Edith Cavell vardas visada asocijuosis su vienybe ir globa tų, kuriems reikia pagalbos, taip pat su karo tragedija. 1865 m. gimusi anglė, prasidėjus karui ėmė dirbti medicinos sesele, savo kailiu patyrė jo žiaurybes. Cavell gyvenimo drama giliai sujaudino Didžiojo karo įaudrintą Anglijos visuomenę.
Dar būdama visai jauna, Edith suprato, kad jos pašaukimas yra slauga.
Moteris gimė Anglijoje, tačiau beveik visą vaikystę ir jaunystę praleido Belgijoje, kurią laikė antrąja savo tėvyne. Čia ji tapo įžymia savo srities specialiste, įsteigė garsųjį Berkendelio slaugos centrą, kuriame taikė naujus ligonių slaugymo metodus.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Kavel, nepaisydama, kad į Belgiją įsibrovė vokiečiai, liko šalyje. Vokiečių okupuotoje Belgijoje ji buvo laikoma angle.
Moteris galėjo apsiriboti slaugės darbu ir laukti geresnių laikų, tačiau nusprendė įsijungti į pogrindinę veiklą, kurio tikslas buvo padėti patekusiems į vokiečių nelaisvę anglams pasprukti iš okupuotos Belgijos į neutralią Olandiją, o iš ten grįžti į Angliją.
Kelis mėnesius Cavell sėkmingai slėpė savo kilnią, bet labai pavojingą veiklą, kol vokiečiai galiausiai ją susekė ir suėmė. Jie kvotė moterį, bet Edith iš pradžių neigė visus pateiktus kaltinimus dėl draudžiamos veiklos. Deja, nežinia, ar neištvėrusi kankinimų, ar klaidingai patikėjusi vienu iš tardytojų, ji išdavė slaptam gelbėtojų tinklui priklausiusių asmenų pavardes.
Pasipylė virtinė areštų. Buvo suimti ir nuteisti dauguma pogrindinės organizacijos narių.
Teisme gynėjai mėgino įrodyti, kad Cavell nebuvo slaptoji agentė, o tik vedina humaniškų paskatų ėmėsi teikti pagalbą savo tautiečiams. Tačiau vokiečiai teisėjai jai suvertė kaltę dėl gelbėtojų tinklo organizavimo ir vienintelę iš kaltinamųjų nuteisė mirties bausme.
Kilo didžiulė sąjungininkų pasipiktinimo banga. Britanijos ir Amerikos diplomatai visokiais būdais ir priemonėmis siekė, kad nuosprendis būtų atšauktas.
Edith Cavell byla prikaustė viso pasaulio dėmesį, prašymai pasigailėti plaukė kaizeriui iš įvairiausių šalių. Slaugė iš Britanijos virto vokiečių žiaurumo simboliu.
Bet Vokietija buvo kurčia prašymams pasigailėti ir 1915 m. spalio 16 d., antrą valandą nakties Cavell sušaudė. Žinia apie jos mirtį sukėlė šalių sąjungininkių ir neutralių šalių įsiūtį; deja, slaugė jau buvo negyva.
Nuosprendžio vykdymo išvakarėse moteriai Švenčiausiąjį Sakramentą suteikęs anglų kapelionas pakartojo jos žodžius: „Suprantu, kad patriotizmas manęs neišgelbės; privalau išeiti niekam nepuoselėdama neapykantos ir nelinkėdama keršto.“ Po kelerių metų šie paskutinieji jos žodžiai buvo iškalti ant jai skirto paminklo Londone, Švento Martyno skvere, greta Trafalgaro aikštės. Ilgą laiką savanoriai būriuodavosi prie jos statulos ir ragindavo praeivius prieš monumentą nukelti skrybėlę.
Po karo Cavell palaikai buvo ekshumuoti ir atgabenti į Didžiąją Britaniją, kur Vestminsterio abatijoje jos garbei buvo surengta ceremonija, kurioje dalyvavo net karalius. Paskui jos palaikai buvo nuvežti į Nortvičą ir palaidoti šalia tenykštės katedros. Visame pasaulyje atidengta memorialų slaugei atminti. Pokario metais didvyrės vardas labai išpopuliarėjo, juo buvo krikštijamos mergaitės, tarp jų ir Edita Piaf.
Šiandien Tautų Sandraugos šalyse veikia daugybė ligoninių ir mokyklų, pavadintų už tautą žuvusios slaugės vardu. Turbūt labiausiai ją pagerbė Kanados vyriausybė, 1916 m. suteikusi jos vardą vienam iš Uolinių kalnų – Editos Cavell kalnas.
Tragiška moters mirtis ugnies raidėmis įsirėžė į to meto kolektyvinę sąmonę ir pagimdė keršto troškimą, kuris buvo įvykdytas po dvejų metų. Keršto auka tapo kita moteris, kurios biografija buvo kur kas mažiau pavyzdinė – Geertruda Margaretha Zelle, geriau žinoma artistiniu pseudonimu Mata Hari.
Olandijoje 1876 m. gimusi mergina kartą laikraštyje perskaitė skelbimą, kuriame dvidešimčia metų vyresnis karininkas, paskirtas tarnauti į Javą, skelbėsi ieškąs žmonos.
