnės duonos ir kitokių materialinių gėrybių.
Lietuvoje būtent dabar labai reikalingos jaunos rankos, doros širdys, sąžiningi darbuotojai.