Šiąnakt sukanka lygiai šimtas metų, kai Atlanto vandenynas pasiglemžė lainerį „Titanikas“. Išsigelbėjo tik kiek daugiau nei 700 keleivių. Žuvo apie 1500 žmonių. Daugiausiai - neturtingųjų.
Kokia šios katastrofos reikšmė Lietuvos istorijoje? Kiek lietuvių likimų iš tikrųjų paženklino ši nelaimė? Kokių mįslių lietuviams tyrinėtojams užminė lainerio tragedija? Apie tai kalbėjomės su knygos „Titaniko“ lietuviai“ autorėmis, žurnalistėmis Gerda Butkuviene ir Vaida Lowell.
– Kaip kilo idėja parašyti knygą apie „Titaniką“?
Gerda: Mes niekada neturėjome idėjos parašyti knygą. Artėjant katastrofos šimtmečiui planavome parašyti didelį straipsnį ar straipsnių ciklą. Su Vaida pasitarėme, kad reiktų padaryti kažką iš visos medžiagos, kurią esame surinkusios. Tačiau į rankas pateko labai daug informacijos. Supratome, kad straipsnių riba jau išaugta. Kai leidykla patvirtino mūsų projektą, tik tada pradėjome jį vadinti knyga.
„Titaniku“ aš domiuosi nuo vaikystės. Iš pradžių sukrėtė ta drama, žmonių likimai, o vėliau tai tapo žurnalistika. Esu parašiusi keletą straipsnių apie „Titaniką“, nufilmavusi kelis reportažus televizijai. Šie metai įpareigojo padaryti kažką daugiau. Galbūt niekada nebebus aktualesnių metų nei šie.
Vaida: Idėja buvo Gerdos. Mane ta mintis labai sužavėjo ir aš ja užsikrėčiau. Tema buvo įdomi, daug informacijos, todėl nusprendžiau imtis šio projekto. Taip mes vadinome savo darbą – projektu. Ar tai tikrai virs knyga, mes nežinojome iki tol, kol negavome leidyklos patvirtinimo.
– Sakėte, kad planavote straipsnį ar straipsnių ciklą. Tai reiškia, kad informacijos buvo daugiau nei tikėjotės?
Gerda: Iš tikrųjų nežinojome, ar tikrai pavyks rasti daugiau nei trupinėlius. Bet kai atsivėrė informacijos vartai, pamatėme, kad medžiagos išties yra daugiau, nei tikėjomės. Ypač, kai Vaida pasiryžo nuvažiuoti į Kanadą ir ieškoti informacijos ten esančiuose archyvuose. Ten radome labai daug vertingos informacijos.
– Apie lietuvius?
Vaida: Taip, apie lietuvius.
Iš tikrųjų Kanados Naujosios Škotijos provincijos Halifakso miesto archyvuose mums pavyko rasti autentiškų dokumentų apie lietuvį Eliezerą Gilinsky. Jis buvo vienas iš „Titaniku“ plaukusių ir žuvusių lietuvių. Jo kūną ištraukė vienas iš gelbėtojų laivų. Archyvuose išliko jo kūno, rūbų ir daiktų aprašas.
Gerda: Kai ištraukdavo kūną, aprašydavo ne tik jo išskirtinius požymius, bet ir turėtus daiktus. Tai E. Gilinsky tikrai turėjo nemažai daiktų: ir degtukų, ir pinigų, ir anglų kalbos pradžiamokslį.
– Medžiagą rinkote JAV, Kanados, Lietuvos archyvuose. Kur buvo daugiausia informacijos apie „Titaniko“ lietuvius?
Gerda: Negalime išskirti vieno archyvo. Skirtingose vietose radome informacijos apie skirtingus lietuvius.
Pavyzdžiui, apie E. Gilinsky daugiausia informacijos buvo Kanados archyvuose. Apie kunigą Juozą Montvilą – Vilkaviškio vyskupijos kurijos archyvuose. Apie Simą Baniulį daugiausia informacijos radome bibliotekų archyvuose, nes apie jį rašė spauda. O informacijos apie Liudviką Stulpiną radome Lietuvos jūrų muziejaus archyvuose.
