Pavyzdžiui: gerai pagalvoję ir viską apsvarstę lenkų didikai Lenkijos sostą pasiūlė Jogailai. Šis jaunosios lietuvių kunigaikščių kartos pragmatikas pasakė sau: tikrai, Lietuva didelė, bet prijungus Lenkiją būtų dar didesnė, todėl sutinku. Lenkai jam sako: Lietuva didelė, ale przepraszam, kunigaikštystė, o Lenkija – karalystė, prie kunigaikštystės jungti karalystę niekaip neišeina, reikia kunigaikštystę prišlieti prie karalystės. O kol suranda išganingąjį žodį applicare, tarsi įkaitus pasilaiko visą Jogailos palydą. Lietuvos jungtuvių su Lenkija vaizdelis, mano čia sušaržuotas, iš esmės toks ir buvo. O tasai applicare migloja mums iki šiolei.
Į Horodlę, anot istoriko Egidijaus Banionio tyrimų, kaip į kokį eilinį tarptautinį susitikimą 1413 m. spalio 2 d. nuvykę anaiptol ne vien svarbiausi Lietuvos didžiūnai apdovanojami lenkų herbais ir pasirašo Aktą, kuriuo Lietuva jau nebe prišliejama (applicare), o inkorporuojama (incorporare) į Lenkijos karalystę. Paskui labai ilgai ir lietuviai, ir nelietuviai aiškinsis, ką jie tada pasirašė, bet lenkai ir visa krikščioniškoji Europa, priešingai ikikrikščioniškajai sakytinio žodžio tikrumo tradicijai, tiki vien rašytiniu žodžiu, todėl Lietuvą mato ir pripažįsta kaip Lenkijos karalystės sukurtos Karūnos dalį.
Ar ne panaši tiek Liublino unijos, tiek Gegužės 3-iosios konstitucijos istorija? Ir vieną, ir kitą įvykį lenkai rengė ilgai, bet ant lietuvių galvų abu nukrito kažkaip netikėtai, tarsi stichiškai, o paskui buvo ilgai koreguojami – vieną bandyta pataisyti III Statutu, antrą – Spalio įžadu. Deja, nieko daugiau už autonomiją tai negarantavo. Tiesiog užganėdino to meto politinį elitą ir pučia miglą į akis šiandieniniams interpretatoriams.
Galima pateikti daugybę tokių istorinio naivumo pavyzdžių, paminėsiu tik porą naujesnių – 1940-uosius su liaudies seimu, Europos Sąjungos sutartį, kurią pasirašėme, jos taip ir neperskaitę… Kada tai baigsis – nežinia, nes lietuvių politikams ir šiandien nieko rimto nereiškia nei pasieniuose kylančios dvi branduolinės bombos (jų, girdi, nepastatys) su savo pačių keliama trečiąja (gal žino, kad nepastatysime?), nei šauktinių kariuomenės išformavimas (ginti Lietuvą pavesta NATO mandatą turintiems lenkų kariuomenės daliniams), nei kiti strategiškai svarbūs dalykai.
Dabar labai populiaru istoriją vadinti pasakojimu, dar daugiau – pasakojimu apie pasakojimą. Istorija nėra nei pasakojimas, nei – juo labiau – pasakojimas apie pasakojimą. Istorija, jei ir gyvena pasakojime, tai istorikas net perpasakotame pasakojime ieško, kas slypi už žodžių, kartais nugulusių net keliais sluoksniais, koks įvykis, nutikimas, net nuotykis iš tikrųjų buvo, nes tik todėl, kad jis buvo ir pareikalavo žodžių, už kurių dabar slepiasi, apie jį šiandien kalbame. Be tikrai buvusių dalykų nėra istorijos, yra tiktai žodžių miltai, net ne pasakojimų perpasakojimai.
Vargu ar kas šiandien abejoja, kad stovime ant visiškai kitokio pasaulio slenksčio.
Tokiais momentais visada iškyla lemtingieji klausimai: kas mes tokie? Ko mes šiame pasaulyje norime?
Atsakymų į juos ieškoti šiandienybėje reikštų raustis politinių ginčų ir turtinių interesų šiukšlyne. Kokį nors prasmingesnį atsakymą galėtų duoti tik istorija, ypač tautos istorija, kolektyvinė lietuvių biografija: ji yra faktai, išdeginti mūsų viltyse, tikėjimuose, nulėmę mūsų galią ir negalią.
