Ką mus davė susipažinimas su šiais iki šiol niekur neviešintais dokumentais – SSKP CK politbiuro posėdžių įrašais, SSRS politikų pokalbių su Vakarų šalių politikais stenogramomis, politbiuro veikėjų dienoraščiais?
Tiems, kas tikėjosi rasti tiesioginių įrodymų dėl bene skaudžiausio ir labiausiai mūsų tautai rūpinčio klausimo, ar davė M.Gorbačiovas įsakymą 1991 m. sausio žudynėms Vilniuje, teko nusivilti – tokių įrodymų dokumentuose nėra. Ir vargu, ar iš viso kur nors egzistuoja panašaus turinio popierius su tuometinio Sovietų Sąjungos vadovo parašu. Jeigu ir buvo duotas įsakymas – jis buvo duotas ne raštu. Įsakymas, o gal leidimas, pritarimas, neprieštaravimas – tiesioginis ar tik „duodant suprasti“ - galėjo būti duotas ir kalbantis su armijos vadais telefonu ar privačiuose pokalbiuose.
Kad tokių pokalbių galėjo būti ir neabejotinai buvo – darosi akivaizdu iš slaptuosiuose M.Gorbačiovo archyvuose išsaugotuose dokumentuose užfiksuotų audringų diskusijų Maskvos politbiure. Dar beveik metams likus iki žudynių prie Vilniaus televizijos bokšto, ypač po to, kai Lietuvos Aukščiausioji Taryba paskelbė atkurianti nepriklausomybę, Maskvoje uždaruose posėdžiuose pasigirsta siūlymų įvesti Lietuvoje karinę padėtį. Labiausiai už tai agituoja sovietinės armijos vadai, pavyzdžiui, generolas Valentinas Varenikovas, karštai palaikant Mykolo Burokevičiaus vadovaujamo SSKP sudėtyje nusprendusio pasilikti Lietuvos komunistų partijos sparno šutvei.
Iš archyvinių dokumentų matome, kad M.Gorbačiovas svyruoja. Jam lyg ir norisi pasiduoti pagundai sutramdyti Baltijos šalių laisvės siekį karine jėga, tačiau baisu prarasti Vakaruose pelnytą demokratiško ir modernaus vadovo reputaciją. Jis ne kartą pokalbiuose su JAV prezidentu George'u Bushu, kai kurių Europos šalių politikais diskutuoja jėgos panaudojimo klausimu, duodamas suprasti, kad pats yra linkęs jėgos nenaudoti ir viską daryti konstituciniu keliu, bet tuo pačiu zonduodamas tų politikų nuomonę.
JAV, Ispanijos politikų pasisakymai, kad Vakarų federacinės valstybės su jų šalių Konstituciją pažeidžiančiais separatistais taip ilgai nesiterliotų ir pasitelkę karinę jėgą kaipmat įvestų tvarką – kaip balzamas M.Gorbačiovo širdžiai. Šiuos pasisakymus lyg sugedusiu telefonu jis cituoja ir kitiems užsienio politikams, tarsi laukdamas jų palaikymo ar bent jau tylaus pritarimo.
M.Gorbačiovo pokalbis su JAV prezidentu G.Bushu pačiose Sausio įvykių išvakarėse, tuo metu, kai sovietiniai tankai ir dengtos karinės mašinos kolonomis jau judėjo į Vilniaus pusę, Sovietų Sąjungos vadovas telefonu G.Bushui teisinosi, kad ne viskas priklauso nuo jo, lyg bandydamas užbėgti už akių būsimiems įvykiams ir išvengti kaltinimų davus įsakymą smurto proveržiui. „Aš padarysiu viską, kad įvykiai nepakryptų į kraštutinumus. Bet, suprantama, jeigu iškils rimta grėsmė, tam tikri žingsniai taps neišvengiami“, - sakė M.Gorbačiovas.
G.Bushas, pats planuojantis karinę intervenciją į Iraką, tik formaliai kartojo standartines frazes, kad būtų puiku, jeigu sovietams pavyktų išvengti karinės jėgos panaudojimo Lietuvoje. Sovietų Sąjungos – senos Irako „draugės“ - palaikymas ar bent jau tylėjimas Persijos įlankos klausimu buvo reikalingas antrai prezidento kadencijai besiruošiančiam ir vietos politikų kritikuojamam G.Bushui, todėl jis buvo lankstus Sovietų Sąjungos „vidaus“ problemų klausimu.