Daugiausia medžiagos buvo apie kunigą J. Montvilą. Ir spaudoje daug apie jį buvo rašyta, ir medžiagos buvo daug.
Vaida: Ir jo giminaičiai deda daug pastangų, renka medžiagą, domisi ta istorija.
Gerda: J. Montvilos giminaitis dvasininkas net rašė rankraštį apie jį, rinko medžiagą. Nors tai niekada nevirto knyga, tačiau buvo daug vertingos informacijos.
– Su kokiais kunigo J. Montvilos giminaičiais bendravote?
Gerda: Jo giminė labai plati, labai daug kas domisi ta istorija ir turėjo naudingos informacijos.
Artimiausia J. Montvilos giminaitė, kurią mums pavyko rasti, yra brolio Petro dukra Teresa. Jai šiuo metu yra 90 metų ir ji gyvena Niujorke. Mes su ja taip ir nesusitikome, bet bendravome laiškais. Ji nenorėjo susitikti dėl sveikatos problemų. Gal iš pradžių nenorėjo su mumis „įklimpti“ (juokiasi). Tačiau mes pasinaudojome jos turima informacija.
Pastebėjome, kad jos pasakojimai buvo labai emocingi. Jos tėvukas Petras iki gyvenimo galo jautė kaltę dėl to, kad pasikvietė brolį J. Montvilą kunigauti į JAV ir neteko jo. Galbūt dabar tą kaltę jaučia ir Teresa? Rodos, praėjo 100 metų, tačiau tas skaudulys vis dar gyvas.
Vaida: Dabar ji labiau su mumis bendrauja, labiau pasitiki. Matyt, suprato, kad mes nejuokaujame ir mūsų projektas rimtas.
Įdomu tai, kad jaunesnės kartos J. Montvilos giminaičiai taip pat labai domisi ta istorija. Jiems gal tai kelia mažiau emocijų. Pavyzdžiui, Sigita Montvilaitė net yra sukūrusi savo giminės medį. Jos suteikta informacija buvo labai vertinga. Be to, ji nurodė kelius, kur rasti daugiau medžiagos.
– Ar tai reiškia, kad „Titaniko“ lietuvių giminaičiai vis dar gyvena ta istorija?
Gerda: Bijau, kad taip.
– O kitų lietuvių giminaičiai taip pat aktyviai domisi „Titaniko“ istorija?
Gerda: Taip. Gal kiek mažiau, bet domisi. Pavyzdžiui, E. Gilinsky giminaičiai taip pat renka informaciją, medžiagą, kolekcionuoja, daug ką žino. Jie yra miestelio, kuriame gyvena, įžymybės – visi žino, kad jų giminaitis kadaise plaukė „Titaniku“.
– Pavyko rasti tik J. Montvilos ir E. Gilinsky giminaičius?
Gerda: Dar kapitono L. Stulpino. Jis vadovavo laivui „Birma“, kuris plaukė į pagalbą skęstančiam „Titanikui“. Jo sūnus emigravo į Australiją. Mums pavyko rasti tų sūnų vaikų vaikus. Jie šiuo metu gyvena Adelaidėje, yra bendruomenės nariais. Susitikę nebuvome, bet bendravome laiškais.
Trečiojo „Titaniko“ lietuvio – S. Baniulio – giminaičių mums nepavyko rasti. Mes net nežinome, kokia buvo tikroji jo pavardė, iš kokio miesto kilęs.
Išeivių korespondencijoje mes radome informacijos apie Simą B. Plačiau apie jį nieko neparašyta. Kaunietis kraštotyrininkas Pranas Juozapavičius pradėjo savo tyrimą. Jis priėjo išvadą, kad tas paslaptingasis Simas B. yra Simas Baniulis. Kuo kraštotyrininkas rėmėsi – neaišku. Jis pats jau yra miręs, o jo archyvai ir surinkta medžiaga neišliko.