Mane ilgai kamavo klausimas, kodėl mes visąlaik traukiamės? Germanai plečiasi, slavai (rusai, lenkai) plečiasi, mūsų akivaizdoje keliasi galinga gudų tauta, o lietuviai vis traukiasi – šiandien vargu ar bent trys milijonai gyvena gimtinėje. Taip, kadaise plėtėmės, buvo Didžioji Lietuva – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Deja, LDK, išsaugojusi mūsų gyvastį, buvo ir vienas baisiausių ištautėjimo ir išsitautinimo laikotarpių, kuris tiesiog liepia į visą lietuvių istoriją žiūrėti kaip į nutautėjimo istoriją, nes Didžiosios Kunigaikštystės našta tebeslegia ir šiandien.
Nežinau, ar įmanoma nustatyti tikslų etnocidinio ir genocidinio pobūdžio nutautinimų santykį su socialiai ir kultūriškai nulemtais išsitautinimais. Tai būtų nepaprastos vertės Lietuvos istorijos studija: ji tikrai leistų geriau suprasti ne tik mūsų tautos likimą, bet ir atsakyti į daugybę klausimų, kylančių dėl daugiakultūriškumo, kurį šiandieninei politinei mūsų praktikai įžūliai perša šiuolaikinis komunizmas (arba globalizmas). Nutautėjimas – vienintelė mūsų istorijos faktus iki šiol suverianti tvirta ašis.
Etnologas Johnas Perkinsas, buvęs Ronaldo Reagano, George’o Busho rėmėjas ir didžiųjų JAV korporacijų slaptasis agentas, kuris, prisidengdamas indėnų genčių kultūros tyrinėtojo kauke, rengė kitų tautų ir valstybių resursų perėmimo operacijas (Perkinso knyga „Ekonomikos smogiko išpažintis“ neseniai išleista ir lietuviškai), cituoja, ką vienas Indonezijos musulmonas 1972 m. jam pasakė apie Tarybų Sąjungą: „Ji ilgai neišsilaikys. Toynbee tai numatė. Jie (t. y. komunistai) neturi religijos, jų ideologija niekuo nesiremia. Istorija rodo, kad tikėjimas – tai siela, tikėti aukštesniąja jėga yra būtina.“
Kadaise, Antrojo atgimimo metais, tarp kitų šiandien neatleistinai naiviomis atrodančių idėjų, tokių kaip iki 2100-ųjų – 10 milijonų lietuvių arba vilčių per dvidešimt metų susigrąžinti visus iš Lietuvos pabėgusius lietuvius ir panašių, norėjau pasiūlyti Lietuvai iš naujo apsikrikštyti, nes jokia ideologija negali duoti to, ką duoda tikėjimas: ideologijos vienija galvas, tikėjimai vienija širdis, o tada širdys buvo atviros tikėjimui.
Savo pranešime „Lietuvos suvereniteto problema Reformacijos pradžioje“, kurį skaičiau 2002 m. Vilniaus universitete vykusioje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje, bandžiau pagrįsti teiginį, kad, nepaisant Reformacijos Lietuvoje kompromisiškumo ir pralaimėjimo, ją vis tiek galima laikyti pirmuoju mūsų nacionalinio išsivadavimo etapu. Šios tezės neatsisakydamas ir dabar, į Reformaciją Lietuvoje šįsyk norėčiau pažvelgti ne vien suvereniteto gynimo, bet religijos ir tikėjimo įsitvirtinimo požiūriu.
Ar daug kas ramia sąžine galėtų pasakyti, kad lietuviai yra tikinti tauta? Ar lietuviai tiki bent jau taip kaip lenkai? Nors Žygimantui Augustui popiežius neleido katalikybės paskelbti Lenkijos religija, bet ją pasisavino pati tauta, padedama jėzuitų. Stabmeldiškais lietuvių įpročiais ganytojai skundėsi net ir XIX a. Ir iš tikrųjų – lietuviai kryžius skandina saulutėse, sukurdami pasaulio paveldo šedevrą, o jeigu tiki, tai kiekvienas taip individualiai, kad kryžių (patį kryžiaus ženklą) Kryžių kalne paverčia kryželių migla, ir tai vienintelis toks šiuolaikinio lietuvių tikėjimo liudijimas. Lenkijoje katalikybė yra vienas stipriausių lenkų nacionalizmo ramsčių. Iš Lietuvos Bažnyčios vadovų nė vienas niekada nekalbėjo apie Katalikų bažnyčią kaip apie lietuvių bažnyčią. Nebent sovietmečiu pabrėždavo, kad tai okupantams netarnaujanti Bažnyčia. Kažkokį naują santykį su tikėjimu, atrodo, mezga jaunosios kartos, tačiau šiandien į bažnyčias daugiausia eina amžinybėn benužengianti Lietuva.
