Šventiškai nusiteikęs atsiverčiau savo mylimą žurnalą ir nustėrau, išvydęs šio istoriko tekstą „Bijok vienos knygos žmogaus“.
Jame sumenkinama Hitlerio „Mein Kampf“ rasistinė ideologija, netgi vengiama apie ją kalbėti, autorius verčiau akcentuoja knygos sąryšį su vokiečių filosofais, tarp jų ir su Friedrichu Nietzsche, apdainavusiu karą kaip aukščiausią žmogaus sielos pasireiškimą.
Stankeras, suprantama, nepamiršta apsidrausti: cituoja kažkokią senieną iš 1972 m., Žydų reikalų instituto mokslo žurnalo autorių Cesarą C.Aronsfeldą, esą Hitlerio knyga yra įžanga į jo dvasinį pasaulį, todėl reikia būti su ja susipažinus.
Na taip, susipažinti reikia su viskuo, o kai kurie asmenys padeda tai padaryti. Arba štai kitas apsidraudimas: Stankeras ima ir įvardija šio nacių monstro knygą kaip nemokšos kūrinį. Netgi pridėta pavadinimo paantraštė: „Mein Kampf – klaidingų pažiūrų ir nemokšiškumo žinynas, tapęs bestseleriu“. O kokios tos „klaidingos“ pažiūros? Gal rasizmo ideologija klaidinga? Ar ji taisytina, jeigu tik klaidinga? Koks keistas ir klaidinantis tas žodis „klaidinga“. Ar neapykanta žydams ir noras juos sunaikinti arijų rasės grynumo dėlei yra viso labo „klaidingos pažiūros“?
Pažvelkime, ką rašo pats Hitleris: „Žydų veiklos griaunamoji jėga kitų tautų kūnuose pagrinde priskirtina tik prie amžinų pastangų nuvertinti namų šeimininkų asmenybę ir pakeisti ją mase. Tad tvarką palaikantis arijų humaniškumo principas yra pakeičiamas griaunančiu žydo principu. Jis tampa puvimo fermentu, tarpstančiu žmonėse ir rasėse, o platesne prasme tampa ir žmonijos kultūros ardytoju.“
Kodėl garbingam istorikui nepakomentavus tokių viso labo „klaidingų“ ir neva nemokšiškų pažiūrų? Regis, kad kaip tik viskas ganėtinai mokšiškai ir filosofiškai Hitlerio surikiuota, jis puikiai suvokė, ko siekia ir ko turėtų siekti jo pasekėjai fašistai.
Prancūzų socialinis antropologas Louis Dumont’as apie Hitlerio „Mein Kampf“ antisemitizmą kalba be (stan)keriškų dviprasmybių: „Nuo religinio antisemitizmo yra aiškiai pereinama prie rasistinio antisemitizmo, tai pabrėžia pats Hitleris.
Antai Eckarto aprašytame ir 1923 m. paskelbtame dialoge Hitleris Lutherio tekstui priešpriešina teiginį, esą sinagogų bei žydų mokyklų deginimas nieko neduos, kol žydai fiziškai išliks. Knygoje Mein Kampf Hitleris pabrėžia, jog grynai religinis antisemitizmas yra nepakankamas: tai esą tušti plepalai.“
Jei mums aišku, kad „Mein Kampf“ yra ne tik antisemitinė knyga, bet ir kviečianti naikinti žydus, kuriant naują arijų rasės biologinį švarumą ir jos tvarką, tada kokios minties vedamas istorikas sugalvojo tekstą „dekoruoti“ ančiuko Donaldo, užsirišusio raištį su svastika, ir katino su Hitlerio veidu, laikančio po pažastimi „Miau Kampf“, karikatūromis? Koks čia humoras? Kokio pobūdžio čia skonis? Nežinau, iš kur išdygo šios iliustracijos, mat nėra nurodytas šaltinis.
Aišku tik viena – jos šlykščios. Kalbant gatvės kalba, galima būtų klausti: kas čia kvailinamas? Skaitytojai ar konkreti žydų bendruomenė, ar dar kas nors? Ar šia publikacija norima pasakyti, kad šis globalus, bet neva nevykusiai parašytas rasistinis kūrinys yra nekenksmingas? Ar neapykanta žydams su nacistiniu filosofiniu pagrindimu nieko nereiškia? Ar ančiukas Donaldas, besimėgaujantis tokia nacistine biblija, siunčia žinutę, kad tai tinka ir vaikams? Kaip interpretuoti tai, kad vaikų pamėgtas animacinis herojus atsiduria fašistiniame kontekste?..
