Pusketvirtų metų trukęs konfliktas labiausiai žinomas dėl kraupių Srebrenicos skerdynių 1995-ųjų vasarą, kai Bosnijos serbai išžudė 8 tūkstančius šalies musulmonų – bosnių.
Tik tuomet į karą nutarė įsikišti Vakarai ir privertė visas konflikto šalis – serbus, bosnius ir kroatus sėsti prie derybų stalo ir galiausiai nutraukti susirėmimus.
Šiandien daugiau kaip 100 tūkst. žmonių gyvybę nusinešęs karas, kaip ir turėtų būti, tik slogi chaotiškos Balkanų regiono istorijos pamoka.
Tačiau karo žaizdų kraujavimas kol kas tik pristabdytas.
Tiek vietos gyventojai, tiek ekspertai pripažįsta, kad per du dešimtmečius situacija Bosnijoje ir Hercegovinoje vis dar tokia pat įtempta.
Susiskaldymas tik padidėjo
Šiandien minint 20-ąsias karo pradžios metines, konfliktą užbaigęs Deitono susitarimas vis dar laikosi.
Bet ar galima švęsti ką nors daugiau nei karo pabaigą?
Šūviai nutilo dar 1995-aisiais, bet karo šmėkla vis dar persekioja visą šalį.
Priešingai nei sėkmingai besivystančias kitas regiono valstybes – Serbiją ar Kroatiją.
Bosnija ir Hercegovina šiuo metu yra netgi labiau susiskaldžiusi.
Pavyzdžiui, šiandien daug dažniau nei prieš karą pastebima, kad kroatas tuoksis tik su kroate, bosnis – su bosne, o serbas – su serbe.
Bosnijos Serbų Respublikoje bei Bosnijos ir Hercegovinos federacijoje augantys vaikai, nors ir yra tos pačios šalies piliečiai, vieni su kitais beveik nebendrauja.
O Sarajeve, kuris kadaise buvo vadinamas vienu kosmopolitiškiausių miestų Europoje, dabar gyvena beveik vien bosniai.
„Taip, Deitono susitarimas lėmė taiką, o taika visada geriau nei karas.
Bet neapykanta šiandien kur kas didesnė nei prieš karą. Įtampa tik didėja”, – teigė Bosnijos serbas Jovanas Divjakas.
Priešpriešą aštrina politikai
Politinėje arenoje susiskaldymas dar didesnis.
Ypač ryžtingai prieš pastangas suvienyti šalį kovoja Bosnijos serbų lyderis Miloradas Dodikas, nuolat viešai menkinantis kroatus ir bosnius.
„Kelerius metus po karo atmosfera buvo taiki.
Bosnijos serbai pripažino genocidą Srebrenicoje ir žmonės ėmė sutarti, – kalbėjo vienas Vakarų diplomatas Sarajeve. – Bet dabar šalis vėl ritasi žemyn, o dugno dar nepasiekė.”
Tiesa, manoma, kad galbūt padėtų prisijungimo prie Europos Sąjungos (ES) perspektyva.
Bet ir Briuselyje pripažįstama, kad ES nesugebėtų numalšinti nacionalistinių nuotaikų.
Vakaruose vis garsiau svarstoma, kad šalies pažangą stabdo jos tarptautinio protektorato statusas.
Neva jei pasitrauktų Deitono susitarimo įgyvendinimą prižiūrintis aukštasis atstovas, šalies lyderiai pagaliau imtų efektyviai dirbti.
Tačiau tokiam žingsniui prieštarauja JAV ir Jungtinė Karalystė, kurios baiminasi naujo etninio konflikto.
Karo veteranų solidarumas
Politikams toliau riejantis, pavyzdį bando parodyti patys Bosnijos ir Hercegovinos gyventojai.
Štai 2010-aisiais bosniai ir kroatai pasišovė finansiškai pagelbėti serbų karo veteranams, kurie liko be Bosnijos Serbų Respublikos jiems anksčiau mokėtų pensijų.
„Būtent mes, žmonės, kurie kovojome apkasuose ir šaudėme vieni į kitus, turime vesti šalį į priekį. O jei galime mes, gali ir politikai. Nebenorime gyventi 1992-aisiais”, – įsitikinęs bosnis Semsadinas Pojata.
„Visų mūsų problemos tokios pat – sudurti galą su galu.
Neturime pamiršti karo, bet laikas pradėti žvelgti į priekį. Juk mums reikia užauginti vaikus”, – pritarė ir serbų karo veteranų lyderis Rade Dzeletovičius.
Etninis kruvinų susirėmimų atspalvis
Bosnijos karas – ginkluotas konfliktas, vykęs Bosnijoje ir Hercegovinoje nuo 1992 metų kovo iki 1995 metų lapkričio.
Kare dalyvavo keletas etniniu pagrindu susikūrusių karinių grupių: bosniai, serbai ir kroatai, taip pat nedidelė grupė karių Vakarų Bosnijoje, vadovaujama Fikreto Abdičiaus.
Kadangi Bosnijos karas buvo susijęs su įvykiais didesniame Balkanų regione, o kaimyninės šalys – Kroatija ir Jugoslavija – aktyviai kišosi į jo eigą, šis karas laikomas ne pilietiniu, o tarptautiniu karu, prasidėjusiu dėl Serbijos agresijos.
Tarptautinį pobūdį karas įgavo 1995 metais, NATO vykdant operaciją „Operation Deliberate Force” prieš Bosnijos Serbų Respublikos armijos pozicijas.
Per trejus su puse metų trukusį karą žuvo maždaug 100 tūkstančių žmonių, o apie 2 mln. tapo pabėgėliais. Kol kas iš jų tik kiek mažiau nei pusė grįžo į senuosius namus.
Karo metu konflikto šalys plačiai vykdė etninius valymus. Didžiausios žudynės vyko Šiaurės Bosnijoje prie Brčko, kur buvo nužudyta 3 tūkst. bosnių, ir rytuose prie Srebrenicos, kur serbai sušaudė 8 tūkst. bosnių.