M.Gorbačiovo archyvai parodo, kaip kurioziškai JAV, į kurią Lietuva dėjo tiek daug vilčių, pozicija nepripažinti Baltijos šalių prijungimo prie Sovietų Sąjungos 1939 m. atsisuko prieš pačias Baltijos šalis, kai šios stojo į nepriklausomybės atsikovojimo kelio finišo tiesiąją. Oficialiai teigdama, kad okupacijos niekada nepripažino, G.Busho administracija ciniškai delsė atkurti su Lietuva diplomatinius santykius, tuo malonindama Sovietų Sąjungą.
„Mes atsisakome oficialiai pripažinti Pabaltijo valstybes, nors jos to ir labai norėtų, - 1991 m. kovą, kai Lietuvos nepriklausomybę jau buvo pripažinusios Islandija ir Danija, M.Gorbačiovui kalbėjo JAV valstybės sekretorius Jamesas Bakeris. - Mes sakome, kad toks pripažinimas nėra būtinas, nes mes niekada neanuliavome savo šių valstybių pripažinimo. Daugiau kaip 40 metų JAV pozicija remiasi tuo, kad mes nepripažįstame Pabaltijo respublikų prijungimo prie SSRS. Tačiau mes stengiamės veikti, atsižvelgdami į sovietų – amerikiečių santykių svarbą“. JAV Lietuvos nepriklausomybę pripažino tiktai rudens pradžioje, kartu su tokiomis šalimis, kaip Ekvadoras, Libija ar Nikaragva. Praėjus 4 dienoms, 1991 m. rugsėjo 6-tąją, Lietuvą pripažino ir pati SSRS.
Slaptieji buvusio Sovietų Sąjungos vadovo archyvai suteikia galimybę pažvelgti į tarptautinės politikos užkulisius ir iš naujo įvertinti, kas tuometinėje politinėje scenoje buvo mūsų draugas, o kas – ne, nors tokiu dėjosi, kas buvo apgailėtinas bailys ir galingojo „Šerchano“ pataikūnas, o kas turėjo savo stuburą ir tyliai mums padėjo.
Kai beveik prieš trejus metus tuometinis Lietuvos Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas ES šalių parlamentų vadovų konferencijoje Paryžiuje buvusiam Ispanijos premjerui Felipei Gonzalezui Marquezui leptelėjo, kad kviečia apsilankyti KGB muziejuje Vilniuje ir, jei patiks, ten pasilikti, tai pasirodė kaip ne itin politiškai korektiškas pareiškimas. Tačiau susipažinus su M.Gorbačiovo arhyvuose užfiksuotais šio ispanų politiko purkštavimais, kodėl Europos Tarybai turėtų rūpėti „kažkokios policijos akcijos Vilniuje, susijusios su kažkokio televizijos bokšto užgrobimu“, atrodo, kad A.Valinskas pasakė dar per švelniai.
Iš tų pačių archyvinių dokumentų matome, kad mus visą laiką lydėjo tyli, bet nuosekli ir reikalingu momentu neišduodanti Skandinavijos šalių, ypač – Danijos globa.
Jeigu ne slaptieji M.Gorbačiovo archyvai, vargu ar turėtume galimybę sužinoti, jog ne visi SSRS KP politinio biuro nariai buvo monstrai. M.Gorbačiovo patarėjo Anatolijaus Černiajevo dienoraščiai, rašyti su neabejotina literatūrine gyslele, rodo, kaip jautriai šis nuoširdus ir teisingas žmogus reagavo į Lietuvos reikalus. „Jeigu jis surengs Lietuvoje žudynes – aš ne tik išeisiu... greičiausiai padarysiu dar kai ką...“ - po politinio biuro posėdžio, kuriame buvo siūloma Lietuvoje įvesti prezidentinį valdymą, rašė A.Černiajevas. Po Sausio įvykių jis iš tiesų parašė M.Gorbačiovui atsistatydinimo laišką su daugybe priekaištų ir kaltinimų, tačiau jis taip ir liko neįteiktas, įsikišus sekretorei.
Tuo tarpu pačioje Lietuvoje būta išdavikų, ko gero, tik per plauką nesužlugdžiusių viso nepriklausomybės architektų skubotai, bet užtikrintai ir savo laiku suręsto statinio. Ir tai ne vadinamieji „Jedinstvininkai“, atvirai kovoję už tai, kuo tiki, o „Gintarine ledi“ su pasididžiavimu tituluojama nepriklausomos Lietuvos ministrė pirmininkė Kazimiera Prunskienė. Ar valstybės vadovams leistina slaptais kanalais bendrauti ir tartis su nedraugiškų užsienio šalių vadovais, žadėti jiems pagalbą, už akių skųstis ir dergti kitus savo valstybės politikus? Net ir politiniams oponentams, aršiai besipjaunantiems vietos vandenyse, toks elgesys yra nedovanotinas, kai jie išplaukia į tarptautinius vandenis atstovauti savo valstybės.
