Bet septintajame dešimtmetyje dėl „Titaniko“ entuziazmo nebuvo daug. Tai buvo karų, protestų ir socialinių perversmų epocha, ir buvo mažai tokių, kaip E. Kamuda, kuriems rūpėjo į užmarštį grimztanti katastrofą patyrusio laivo istorija.
„Atrodė, kad tai niekam neįdomu, - sako E. Kamuda. - Aš jau buvau bepasiduodantis“.
Bet dabar 72-ejų E. Kamuda yra pavadinimą pakeitusios „Titaniko“ istorinės bendrijos prezidentas ir nespėja suktis, dalindamas interviu. Visuomenės susidomėjimas ypač pakilo artėjant šimto metų jubiliejui nuo tos datos, kai „Titanikas“ nugrimzdo į Atlanto vandenyno dugną.
„Titaniko“ istorija, pažeisdama visus istorijos dėsnius, su laiku ne grimzta į užmarštį, o priešingai. Praėjus šimtui metų po to, kai 1912 m. balandžio 14 d. naktį laivas atsitrenkė į ledkalnį, ir trejiems metams po paskutinio žmogaus, išgyvenusio „Titaniko“ tragediją, mirties, nelaimė jaučiama taip pat aiškiai, tarsi tai būtų įvykę vakar.
Praėjus šimtui metų tiesiog pasipylė galybė su „Titaniku“ susijusių knygų, straipsnių, filmų, muziejaus ekspozicijų, atminimo renginių, vandenyno kruizų, na ir, žinoma, 1997 m. sukurto Jameso Camerono filmo, susišlavusio glėbį „Oskarų“, 3-D versija. Kartu keliamas ir visai kito lygmens klausimas – diskusija, kodėl apskritai mes apie visa tai diskutuojame? „Titanikas“ domina šiandienos tyrinėtojus ir kaip vadinamosios mitogenezės pavyzdys.
Pasakyti, kad tai yra mitinė nelaimė, nereiškia teigti, jog ji buvo vaizduotės vaisius. Tai buvo realus įvykis – milžiniško masto tragedija, nusinešusi mažiausiai 1,5 tūkst. žmonių gyvybių ir turėjusi tokių dramatiškų elementų, kokių nebūtų gėda sugalvoti net ir fantastikos rašytojui.
Tai buvo didžiausias pasaulio laivas, išplaukęs į savo pirmąją kelionę. Keleiviai buvo miniatiūrinis visos visuomenės socialinių sluoksnių atspindys. Viršuje buvo pirmosios klasės keleiviai, daugelis iš jų – garsūs milijonieriai ar aristokratai. Po jais buvo antrosios klasės keleiviai, o apačioje – trečiosios klasės. Šis suskirstymas atsispindėjo ir išgyvenusiųjų statistikoje. Pirmosios klasės vyrų, nors jie buvo kolektyviai giriami už tai, kad į gelbėjimosi valtis pirmiausiai praleido moteris ir vaikus, iš tiesų išgyveno didesnis procentas nei trečiosios klasės vaikų.
Sargybinis ledkalnį pastebėjo prieš 23 val. 40 min. Paskutinę akimirką laivas pasviro ant kairiojo borto, ir ledkalnis, virš vandens išsikišęs apie 30 m, giliai perrėžė dešinįjį bortą žemiau vandens linijos, pralauždamas penkis sandarinimo sluoksnius.
Elitiniai keleiviai vos pajuto smūgį - „silpnai subarškėjo taurės“, kaip rašo Walteris Lordas savo atsiminimų knygoje. „Tai nebuvo daug, bet pakankamai, kad būtų nutrauktas pokalbis ir pradėtas barškinti sidabras, išdėliotas kito ryto pusryčiams“.
Laivo pažeidimo pobūdis lėmė ne tik tai, kad skendimas užtruks keletą valandų, bet ir tai, kad jame esantys žmonės turės laiko reaguoti tokiais būdais, kurie po to sukels begalę kalbų. Buvo džiugus nusiraminimo laikotarpis. Keleiviai save tikino, kad laivas yra neskęstantis. Kai kurie žaidė su ledu, pažirusiu ant denio, kai laivas atsitrenkė į ledkalnį.
Kai kurie spėjo persirengti. Benjaminas Guggenheimas pasikeitė drabužius į vakarinius, nes norėjo pasitikti mirtį apsirengęs kaip džentelmenas.
Neįtikėtina, bet grojo muzikantai.
„Ribotoje erdvėje ir laike buvo tiek daug žmogiškų istorijų, tiek daug pasirinkimų“, - sako Kalifornijos San Diego universiteto literatūros profesorius Stephenas Coxas. Jis lygina tas dvi valandas ir 40 minučių tarp susidūrimo su ledkalniu ir laivo nuskendimo balandžio 15 d. 2 val. 20 min. su pjesės trukme.
„Aš nemanau, kad mitas gali atsirasti, jeigu nekalbama apie pasirinkimus, kurie gali baigtis labai nelaimingai ar tragiškai“, - sako jis.