Stankeras rašo, kad Vatikanas Hitlerio „Mein Kampf“ nėra įtraukęs į draudžiamų knygų sąrašą, o jis pats net kreipėsi į Europos Sąjungos informacinį centrą dėl viešo šios knygos platinimo ir leidybos. Nežinia, kodėl šis istorikas toliau rašo, esą jam buvo pateiktas nelabai konkretus atsakymas – taip, kaip jis tą atsakymą atpasakoja, skamba labai konkrečiai: „rasizmas ir ksenofobija, kaip ir su jais susiję simboliai, įskaitant knygas, prieštarauja principams, kuriais remiantis sukurta ES ir kurie yra bendri visoms valstybėms narėms. Knygos Mein Kampf leidimas ir platinimas gali būti vertinamas kaip rasizmo ir žiaurumo kurstymas“. Kas čia „nelabai aišku“?
Maža to – o kam kreiptis į „Briuselį“ tokia tema? Ar Briuselio biurokratai turi mums pasakyti, kaip elgtis su fašistine rasizmo propaganda? Ar į tokį klausimą neatsako mūsų sąžinė? Ar žydų, romų ir neįgaliųjų genocido istorijos nepakankamos, kad nebereikėtų klausinėti? Jei Briuselis, tarkime, neaiškiai atsako ir Vatikanas Hitlerio knygos neįtraukia į draudžiamų knygų sąrašą, gal tada šį „bestselerį“ galima platinti ir netgi moraliai reabilituoti? Ar iki to šis istorikas nori prisikasti?
Galima būtų paklausti, kokio tikslo vedamas Stankeras parašė straipsnį „Bijok vienos knygos žmogaus“? Gal toks pavadinimas siūlo susimąstyti, ar reikia bijoti nacių rasizmo? Gal tikrasis pavadinimas turėtų būti: Nebijok vienos knygos žmogaus? Kaip galima nebijoti, jei Hitleris su savo konclageriais realizavo tos knygos idėjas?! Kalbame ne apie šiaip teoriją, bet apie rasistinę teoriją, kuri buvo įgyvendinta Aušvice ir Vilniaus gete, Kauno garažuose, 9-ajame forte ir t.t. Bet ar reikia tą aiškinti istorikui, dirbusiam Vidaus reikalų ministerijoje?
O gal čia ir vėl nesusipratimas? Gal ir vėl šis istorikas netiksliai išreiškė mintį ir atrinko ne tas karikatūras tekstui iliustruoti? Vargšas ančiukas Donaldas: mat jis ne nacis, tik svastiką dėvi. Panašiai ir su Hitlerio Mein Kampf: pasak Stankero, ji nemokšiška, o kad jos pagrindu konclageriuose žmonės buvo deginami ir iš jų muilas gamintas, – nė žodžio. Skaitytojų dėmesys verčiau nukreipiamas į tai, kad „Mein Kampf“ – tai globali knyga, išversta į įvairias kalbas, net arabų (istorikas pateikė iliustraciją, kaip atrodo ši knyga arabų kalba su Hitlerio nuotrauka).
Tekste autorius išvardija šalis, kuriose nėra draudžiama leisti šią knygą, ir tas, kuriose draudžiama. Kadangi šiuo klausimu nėra tarptautinio konsensuso, susidaro įspūdis, kad istorikui tai kaip ir patvirtina „Mein Kampf“ nekaltumą.
Ir taip samprotaujama po skandalo, kurį sukėlė ankstesnis šio istoriko straipsnis „Niurnbergo karo nusikaltimų tribunolas – didžiausias juridinis farsas istorijoje“. Šis straipsnis, publikuotas Veido žurnale, ironizavo patį Niurnbergo teismo procesą ir jo teisingumą, baudžiant nacius už karo nusikaltimus. Skaitant šį tekstą, susidarė įspūdis, kad naciai buvo kaltinami nevykusiai, biurokratiškai, gal net be reikalo, o Hitleriui apkaltinti… nebuvo įrodymų, tarsi pats „Mein Kampf“ tekstas būtų nepakankamas įrodymas! Vėliau Petras Stankeras portalo balsas.lt videointerviu teisindamasis teigė, kad gal jis netinkamai išreiškęs mintį, rašydamas apie 6 milijonų neva nužudytų žydų legendą. Įdomu, kad pavartotas žodis „gal“... Kodėl nepasakyti aiškiai, be jokių „gal“?