Sėkmingiau skinasi kelią kiti tikėjimo poreikį tenkinantys būdai. Tai įvairių pasaulio religijų ir sektų išpažinėjai, pradedant budistais, baigiant pasekėjais pranašų, pasivadinusių beveik neištariamais vardais. Tai kosmopolitų, su krikščionybės vertybėmis nieko bendra neturinčių „tikinčiųjų“ sluoksnis, kurio evangelija yra Visuotinė žmogaus teisių deklaracija (pabrėžiu: žmogaus, nors žmogaus teisių negali būti, yra tik arba žmonių, arba asmens teisės, beje, ir pareigos, kurias taip stipriai akcentuoja krikščionybė, o šiuolaikinė žmogaus teisių doktrina pareigų išvis nemini). Prie tokių priskirtini ir marksistinio rojaus vertybių išpažinėjai, tikintys tik įvairiomis materialijomis ir be saiko jas vartojantys savosiose bažnyčiose – bankuose, firmose, automobiliuose, viešbučiuose, viešnamiuose.
Žinoma, viso šito nestinga ir mano čia priešpriešinamoje Lenkijoje, tačiau ten dar ryški ir riba tarp tų dviejų tikrovių – religinės ir sekuliarizuotosios. Lietuvoje viskas pervien, tvyro (kaip kažkada ir projektavo anie okupantai) „dialektinė vienybė“: tos dvi netapačios tikrovės lyg ir skiriasi, lyg ir ne, tai lyg ir blogai, lyg ir gerai.
Negaliu vadinti Lietuvos tikrai katalikiška šalimi. Krikščionybės erdvėje gyvenančia katalikiškosios orientacijos šalimi – galbūt. Kažko tebeieškančia, tarsi būtų pametusi arba dar neradusi, tarp Aušros vartų ir Kryžių kalno.
Tai kodėl gi katalikybė nesuteikė Lietuvai tikro tikėjimo (nesakau: tikros katalikybės, sakau: tikro tikėjimo), nors po 1918 m. formuojantis Pirmosios respublikos tikrovei daug vilčių dėta ir į katalikybę: buvo šviesuolių kunigų, tikrų Lietuvos patriotų, buvo mąstytojų filosofų, kurie rėmėsi krikščioniškosiomis vertybėmis. Vienas iš jų – Stasys Šalkauskis – parengė metodiką, kaip ugdyti tikrai krikščionišką tautą, pasiūlė jaunosios kartos ateities filosofiją ir ideologiją.
Katalikybė Lietuvoje nelaimėjo todėl, kad ji laimėjo Lenkijoje. Nes ten ji laimėjo ne kaip katalikybė, o kaip lenkų katalikybė – kupina iš kryžiuočių perimto agresyvumo ir klastos visų Lietuvos žmonių sluoksnių atžvilgiu.
Nežinau, ar Žygimanto Augusto bandymas gauti išskirtinį katalikybės statusą Lenkijoje labiau sietinas su noru įveikti Reformaciją, ar su valstybės vienijimu. Aišku tik tiek, kad Liublino unija buvo tolesnio abiejų problemų sprendimo pamatas – ji reiškė ir Katalikų bažnyčios pergalę prieš Reformaciją, ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tolesnę slinktį unitarinės valstybės link. Šis etapas juridiškai švariai buvo užbaigtas 1791 m. gegužės 3 d. Po Liublino unijos jau sekė tik reformacinio kultūros sąjūdžio slopinimas, o lietuvių valstybingumo liekanas leista pribaigti Rusijos imperijai – turiu galvoje III Statuto panaikinimą.