„Titaniko“ mitologizavimą bando aiškinti ir Stevenas Bielis. S. Bielį domina ne tiek tai, kas įvyko, kiek tai, kiek žmonių ir kaip anksčiau ir dabar reagavo į tai, kas įvyko. Nelaimė davė pagrindą konkuruoti dėl prasmės, mano S. Bielis.
Anksčiau pasakojimuose apie tragediją būdavo pabrėžiamas pirmosios klasės vyrų heroizmas, kurie vadovavosi taisykle „moterys ir vaikai pirmi“. Kai kuriems šio laikotarpio komentatoriams tai pasitarnavo kaip priekaištas moterų emancipacijos judėjimui. Pagal S. Bielio dokumentus, „Titaniko“ tema aprėpė visų rūšių politinius ir kultūrinius klausimus, įskaitant imperializmą, modernumą, profesines sąjungas, klasių privilegijas, imigraciją ir netgi tariamą anglosaksų pranašumą.
S. Bielis apgailestauja, kad šiandien diskusija apie „Titaniką“ tapo labiau vienmatė – visi pasakys, kad tai pasaka apie technologijos puikybę. J. Cameronas neseniai atkreipė dėmesį į ryšį tarp „neskęstančio“ „Titaniko“ ir mūsų iškasenas bei kurą deginančios civilizacijos žengimą į klimato pokyčių erą.
Mitologizavimas prasidėjo beveik iš karto, kai pasirodė naujienos apie tai, kad didelis laivas susidūrė su ledkalniu ir nuskendo. Niujorko laikraščiai į nelaimės vietą išsiuntė armiją reporterių, ir greitai skaitytojams buvo pasakyta, kas elgėsi didvyriškai, o kas niekšiškai.
Po to keletą dešimtmečių susidomėjimą istorija pakurstydavo proginiai atminimo renginiai arba straipsniai žurnaluose, tačiau iki šeštojo dešimtmečio nebuvo panašu, kad „Titaniko“ istorija pajėgs įveikti įprastas užmaršties tendencijas. Bet tada pasirodė Stanwycko ir Webbo filmas, po jo – W. Lordo knyga, įkvėpusi sukurti ir televizijos dramą su užtvindyta scena.
Kitas galingas susidomėjimo šuolis įvyko 1985 m., kai Robertas Ballardas su kolegomis jūros dugne surado nugrimzdusį į dvi dalis perlūžusį laivą. Kilo diskusijos dėl laivo iškėlimo, bet pats R. Ballardas pasisakė už tai, kad laivo nuolaužos būtų paliktos ramybėje.
Naują kultūrinio rezonanso lygmenį „Titanikas“ pasiekė pasirodžius J. Camerono filmui – meilės istorijai su feministinėmis paralelėmis, kurioje Jackas Dawsonas (Leonardo DiCaprio) išlaisvina Rosą DeWitt Bukater (Kate Winslet) nuo dusinančių perspektyvų patriarchalinės aristokratijos rate.
1999 m. išleistos knygos, apžvelgiančios XX amžių, pavadinimas - „Didžiausia pasaulio metafora atsitrenkia į ledkalnį“ - reiškia, kad „Titanikas“ jau nebėra vien tik laivybos avarija. „Titaniko“ istorija atkartoja pati save, realų įvykį vis labiau užgožiant pasakojimams apie įvykį ir pasakojimams apie pasakojimus apie įvykį.
Edas ir Karen Kamuda sako, kad daugybė žmonių, atvykusių į kapines, kur palaidotos „Titaniko“ katastrofos aukos, persikopijuoja užrašą nuo įgulos nario pavarde Dawsonas kapo. Todėl, kad tai – išgalvoto L. DiCaprio veikėjo pavardė.
„Titanikas“ moko ne tik laivybos saugumo ir krizių valdymo, bet ir nuoseklaus mitologizavimo. Įvykiai tampa atsparūs įprastam istoriniam išblukimui, jeigu įstengia prabilti kitoms kartoms ir tampa bendro žodyno dalimi. Tam padeda ir internetas – besidomintiems informacijos rasti kur kas lengviau, nei anksčiau.
Veikia ir komerciniai interesai. Nelaimes galima parduoti. „Titanikas“ skolina save ir vizualinėms medijoms. Niekas nesiruošia kurti filmo apie Gento sutartį, užbaigusią 1812 m. karą, jos 200 m. jubiliejus nesulaukia tokio milžiniško žiniasklaidos dėmesio.
Istorinis įvykis, puoselėjamas mėgėjų istorikų, tampa literatūros kūrinių pagrindu. Visuomet galima rasti kitą kampą jam atskleisti. JAV panašūs šia prasme įvykiai yra Kenedžių nužudymas ir, platesniu mastu, Pilietinis karas. Leidžiamos vis naujos knygos apie Lincolną.
Šios temos yra neišsemiamos. „Kai matau visą šiandien pasirodančią medžiagą, suprantu, kad man neužteks laiko jos visos perskaityti“, - sako E. Kamuda. Net pačiam pirmajam „Titaniko“ entuziastui to yra per daug.