Net jeigu S. Baniulio pavardė yra tikra, tada kyla klausimas – kokia pavarde jis plaukė „Titaniku“? Nes keleivių sąrašuose tokios pavardės nėra. Greičiausiai S. Baniulis slapstėsi nuo carinės Rusijos kariuomenės. Jis emigravo į Angliją, Liverpulyje baigė jūreivystės mokyklą. Gal susigalvojo anglišką pavardę? Mes peržiūrėjome keleivių sąrašus, žuvusių ir išsigelbėjusių biografijos detales, ieškojome ryšio su Lietuva, Lenkija, Rusija. Tačiau daugiau informacijos apie paslaptingąjį Simą B. nepavyko rasti.
„Lietuvos ryto“ žurnalistė Dalia Gudavičiūtė bandė lyginti S. Baniulį su išsigelbėjusiu „Titaniko“ keleiviu Simu Litmanu. Tačiau nėra išlikusi jo biografija. Galima tik kelti hipotezes, kad S. Litmanas ir S. Baniulis galėjo būti vienas ir tas pats asmuo.
Daugelio trečiosios klasės keleivių ir įgulos narių biografijos neišliko.
Vaida: Tačiau pagal vieną iš versijų, S. Litmanas yra škotas.
– Kokios yra „Titaniko“ lietuvių istorijos? Kokiomis aplinkybėmis jie atsidūrė laive?
Gerda: Daugiausia yra žinoma apie kunigą J. Montvilą. Pagal vieną versiją jis į JAV plaukė kunigauti Brukline. Pagal kitą – tvarkyti palikimo dokumentų, nes ką tik buvo miręs jo dėdė. Gal abi tos versijos yra teisingos.
Iš Lietuvos jis per Vokietiją pateko į Angliją. Trejetą savaičių jis praleido Londone pas savo giminaitį Kazį Matulaitį. Tuo metu buvo statoma lietuvių parapijos bažnyčia. J. Montvila prisidėjo prie tų statybų. Taip pat rengė straipsnius apie atsinaujinančią lietuvių bažnyčią Londone.
Sakoma, kad kunigas K. Matulaitis ragino J. Montvilą likti Londone ir niekur neplaukti. Bet jis užsispyrė plaukti. Gal tai nulėmė tas palikimo klausimas.
Dar yra tokia versija, kad plaukdamas iš Vokietijos į Angliją J. Montvila buvo iškankintas jūros ligos. Todėl prieš plaukdamas į JAV jis ieškojo didelio, galingo laivo, kurio jūra nesuptų. Sužinojęs apie „Titaniką“ jis užsispyrė plaukti būtent tuo laivu.
Į Sautamtoną jis vyko specialiu traukiniu, kuris buvo skirtas „Titaniko“ keleiviams. Mes iškėlėme tokią versiją, kad tame traukinyje J. Montvila galėjo susitikti su E. Gilinsky. Jie abu keliavo iš Londono.
Mums buvo labai įdomus tas klausimas – ar galėjo „Titaniko“ lietuviai bendrauti tarpusavyje. Bet priėjome išvadą, kad jeigu ir bendravo, tai tik prieš kelionę. Nes visi jie buvo skirtingų klasių keleiviai. J. Montvila plaukė antrąja klase, E. Gilinsky – trečiąja, o S. Baniulis greičiausiai buvo įgulos narys. Todėl visi buvo skirtingose patalpose, kurios buvo griežtai atskirtos, kad nebūtų platinamos ligos.
– Kokia E. Gilinsky istorija?
Vaida: Jis buvo kilęs iš Ignalinos krašto. Iš didelės šeimos. E. Gilinsky buvo labai nagingas šaltkalvis, spynų meistras. Ieškodamas geresnio gyvenimo jis nusprendė, kad reikia vykti už Atlanto. Ten jis planavo įsteigti spynų fabriką.
Pirmiausia jis taip pat nuvyko į Angliją, įsidarbino pas spynų meistrą ir nusipirko bilietą į „Titaniką“. Yra tokia versija, kad jis galėjo būti įgulos narys. Giminaičiai pasakojo, kad jis laiške rašė, jog jį priėmė dirbti „Titanike“.