Su juo moteris susilaukė dviejų vaikų – dukters ir sūnaus. Berniuką, keršydamas už šeimininko elgesį, nunuodijo vietinės kilmės tarnas. Sūnaus mirtis sukrėtė šeimą. Matos Hari vyras pasinėrė į palaidūnišką gyvenimą, o vienatvės slegiama Margaretha pradėjo domėtis meilės technika ir jausmingais rytietiškais šokiais. Abu šie dalykai vėliau jai labai pravertė grįžus į Europą.
Grįžusią į Olandiją Margarethą vyras paliko, išsikovojęs dukters globą. Tada moteris ryžosi praktiškai panaudoti tai, ko išmoko Javoje, ir pradėjo naują gyvenimą. Iš pradžių ji nesėkmingai mėgino tapti modeliu.
Po kurio laiko Paryžiuje moteriai pavyko įžengti į teatro pasaulį ir tapti egzotiška šokėja. Moteris visiems sakėsi esanti Javos princesė ir pasivadino Matos Hari (Aušros Akis) slapyvardžiu.
Netrukus ji išgarsėjo Europoje. Mata Hari nesivaržė atverti įžymių vyrų – nuo karo pareigūnų iki aukščiausio rango politikų – miegamojo durų. Jos kelias į pražūtį prasidėjo, kai moteris įsimylėjo jauną rusų karininką, dėl kurio sutiko sekti Vokietijos ambasadoriaus Madride kelionę į Prancūziją.
Jai buvo išduotas specialus leidimas keliauti po karo apimtas šalis; tokiu būdu ji galėjo visur lydėti savo meilužį. Be to, už žvalgybinę kelionę į Prancūziją jai buvo pažadėtas milijonas frankų.
Paplitusi nuomonė, kad Mata Hari buvo tikra žvalgybos meistrė. Tačiau tai toli nuo tiesos.
Moteris visiškai neišmanė šios srities ir į šnipinėjimą žiūrėjo kaip į žaidimą. Jos surinkta informacija nebuvo labai svarbi, ji pranešė tik apie kelis nereikšmingus karinius veiksmus.
Vokiečiai sužinojo, kuo užsiima Mata Hari, ir 1917 m. sausį paspendė jai spąstus. Įtikino Prancūzijos kontržvalgybą, kad ji yra dviguba agentė ir dirba Berlynui, ir tokiu būdu ją atidavė į savo priešų rankas.
Prancūzai Eifelio bokšte iškėlę antenas sugavo vokiečių žinutę, kurioje buvo išvardyti numatomi vokiečių žvalgo H21 veiksmai Paryžiuje. Ši informacija buvo pasiųsta priešams tyčia, prancūzai jau anksčiau buvo išsiaiškinę žinučių kodus.
Kai Mata Hari užėjo į vieną Paryžiaus banką paimti pinigų, kaip žinutėje buvo nurodę vokiečiai, Paryžiaus vadovybė nusprendė, kad agentas H21 buvo ji. Šokėja buvo sulaikyta vieno Paryžiaus viešbučio kambaryje sausio 13 d.
Vėliau Mata Hari įrodinėjo, kad visus jos veiksmus, taip pat ir vizitą į banką, kontroliavo Prancūzijos slaptoji tarnyba. Tačiau jos pažįstami, užimantys aukštas, įtakingas pareigas, nepajudino nė piršto, kad padėtų jai įrodyti nekaltumą.
Teisme moteris buvo paskelbta kalta be svarių įrodymų ir remiantis tik hipotezėmis.
Manoma, kad prancūzai norėjo suversti 1917 m. pasipylusias savo kariuomenės nesėkmes „vidaus priešui“, taip išgelbėdami šiltas vadų vietas, ir Matą Hari pasirinko atpirkimo ožiu.
Tačiau nereikia pamiršti, kad Margaretha daugeliui karininkų ir politikų kėlė riziką – galėjo pakenkti jų garbei ir gerovei, todėl nekyla abejonių, kad ją pašalinę susikompromitavę pareigūnai lengviau atsikvėpė.
Mata Hari buvo nuteista mirti; priešingai nei Edith Cavell atveju, niekas neprašė jos pasigailėti. Moteris buvo sušaudyta Venseno miške (Bois de Vincennes) 1917 m. spalio 15 d.
Prieš egzekuciją buvusi šokėja ją turėjusiems sušaudyti kareiviams pasiuntė oro bučinį; jos gestas paveikė vyrus, nes iš dvylikos šaulių į ją nusitaikė tik keturi, o tiesiai į širdį šovė tik vienas. Šis šūvis buvo lemtingas.
Legendomis virtusius personažus paslaptys gaubia ir po mirties. Moters kūnas nebuvo palaidotas, o atiduotas medicinos studentams mokytis anatomijos – tuo laiku daugelio mirtininkų kūnai keliaudavo skrodimams į prozektoriumą.
Tačiau moters galvos likimas išties makabriškas.
Sušaudytos šnipės su raudonai dažytų plaukų kupeta buvo balzamuota ir pateikta parodai Prancūzijos nusikaltėlių muziejuje, iš kurio 1954 m. dingo be pėdsakų – greičiausiai ją nugvelbė koks nors gerbėjas.
Galva nerasta iki šiol, todėl nežinia, kur ji rado paskutinę savo atilsio vietą. Ši paslaptis – viena iš daugybės mįslių, kurias mums užminė Pirmasis pasaulinis karas.
***
Parengta pagal Jesus Hernandezo knygą „Pirmasis Pasaulinis karas“ (leidykla „Obuolys“, 2011 m.).