Savo fundamentaliojo veikalo „Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje“ įvade Ingė Lukšaitė rašo: „Nė vienoje iš šalių visa visuomenė netapo reformacijos šalininkais, jeigu reformuotos bažnyčios neorganizavo valstybė“ (p. 21). Kai Žygimantas Augustas, iš pradžių simpatizavęs reformatams, apsisprendė katalikybės naudai, Reformacija buvo pasmerkta pralaimėti iš principo. Taigi katalikybė Lenkijoje laimėjo dėl politinių priežasčių, o kad ją priėmė visa lenkų tauta, lėmė kultūrinės, intelektinės prielaidos.
Lietuva priešinosi unijinėms lenkų užmačioms. Mikalojus Radvila Juodasis, nuoseklus ir tvirtas LDK suvereniteto gynėjas, 1563–1564 metų Varšuvos Seime šaukė: „Geriau mirtis, negu tokia unija!“ Atkreipiu dėmesį – tokia unija, o ne unija apskritai. Todėl lenkai lietuviams ėmė žadėti aukso kalnus. Vyskupas Valerijonas Protasevičius aiškino: protėviai niekada nekalbėjo, kad abi – Lenkijos ir Lietuvos – viešpatystės turėtų būti suprantamos kaip viena Respublika. Galima tik pasigėrėti, su kokiu scholastinio mokytumo išradingumu ir religinio įsitikinimo entuziazmu buvo lietuviams sukamos galvos apie bendrus pasitarimus, o ne bendrus suvažiavimus, apie kalavijo pakėlimą Vilniuje kaip ypatingą didžiojo kunigaikščio valdžios ženklą ir t. t. Saldžialiežuvavo ir Žygimantas Augustas. Bet prireikus parodydavo ryžtą: verčiau tegu žlunga Žečpospolita, negu leisim lietuviams paniekinti Dievo vardą! Liublino unija išoriškai dramatiška, tačiau vienareikšmiška.
„Liubline lietuviai sveikos savo Respublikos neišgelbėjo – prarado ir pusę jos žemių, ir dalį suverenumo. Grįžo namo prisiekę vienai lenkų ir lietuvių Respublikai“, – rašo Darius Kuolys savo naujojoje knygoje „Res Lituana“ (p. 191).
Žygimantas Augustas dar 1564 m. atvirai kalbėjo: „Nuo senų laikų dar mūsų prosenelių tos abi viešpatystės yra į vieną sujungtos, ir į tokią vieną, kad yra sulietos ne tik į vieną sielą arba vieną mintį, į vieną santarą, į vieną meilę, į vieną bendrą draugystę, nors ir taip visa tai yra, bet taip pat dar, kaip sako senosios privilegijos, ir į vieną kūną, neperskiriamą ir nedalomą kūną.“ Todėl „jau tos viešpatystės tarsi nėra dvi sveikos, taip pat tokiu būdu negali būti dviejų respublikų, bet viena Respublika iš tų tautų sulieta, dėl to bendrus seimus ir tarybas privalo visada turėti po vienu karaliumi ir po viena galva.“
Atsakymą į klausimą (o jis yra esminis ne tik Reformacijos Lietuvoje likimui) galime rasti akte, kurį patys lietuviai 1569 m. liepos 1 d. paskelbė paskutinio LDK seimo valia: „Pranešame šiuo mūsų raštu visiems nūnai [esantiems] ir vėliau būsiantiems žmonėms, kuriuos tik šis mūsų raštas pasieks, kad mes, nuolat turėdami prieš akis mūsų pareigą tėvynei, Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, kuriai privalome užtikrinti visą garbę, grožį, viešąją naudą, o labiausiai – sustiprinimą nuo vidaus ir išorės pavojų, [...] žemiau aprašytus susitarimus ir traktatus tarp savęs [lietuviai su lenkais] sudarėme [...] taikiu ir vieningu abiejų pusių sutikimu [...], kad jau lenkų Karalystė ir lietuvių Didžioji Kunigaikštystė yra vienas nedalomas ir neperskiriamas kūnas, taip pat ne perskirta, bet viena ir bendra Respublika, kuri iš dviejų viešpatysčių ir tautų į vieną liaudį suėjo ir susiliejo.“
Tad ar gali stebinti Leono Sapiegos, 1588 m. Lietuvos statuto kūrėjo, nuosprendis: „Dėl tikybos ir bažnyčios skirtumo kraujo nelieti ir nebausti turto konfiskavimu ir kalėjimu“? Tai tik kitais žodžiais nusakyta vyskupo Protasevičiaus programa, kaip bendrame kūne ir vienoje liaudyje su lenkais išsaugoti Respubliką. Lietuviai kovojo ne dėl tikėjimo, ne dėl tautos, o dėl esamą sanklodą garantuojančios Respublikos su visa jos suklostyta gyvensena.