Gerda: Bet ši versija abejotina. Įgulos nariai pirkdavo pigesnius bilietus. Kai ištraukė E. Gilinsky kūną, jo palto kišenėje rado bilietą, pirktą už visą kainą – už 8 svarus sterlingų.
Yra tokia versija, kad į JAV E. Gilinsky plaukė vengdamas tarnybos carinės Rusijos kariuomenėje. Jo tėvas tarnavo net 25 metus, todėl E. Gilinsky nenorėjo tokio likimo.
Vaida: E. Gilinsky buvo vienintelis „Titaniko“ lietuvis, kurio kūną surado gelbėtojai. Jam teko numeris 47. Jo palaikus aprašė ir palaidojo vandenyne, nes visiems keleiviams karstų neužteko.
Gerda: Be to, E. Gilinsky buvo vienintelis lietuvis, kuris buvo apsidraudęs savo gyvybę. Jo artimieji gavo ne tik 130 svarų sterlingų iš „Titaniko“ aukų fondo, bet ir didelę draudimo išmoką. Nors savo kelionės už Atlanto jis taip ir nebaigė, tačiau jo pastangos vis tiek padėjo praturtėti giminaičiams.
– Carinės Rusijos teritorijoje tai buvo labai didelė suma.
Gerda: Tai buvo milžiniški pinigai. Tie 130 svarų sterlingų dabartine valiuta siektų 20 tūkst. eurų.
Vaida: Giminaičiai pasakojo, kad E. Gilinsky tėvukai labai bijojo važiuoti pasiimti tų išmokų. Bijojo, kad pakeliui karietos neužpultų „razbainikai“.
Gerda: Yra dar vienas pasakojimas, kad tų pinigų artimieji nespėjo išleisti ir jie nuvertėjo. Esą tada jie tais pinigais išklijavo lauko tualetą.
– S. Baniulio patekimo į laivą istorija nėra žinoma?
Gerda: Tik labai lakoniška vieno išeivio žurnalisto informacija. Ką radome, tą sudėjome į knygą. Bet tai skurdi informacija. Nei nuotraukos, nei gimtojo miesto.
JAV gyvenančių Baniulių yra daug. Gal kada atsiras žmonių, kurie daugiau žino apie jį.
– Kaip su „Titaniku“ susijęs kapitonas L. Stulpinas?
Gerda: Jis buvo kilęs iš Žemaitijos, Jomantų kaimo. Labai anksti neteko tėvų. Dirbo pas ūkininkus, tačiau nuo pat mažens domėjosi jūra. Iš pradžių dirbo laivuose, mokėsi ir pradėjo vadovauti laivams. Įsidarbino Rusijos ir Rytų Azijos laivininkystės bendrovėje. Jis vadovavo laivui „Birma“.
Balandžio 14–15 naktį jo laivas buvo mažiau nei už 100 kilometrų nuo „Titaniko“ nelaimės vietos. „Birmos“ įgulos manymu, jie buvo pirmieji, kurie priėmė „Titaniko“ pagalbos šauksmą. Tuose pranešimuose dar nebuvo matoma, kad skęsta „Titanikas“. Nepaisant to, L. Stulpinas įsakė skubiai pakeisti kursą, surinkti šiltus rūbus, išvirti sultinio ir kitaip ruoštis priimti išgelbėtus keleivius.
Deja, „Birma“ negalėjo plaukti greitai, nes vandenynas buvo pilnas ledkalnių. Kai jie atplaukė, laivas „Carpathia“ jau traukė iš vandenyno paskutinius išsigelbėjusius „Titaniko“ keleivius. L. Stulpinas pasiuntė į „Carpathia“ telegramą, kurioje klausė, ar reikia kokios pagalbos. Jis pasiūlė maisto, pargabenti dalį keleivių į Niujorką. Tačiau „Carpathia“ atsisakė pagalbos. Kai jis dar kartą pasiūlė pagalbą, „Carpathia“ įgula jau labai nemandagiai atšovė, kad „Birma“ plauktų savo keliais.
