„Gyvename bažnyčių mieste. Jei skaičiuotume, kiek tūkstančių vilniečių tenka vienai bažnyčiai, greičiausiai patektume į pasaulio miestų dešimtuką”, – šyptelėjo fotografas Raimondas Urbakavičius.
R.Urbakavičius ir tekstų autorė gidė Gina Viliūnienė teigė, kad į gausiai iliustruotą pusketvirto šimto puslapių knygą „Vilniaus šventovės” („Alma littera”) sudėjo visų įvairių konfesijų sostinės bažnyčių nuotraukas. Vilniuje yra 55 skirtingų stilių ir laikotarpių šventovės, pasakojančios į žmonių gyvenimą panašias istorijas.
„Rašydama tekstus supratau, kad bažnyčios panašios į žmones – kiekviena turi savo likimą. Viena virsta sporto sale ar sandėliu, o kitai pasiseka likti Dievo garbinimo vieta.
Vienas bažnyčias išbandymai pakirto, kitos ramiai atsilaikė.
Tarkime, Šv.Ignoto bažnyčiai nuolat nepasisekdavo – ji buvo paversta klubu, kuriame karininkai rengdavo šokius. Kai atrodydavo, kad ji jau stojasi ant kojų, vėl kas nors nutikdavo”, – kalbėjo G.Viliūnienė.
– Kurių Vilniaus šventovių likimas jums pasirodė pats skaudžiausias?
R.Urbakavičius: Gal Švč.Jėzaus širdies (Vizičių) bažnyčios. Jos vientisas tūris padalytas gelžbetoninėmis pertvaromis – įrengtos kelios patalpos kaliniams.
G.Viliūnienė: Kupolo viršuje buvo įrengta koplyčia kaliniams. Paprastai bažnyčios kupolą matai iš apačios, nuo bažnyčios grindų, o ten esi prie pat kupolo. Apatiniai aukštai įrengti makabriškai – regi kokią nors arką su išlikusia freska, o jos viduryje – žalios durys su užrašu „Specialioji dalis”. Tai žiauru.
R.U.: Nepavyko įsiprašyti į Misionierių bažnyčią – joje įrengta kažkokių fondų saugykla. Girdėjau, kad pristatyta stelažų. Labai prašiau, kad leistų fotografuoti, bet neįleido.
Į kitą – Švč.Mergelės Marijos Ramintojos (Augustinų) bažnyčią, kuri buvo paversta sandėliu, taip pat nepatekau.
G.V.: Esu girdėjusi, kad Augustinų bažnyčioje būta vyno sandėlio, o vėliau – mėsos saugyklos. Neįsivaizduoju, kaip bažnyčioje galima laikyti mėsą, juk ją reikia šaldyti.
– Ar sostinėje yra tokių šventovių, kurių istoriją galėtume vadinti laiminga?
G.V.: Taip. Pavyzdys – Šv.Kazimiero bažnyčia, kuri net ir istorinių suiručių metais nebuvo nuniokota. XVII amžiuje jėzuitai ją pastatė šv.Kazimiero kanonizavimo garbei.
Šventovė stūkso pačiame miesto centre, prie Rotušės. Caro okupacijos metais šventovė virto ne šiaip paprasta cerkve, bet caro vardo soboru. Jos bokštai virto svogūniniais šalmais.
II pasaulinio karo metais architektai sugebėjo nuardyti tuos svogūninius šalmus ir atstatyti buvusius bokštus. Iškelta karūna tapo laisvės simboliu.
– Kuri bažnyčia jums paliko didžiausią įspūdį, kai rinkote medžiagą knygai?
G.V.: Aš labiausiai mėgstu Išganytojo (Trinitorių) bažnyčią, joje gerai jaučiuosi. Jos istorija – kupina legendų. Garsiausia legenda susijusi su Jėzaus skulptūra – dabar ji stovi Šv.Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje. Buvo paprotys skulptūrą aprengti ir uždėti tikrus plaukus.
Kai bažnyčią ėmė lankyti žmonės, pasklido pasakojimas, kad nuo skulptūros nukirpus truputį plaukų ir juos pasmilkius galima išgyti nuo bet kokios ligos, o plaukai ant skulptūros visada atauga. Ilgą laiką žmonės plūdo į tą bažnyčią.
Kartą viena Vilniaus ponia sumanė pasmilkiusi plaukų pagydyti savo susirgusį šunelį. Globotinis pasveiko, tačiau plaukai ant skulptūros nebeataugo.
R.U.: Man mieliausia – Bernardinų bažnyčia. Tiesa, tokia, kokia ji buvo prieš restauravimą. Bet ilgiausiai prisiminsiu Šv.Teresės bažnyčios fotografavimą.
Jos stogą tada remontavo, iki pat viršaus driekėsi pastoliai. Buvo gruodis, giedra diena, prieš darbo pabaigą turėjau pusvalandį laiko. Nebijau aukščio, tad į viską pažvelgiau iš neįprasto žiūrėjimo taško. Buvo taip gražu!
Čia pat Aušros vartų koplyčia, graikų apeigų katalikų bažnyčia.