Liublino unija yra ne tik nuoseklus Lietuvos inkorporavimo Lenkijos karalystėn žingsnis. Unija yra ir esminis Lenkijos gyvenimo įvykis: nuo tada Lenkijos valstybės pergalės tapo ir Lenkijos katalikų bažnyčios pergalėmis, o Lenkijos katalikų bažnyčios laimėjimai – ir Lenkijos valstybės laimėjimais. Katalikybės plėtra yra Lenkijos plėtra, Lenkijos plėtra yra katalikybės plėtra. Katalikybės ideologija yra valstybės ideologija.
Mūsų istoriografija korektiškai nutyli principinį katalikybės ir protestantizmo aktyvizmų nesutapimą. Katalikybė paremta aiškinimo ir įtikinimo veiksmais, o protestantizmas – aiškinimosi ir įsitikinimo. Pirmoji remiasi atstovavimu Dievui, antroji – Dievo atstovavimusi. Tai leidžia katalikybei savo poreikiams burti bendruomenę, o protestantizmas kliaujasi individo aktyvumu, nukreiptu visų pirma į dvasios tobulinimą, geresnę asmeninę ir aplinkos tvarką. Katalikybė viską daro dabar ir reikalauja, protestantizmas – nebūtinai, jis duoda laiko subręsti.
Jonušas Radvila sakė: „Ateis laikas, kai lenkai į duris nepataikys, išmesime juos pro langus.“ Žodžiai etmono verti, bet kada tas laikas ateis, jeigu Radvila Perkūnas, pelnęs daug pergalių įvairiuose frontuose, Zigmantui Vazai vyriausiuoju karo vadu paskyrus lenką Janą Zamoiskį, giliai įsižeidęs tyliai pasitraukė ir kariauti negrįžo? Kartais atrodo, kad lietuvių tikėsenos reformatoriai yra, jeigu ir ne to meto socialume patogiai įsitaisę Karūnos bendradarbiai, tai bent jau nepataisomi melancholikai, kurie iki galo taip ir nesuvokia, ką reiškia faktai. O juk 1563 m., pavyzdžiui, Ukmergės paviete, kaip savo knygoje „Reformacija Lietuvoje“ liudija Jokūbas Kregždė, nebuvo likę nė vieno bajoro kataliko, Žemaitijoje iš 38 bažnyčių tik septyniose slapstėsi katalikų kunigai, o iš 18 LDK tarybos narių 10 buvo reformatai! Kitaip sakant, valdžia priklausė jiems.
„Kelis LDK istorijos dešimtmečius valstybės karo vadai etmonai buvo evangelikai, savo rankose turėję didžiulę karinę galią, tačiau istorijos šaltiniuose nėra nė menkiausios užuominos, kad būtų kilusi mintis šia galia pasinaudoti ir jėga įvesti evangelikų tikėjimą. Jėgos panaudojimas būtų reiškęs pilietinį karą ir kartu Lietuvos valstybės pabaigą“, – rašo Ingė Lukšaitė savo veikalo išvadose (p. 555). Pasilikdamas sau teisę abejoti teiginiais dėl LDK kaip valstybės pabaigos, noriu akcentuoti štai ką: kad vengta religinio karo, laikantis pilietinės ištikimybės Karūnai ir Respublikai, tik dar vienu aspektu patvirtina politinį lietuvių didžiūnijos integralumą dar iki Reformacijos. Taigi, ne tik iš principo, bet ir konkrečiai, Reformacija Lietuvoje laimėti negalėjo: šalies politinis elitas bijojo ne karo, o Lenkijos karaliaus represijų. Dalis diduomenės nejautė net ir moralinių skrupulų – ji jau buvo dvasiškai ištikima Karūnos pilietiškumui.
Labai iškeliami Reformacijos nuopelnai lietuvių kalbai. Taip, ji buvo įvesta į viešąją anų laikų erdvę, tačiau ne kaip nacionalinė ar valstybinė LDK kalba, o kaip prastuomenės švietimo, arba instrumentinė, kalba, siekiant to paties tikslo – valstybės integralumo.