Tai labai įžeidė L. Stulpiną, todėl jis visą tą istoriją papasakojo „Daily Telegraph“ žurnalistams. Pasirodė labai išsamus straipsnis, kuris dabar yra pagrindinis informacijos šaltinis.
Tokį „Carpathia“ nemandagumą nulėmė telegrafų kompanijų konkurencija. „Titaniką“ aptarnavo bendrovė „Marconi“. L. Stulpino „Birmoje“ buvo įdiegtas „De Forest“ telegrafas. „Marconi“ vykdė labai griežtą politiką konkurentų atžvilgiu, nes norėjo užimti kuo didesnę rinkos dalį. Jie draudė teikti informaciją ir bendradarbiauti su tais laivais, kuriuose buvo įdegta kitų kompanijų įranga.
L. Stulpinas apie tai ir papasakojo „Daily Telegraph“ žurnalistams. Jis apgailestavo, kad telegrafistų konkurencija sutrukdė „Birmai“ prisidėti prie gelbėjimo operacijos.
Vienas anglų istorikas buvo atvykęs į Lietuvą ir bendravo su kapitonu L. Stulpinu. Jis domėjosi L. Stulpino parodymais. Taip pat kapitono nubraižytais planais, kuriuose buvo sužymėti ledkalniai, „Birmos“ buvimo vieta, „Titaniko“ nelaimės vieta. Istorikas lietuvio parodymus laikė svarbiais, aiškinantis vadinamą trečiojo laivo paslaptį. Greta „Titaniko“ buvo laivas „California“, tačiau jis į nelaimės vietą neatplaukė. „California“ įgula teigė, kad tarp jų ir „Titaniko“ buvo trečias laivas, kuris užstojo skęstantį lainerį.
Po „Titaniko“ katastrofos L. Stulpino gyvenimas klostėsi labai sėkmingai. Tiesa, „Titanikas“ neturėjo įtakos jo karjerai. Jis buvo paskirtas vis į didesnius laivus, po to tapo garbės konsulu Liepojoje, o po to tapo pirmuoju Klaipėdos jūrų uosto kapitonu. Jis buvo ryškus asmuo Lietuvos jūrininkystės istorijoje.
– Gal buvo daugiau lietuvių, kurie susiję su „Titaniku“? Pavyzdžiui, gal prisidėjo prie tyrinėjimų?
Vaida: Buvo keletas lietuvių, kurie turėjo plaukti „Titaniku“, bet dėl vienokių ar kitokių priežasčių neplaukė.
Gerda: Skriaudžiuose buvo toks buities muziejaus direktorius, kuris labai domėjosi „Titaniku“. Jis neturėjo „Titaniku“ plaukusių giminaičių, bet rinko medžiagą, knygas, paveikslus.
Dar viena įdomi detalė – Jameso Camerono filmo „Titanikas: gelmių paslaptys“ prodiuserė buvo lietuviško kraujo turinti Giedra Račkauskas. Deja, mums nepavyko užmegzti su ja ryšio.
– Apie „Titaniko“ katastrofą jau kitą dieną rašė visi didžiausi pasaulio laikraščiai. O Lietuvos arba carinės Rusijos spauda rašė apie tai?
Gerda: 1912 metų balandžio 17 dieną apie „Titaniko“ nelaimę rašė „Lietuvos žinios“. Tas straipsnis vadinosi „Baisybė jūroje“. Straipsnyje buvo priminta laivo istorija, kaina. Taip pat buvo parašyta, kad nuskendo kunigas J. Montvila. Buvo rašoma, kad jo kūnas buvo pargabentas į Rygą. Bet vėliau ta informacija buvo paneigta, nes artimieji jau ruošėsi kelionei.
Vėlesniuose straipsniuose buvo aprašoma kunigo laidojimo ceremonija. Nors kūnas nebuvo rastas, bet apeigos įvyko.
Manoma, kad E. Gilinsky motina apie sūnaus žūtį sužinojo iš laikraščio. Ji važiavo traukiniu ir sužinojo, kad nuskendo „Titanikas“.
– J. Camerono filme galima pamatyti herojų, kurie galėtų įkūnyti lietuvius?