Archyvai leidžia suprasti, kaip laiku mūsų Aukščiausioji Taryba suspėjo priimti Nepriklausomybės deklaraciją, ir kuo būtų grėsę mūsų šaliai bent keletas užvėluotų dienų. M.Gorbačiovas, skųsdamasis Vakarų šalių politikams, nuolat pabrėždavo, kad Lietuvos parlamentarai pasielgė avantiūristiškai, skubotai, neapgalvotai ir nekonstituciškai, nors iš tiesų šis Lietuvos AT veiksmas formaliai neprieštaravo tuo metu galiojusiems SSRS įstatymams. Lietuvos atstovai paskelbė nepriklausomybę „naktį“, susirinkę anksčiau už SSRS deputatus, kurie turėjo priimti naujus įstatymus dėl respublikų išstojimo iš SSRS.
Iš M.Gorbačiovo pasisakymų matome, kad jeigu Lietuva būtų laukusi ir bandžiusi išstoti pagal naujai priimtus SSRS įstatymus – ji būtų likusi „nudrožta kaip Sidoro ožka“, be didelės dalies savo teritorijų: Vilniaus krašto, Klaipėdos ir dalies pietrytinės teritorijos. Negana to, visas „derybų“ procesas būtų užtrukęs ne vienerius metus. M.Gorbačiovo sumanymas buvo paruošti tokias išstojimo sąlygas, kad apie laisvę svajojančios šalys išsigąstų ir verčiau liktų ten, kur buvusios.
Slaptųjų archyvų dokumentai aiškiai rodo, kad Lietuvos nepriklausomybės kelias vargiai ar būtų sėkmingas, jeigu ne trys trijų žmonių, bene pagrindinių šios istorijos veikėjų, ydos: A.Brazausko dviveidiškumas, V.Landsbergio kietakaktiškumas ir M.Gorbačiovo garbėtroška.
Jeigu A.Brazauskas nebūtų užliūliavęs Maskvos savo kalbomis, vieną sakydamas CK politiniam biurui, o visai kitaip elgdamasis čia, Lietuvoje, vargu ar Sąjūdis be tokios priedangos būtų galėjęs taip sėkmingai veikti.
Jeigu V.Landsbergis nebūtų forsavęs nepriklausomybės paskelbimo ir vėliau taip užsispyrusiai nesilaikęs savo, neatsitraukdamas nei per žingsnį ir nesileisdamas į jokius kompromisus, Maskva būtų pasinaudojusi proga „konstituciškai“ nudirti nuo Lietuvos devynis kailius.
Ir jeigu M.Gorbačiovui nebūtų buvę taip malonu prieš Vakarų politikus vaidinti demokratišką reformatorių, jeigu jis nebūtų bijojęs prarasti šios reputacijos panaudojęs prievartą, greičiausiai būtų išvaikytas ir Baltijos kelias, ir Sąjūdis, ir nepriklausomybę paskelbusi Lietuvos Aukščiausioji Taryba, ir nuo SSKP atsiskyrusi LKP, atitinkamai susidorojant su viso to „separatistinio judėjimo“ organizatoriais – karinės jėgos Sovietų Sąjungoje tam tikrai būtų pakakę.
Patį M.Gorbačiovą jo slaptieji archyvai atskleidžia kaip neryžtingą, dvejojantį ir nuolat bent per vieną žingsnį nuo įvykių atsiliekantį, amžinai vėluojantį reaguoti politiką. Panašu, kad jis ir pats buvo tapęs sovietų ideologijai būdingos politinės šizofrenijos auka, kai tikrove laikoma ne tai, kas matosi prieš akis, o tai, ko norisi „partijai“. Todėl jis tikėjo ir jį palaikančiomis „liaudies“ siunčiamomis telegramomis, ir net ne itin gudriu A.Brazausko melu, ir pergale rinkimuose, sugalvojus pažaisti vakarietišką demokratiją, ir kaskart nemaloniai nustebdavo, kai rezultatas pasirodydavo esąs visiškai ne toks, kaip jis tikėjosi.