Reformacijos Lietuvoje istorija yra LDK lėtinės krizės istorija. Valstybę naikinę grupiniai konfliktai vis tiek kildavo, bet vyko jau be tikybinio pamato, galėjusio suvienyti lietuvius. Lietuviškasis etninis netapatumas palaipsniui įsikūnijo į mentalinį gente lituanus, natione polonus hibridą, iš kurio vėliau išsirutuliojo visi naujausių laikų pilsudskiados variantai. Atsisakydama kovoti dėl tikėjimo, lietuvija prarado bet kokį tikrą tautos tikėjimą, o šio fakto nulemtas tarpinis (tarp lenkų ir lietuvių) mentalitetas leido susitaikyti tiek su Vilniaus okupacija, tiek su šiandienine Lietuvos laikysena, dažnai dvelkiančia servilizmu.
Nepaisant nieko, galime laikyti, kad Reformacija Lietuvoje, ypač lietuvių polonizacijos, diegtos kartu su katalikybe, kontekste, – tai ankstyviausias, deja, pralaimėjęs nacionalinis išsivadavimo sąjūdis.
Tai, kas pasakyta, susiję su istoriniu Reformacijos palikimu.
Lieka žvilgtelėti į kai kurias Reformacijos meto implikacijas mūsų laikams.
Viena iš jų – nugalėjusios krikščionybės „pirmapradė nuodėmė“. Jos vardas – Protas. Iš graikų per romėnus perimtas būties protingumas verčia krikščionybę, kad tikėjimą ji derintų su protu. Visi ankstesni dievai būdavo antropomorfiški arba bent jau chimeriški. Graikų filosofai būtį atskyrė nuo dievų ir jos esmę įžvelgė abstrakčiame principe – Platonas jį laikė Vieniu, Aristotelis – Nusu. Nuo to laiko Absoliutas nebegalėjo būti neprotingas. Spręsdama problemą, kaip tikėjimą suderinti su žinojimu, krikščionybė protu disponuojantį Absoliutą suskaldė į Šventąją Trejybę. Dievas Tėvas yra iki galo neatsiskleidžianti ir neatskleidžiama paslaptis ir visagalybė, būties ištakos. Šventoji Dvasia – tas dvasinis būties substratas, kuris, kaip ir žmogaus dvasia jo protingume, lemia slaptinguosius, bet kartu ir protingus būties (žmogiškojo buvimo taip pat) aktus. Dievo Sūnus, arba Kristus, konkrečiai sieja protą su dvasia ir yra realus žmogus, savo realumu liudijantis Dievą žmonių tikrovėje. Tai Absoliuto malonė žmogui, leidžianti apčiuopiamai įsitikinti Dievo buvimu, o sekdamas Kristaus pavyzdžiu jis gali priartėti prie Dievo. Kad žmogus neužsimirštų, išganomąjį pasirenka ir išganymą suteikia vis dėlto pats Viešpats. Katalikybė išganymo monopolį kietai laiko savo rankose. Žmogus pats savo valia pasirinkti likimo negali, jam iš esmės viskas duodama. Duodama tiek daug, kad savo tikrumui įrodyti Dievas pasiunčia vienatinį Sūnų ir net leidžia jam numirti itin žiauriose kančiose. Duodama visais amžiais, žmonės pratinami prašyti, o kiti įpranta patys žadėti. Marxas žada rojų žemėje, jei tik žmonės jo paklausys, kaip teisingai susitvarkyti su netikėliais, nors pagal tą receptą gyvenusi Rytų imperija žlugo 1991-aisiais, o Vakarų civilizacija vis dar bando neleisti, kad bankrutuotų šiuolaikiniai graikai. Davimo–gavimo principas išsigimė jau viduramžiais, todėl prireikė Jano Huso ir Martino Lutherio.
Protestantizmas moko pasidaryti, užsidirbti, o ne gauti.
Vadinamoji finansų krizė, o iš esmės Vakarų civilizacijos nuosmukis, kaip niekada aiškiai perskyrė Vakarų Europą į dvi dalis – turtingą Šiaurę ir bankrutuojančius Pietus. Protestantiškąją šiaurę ir katalikiškuosius pietus.