Gerda: Vargu. Aišku, galima daryti prielaidą, kad kažkuris iš jūreivių yra S. Baniulis (šypsosi). Tačiau negalima daryti prielaidos, kad filme matomas kunigas yra J. Montvila. „Titaniko“ kūrybinė grupė išplatino pranešimą, kad filme rodomas kunigas yra anglų dvasininkas Thomas Bylesas.
J. Montvila mokėjo lenkų, vokiečių kalbas, bet anglų nemokėjo. Todėl vargu ar jis galėjo aktyviai bendrauti su keleiviais ir būti įamžintas kieno nors prisiminimuose. Tuo metu, kai laivas skendo, jis buvo antrosios klasės bibliotekoje. Jis buvo ne ant denio, ne prie gelbėjimosi valčių, nebuvo matomas viešumoje. Matyt, todėl ir netapo tiražuojamu prototipu.
„Titaniku“ plaukė 8 kunigai. Nė vienas nebandė gelbėtis, visi liko dvasininkais iki galo. Vieni klausėsi išpažinčių, kiti skaitė mišias, dar kiti laimino žmones.
– Ar galima sakyti, kad J. Montvila buvo didvyris?
Gerda: Manau, kad galima. Taip galvojo ir tie, kurie 1986 metais pradėjo jo beatifikacijos bylą. Jį norėta paskelbti šventuoju.
Jo poelgis buvo didvyriškas ir drąsus. Jis nebandė gelbėtis, iki paskutinės minutės buvo su tais, kuriems reikėjo dvasinės pagalbos. Yra tokia versija, kad jam netgi primygtinai siūlė vietą gelbėjimosi valtyje, tačiau jis atsisakė.
– Bėgant metams tragiški įvykiai tampa sausais, nuasmenintais faktais. Tačiau „Titaniko“ katastrofa net po šimtmečio jaudina ir sukrečia. Kas tai nulėmė? Įspūdingas J. Camerono filmas, o gal žuvusių keleivių dramos?
Gerda: Metai bėga, o paslapčių nemažėja. Vis atsiranda kažkas, kas žino daugiau, nei buvo žinoma iki šiol. Pavyzdžiui, vadinamoji „Titaniko kūdikio“ istorija. Tarp žuvusiųjų buvo kūdikis. Jis buvo palaidotas. Tačiau jo tapatybė buvo identifikuota tik 2000 metų pradžioje.
Vaida: Istorikai išskiria keletą domėjimusi „Titaniku“ etapų.
Pirmasis etapas prasidėjo iškarto po katastrofos. Žiniasklaida pateikė daug informacijos, dar buvo daug gyvų įvykio liudininkų. Po to, susidomėjimas atslūgo. „Titaniku“ vėl susidomėta tada, kai britų istorikas Valteris Lordas išleido savo knygą. 1985 metais buvo atrasti „Titaniko“ griaučiai, tai vėl paskatino domėtis ta istorija. Jaunosios kartos susidomėjimą „Titaniku“ sužadino J. Camerono filmas.
Gerda: Ta istorija gyva ir vis dar pildoma. Pavyzdžiui, neseniai internete buvo paskelbtos išsigelbėjusių tos istorijos dalyvių apklausų stenogramos. Tai yra pirminis istorijos šaltinis. Kitas pavyzdys – neseniai buvo sudarytas detalus „Titaniko“ nuolaužų žemėlapis.
Gal susidomėjimas sumažės tada, kai laikas sunaikins laivo griaučius. Kas žino.
– „Titaniko“ istorija yra britų, amerikiečių, kanadiečių istorijos vadovėlių dalis. Ar galima teigti, kad „Titanikas“ priklauso ir Lietuvos istorijai?
Gerda: Mums, kaip knygos autorėms, norėtųsi pasakyti, kad tai svarbi Lietuvos istorijos dalis. Bet taip nėra. Tai labiau asmeninės istorijos. „Titanikas“ paliko žymių tų šeimų istorijose, bet ne Lietuvos.
Vaida: Tai labiau populiarioji pasaulio istorija.