Tiesa, kitose šio videointerviu vietose Stankeras pareiškė, kad neneigia Holokausto, tik abejoja, ar nužudyta 6 milijonai žmonių. Tai, regis, yra visiškai normalu, nes vieni istorikai pateikia vienokius, o kiti – kitokius skaičius. Pikantiška tai, kad per tą interviu, konkrečiai 20 pokalbio minutę, atsitiko tai, ką vadiname Freudo riktu: „Mano tyrinėjimų tikslas nėra tik paneigti Holokaustą“, – ištarė Stankeras. Paprastai rikto atveju skubiai pasitaisoma, šiuo atveju to nebuvo.
Vis dėlto, atsižvelgiant į nuoširdų istoriko prisipažinimą, kad jį ištiko šokas dėl kaltinimų, verčiau nekreipti dėmesio į psichoanalitines interpretacijas. Per visą pokalbį Stankeras aiškiai kartojo, kad naciai yra karo nusikaltėliai, Holokaustas buvo vykdomas, pats savo knygoje aprašė žydų žudynes Lietuvoje, pabrėžė, kad aukų skaičiumi yra manipuliuojama. Racionalūs sakiniai svarbesni už froidistinį liežuvio susivėlimą, taip gali nutikti bet kam, ypač esant spaudimui.
Skaitytojai gali patys Google peržiūrėti šį vaizdo įrašą, kad susidarytų savo nuomonę. Tik kodėl toks „aiškumas“ (ne be riktų) siūlomas tik po to, kai buvo pakeltas viesulas dėl „legendos apie 6 milijonus“? Jei ne viešas triukšmas, taip ir turėtume tokį paliktą tekstuką kaip niekur nieko. O juk tame skandalingame sakinyje yra kai kas daugiau Stankero pasakyta, t.y. kad nesama jokių Hitlerio kaltės įrodymų: „Svarbu ir tai, kad Niurnbergo procese teisinį pagrindą įgavo legenda apie 6 mln. neva nužudytų žydų, nors iš tiesų teismas neturėjo nė vieno A.Hitlerio pasirašyto dokumento apie žydų naikinimą (šio dokumento, jeigu jis egzistavo, iki šių dienų niekas nerado, nors pažadėta net milijono dolerių premija).“ Taigi išeina, kad Hitleris dėl Holokausto nekaltas, o ir pati „Mein Kampf“, yra kaip rašo istorikas, viso labo nemokšos bestseleris.
Štai dabar nebesinori klausti, kodėl Stankerui nepasidingojo, kad Holokausto aukų skaičius yra ne mažesnis, o didesnis. Pavyzdžiui, Timothy’s Snyderis per Eurozine kongresą Vilniuje 2009 m. gegužės 9 d. teigė: Holokaustas buvo kur kas baisesnis ir masiškesnis reiškinys, negu mes manome. Verta pabrėžti: būtent „Kultūros barų“ redakcijos nuopelnas, kad Snyderis atvyko į Vilnių, jo pranešimo pagrindu parengtas straipsnis „Holokaustas – nepripažinta realybė“, į lietuvių kalbą išverstas Almanto Samalavičiaus, buvo paskelbtas ir žurnale, ir knygoje „Europos istorijos: Rytų ir Vakarų patirtis“, kurią išleido „Kultūros barai“.
Gretindami šiuos du istorikus, matome išryškėjusias dvi skirtingas kryptis: Snyderis siekia išryškinti maksimalų Antrojo pasaulinio karo metais vykdyto genocido mastą, o Stankeras priešingai – abejoja pateikiamais skaičiais ir ieško mažesnių.
Kaip žinome, Vilniaus apygardos teismas istoriko straipsnyje „Niurnbergo karo nusikaltimų tribunolas – didžiausias juridinis farsas istorijoje“ neįžvelgė Holokausto neigimo ir nacių žiaurumų sumenkinimo. Tokiu Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu ši istorija ir galėjo pasibaigti, tačiau išteisintas istorikas nusprendė dar kartą pasisakyti nacizmo tema, su ančiuko ir kačiuko karikatūromis ironizuodamas nacizmo blogį.