Maxas Weberis protestantizmą ne veltui laikė ne tik kapitalizmo dvasia, bet ir mokykla: žmonės Viešpaties akivaizdoje praskaidrina savo sielą, kad ši geriau sutartų su sunkiu kasdieniniu jų darbu, nes ką nors gauti jie tikisi tik iš jo, todėl nelaukia malonių iš dangaus, pavyzdžiui, valties, pilnos žuvų, o patys žvejoja jiems gerai žinomuose fiorduose arba užsiaugina lašišų šiuolaikinėse fermose, kuriose duoną užsidirba jau ir nemažai lietuvių.
1918 m. atgavę nepriklausomybę lietuviai bandė įsigyventi į katalikybę, nes Vilnius kaip atskirtis nuo lenkų, bet dar labiau – lietuvių tautybės kunigai, prislopino polonizacijos, skleidžiamos su katalikų religija, grėsmę. Okupacijos metais diegtas ateizmas ne vieną užgulė kaip chroniška dvasios sloga: nei sveikas, nei rimtai sergi, imi, ką duoda, ko neduoda – pasiimi, bet duoti tau tùri, nes žada ir iš principo, ir konkrečiai.
Nenoriu kalbėti apie šiandieninę duoda–neduoda fenomenologiją, paminėsiu tik patį fantastiškiausią jos pavidalą – beveik milijonas žmonių išdūmė ten, kur duoda daugiau, spjovę į visas Atgimimo laikų priesaikas rūpintis Nepriklausomybe, valstybe, tauta, kalba, nusisukę net nuo savo vaikų, norinčių vadintis lietuviais.
Protestantizmo etika yra paremta rimtu, atsakingu, sunkiu, humanizuojančiu darbu. Pirmosios respublikos laikais lietuviai mokėsi rimtai dirbti. Tačiau nuo 1940-ųjų jau pratinosi išgyventi nedirbdami. Tai tęsiasi iki šiolei.
Ar esame Pietų, ar Šiaurės Europa?
Pagal geografinę padėtį – Vidurio Europa, Europos centras. Pagal seniausią istorinę lokalizaciją – taip pat, tik nepalyginti didesniuose plotuose. Pagal protėvių baltiškąją šaką – šiauriečiai. Galbūt iš tų laikų kylantis mūsų prigimties dvilypumas traukia į Pietus, nors gyvename pusrutulio šiaurės areale?
Tautos privalo orientuotis erdvėje, juo labiau kad visa ji jau užklota istorijos. Nėra bevardžių laikų, gali būti tik dar nežinomi laikai. Reformacijos idėjos, vyksmas ir herojai leidžia primygtinai klausti: jeigu pasaulis suvokia ją kaip viduramžių totalitarizmo pabaigą ir naujųjų amžių dvasinę pradžią, ar Reformaciją Lietuvoje mes jau esame suvokę adekvačiai istorinėms jos pamokoms ir priesakams?
Gal iš tikrųjų atėjo laikas, deramai pagerbus mūsų gyvastį išsaugojusią senąją gynybinę imperiją (LDK), bent jau sąžiningai paklausti savęs, ką praradome neįgyvendinę Reformacijos užmojų? Iš naujo apsikrikštyti dabar nebesiūlyčiau, šiuo metu, manau, mums visiškai pakaktų Lietuvos reformacijos laikų Religinės laisvės privilegijos, kai toleruojamos visos religijos, tačiau jas prižiūri tokia atkurtosios Respublikos politinė valia, kuri neleis nė vienai iš jų net piršto pakelti prieš vienintelę neliečiamą vertybę, dar turinčią prasmę šiandienos virsmų chaose, – tai meilė savo žemei ir tikėjimas ta žeme kaip vieninteliu tikrojo gėrio šaltiniu. Ir kuri tą poziciją gina be jokios tolerancijos. Kaip sakė Vytautas Didysis: nepaisant nieko! Nes tai, ką mes vis dar vadiname anų laikų pakantumu, nėra jokia tolerancija, o tik Karūnos pilietiškumui ištikimo Lietuvos politinio elito gyvensenos principas, išlikimas prisitaikant, perkeltas ir į protestantizmą, kurį bandyta įkurdinti Lietuvoje bent dvasiai nuraminti.
Sąšauka su šiandiena – vėlgi akivaizdi.
Parengta pagal pranešimą Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos posėdyje Vilniuje, Signatarų namuose, 2011 m. lapkričio 17 d.