Prieš dvidešimt metų tai buvo pirmasis didelis tautų konfliktas
buvusioje Sovietų Sąjungoje.
Karas tarp Armėnijos ir Azerbaidžano 1992 metais prasidėjo po to, kai
1991 metų spalį Kalnų Karabachas paskelbė nepriklausomybę. Tačiau iš
tiesų karinio konflikto šaknys - giliau, siekia XX amžiaus pradžią.
Nėra vieno atsakymo į klausimą, kam gi priklausė dabartinio Kalnų
Karabacho žemės. Azerbaidžanas skelbia, kad tai jų teritorija. Iš tiesų,
diktatoriui Josifui Stalinui diriguojant ši sritis buvo prijungta prie
Azerbaidžano.
Tačiau Armėnija tikina, kad tai jų žemės, mat dauguma gyventojų -
etniniai armėnai.
Kai kurie politologai mano, kad konflikto priežastys - religiniai
skirtumai. O kiti įvardija „istorinę neapykantą“.
Kaip bebūtų, konfliktas, praėjus 20 metų nuo jo pradžios, yra įšaldytas,
o Kalnų Karabacho nepriklausomybės nepripažino nė viena valstybė.
Derybos tai atnaujinamos, tai vėl stabdomos. Vis žadama įvesti
taikdarius, bet kol kas to nepavyksta padaryti.
Ar gali jaustis saugūs ten gyvenantys žmonės, kad ir kokios tautybės jie
būtų? O koks likimas pabėgėlių, tada pasitraukusių iš konflikto zonos:
keli šimtai tūkstančių armėnų buvo išvaryti iš Azerbaidžano, o apie 800
tūkstančių azerbaidžaniečių - iš Armėnijos pajėgų užimtų teritorijų.
Kai su fotokorespondentu Vladu Ščiavinsku prieš 20 metų nuvykome į
sprogimų draskomą žemę, klausinėjau vietos gyventojų apie karo
pradžią.
„Štai ten buvo azerbaidžaniečių namai, - ranka rodė jie į tuščią
kaimą. - Daug metų gyvenome draugiškai, ėjome vienas į kito vestuves,
laidotuves. O dabar vienas į kitą šaudome“.
Dirbdama kare korespondente mačiau, kiek praradimų ir kančių tokie
konfliktai sukelia paprastiems žmonėms. Kelerius metus mokyklos rūsyje
glaudėsi visas kaimas - tarp bombardavimų išsėlina atsinešti vandens,
įkvėpti oro, ir vėl susispaudę gyvena laukimu.
Kai už kelių metrų nuo tavęs anapus mūrinės tvoros kamuoliu žaidžia dvi
seserys ir staiga šalia jų sprogsta sviedinys, laikas sustoja.
Viena seserų žuvo, o kitą sunkiai sužeidė skeveldros. Su kolega
fotografu padėjome jas nugabenti iki apgriuvusios ligoninės, kur rūsyje
buvo įrengta operacinė.
Įdomu, kur dabar ta išgyvenusioji sesuo? Ją operavęs armėnas chirurgas,
atvykėlis iš Amerikos, manęs paprašė laikyti prožektorių ir jam šviesti,
mat rūsio langai buvo aklinai uždėti smėlio maišais. Tada per beveik
keturias valandas trukusią operaciją gerai įsiminiau be galo gražų
armėnės veidą.
Po operacijos chirurgas man ištiesė pusę stiklinės konjako, ištarė „išgerk, nes čia gali išprotėti“, po to įsipylė sau ir iškart išgėrė iki
dugno.
Puikiai pamenu ir karius - dauguma jų buvo savanoriai, palikę aukštųjų mokyklų auditorijas ir užsivilkę uniformas.
Mačiau kai kurių jų atsisveikinimus su artimaisiais - be vilties vėl
susitikti. Mačiau, kaip nesmagiai prieš būrio draugus jautėsi karys, po
savaitės priverstas grįžti iš karo, nes jam pasireiškė sifilio požymiai.
Ten buvo ir vyrų, kurių krūtinėse įstrigusios skeveldros, o jie atsisako
išvykti gydytis. Bet buvo tokių klastingų niekšų, kuriuos, atrodė,
būčiau galėjusi pribaigti, tačiau žurnalistai negali turėti ginklo.
Kai kuriuos jų norėčiau vėl sutikti ir padėkoti, kad rizikuodami
gyvybėmis mus su fotografu pridengė nuo kulkų.
Karas - kaip lakmuso popierėlis. Ten labiausiai apsinuogina žmogaus
būdas, juk ne veltui sakoma: su tuo žmogumi eitum į žvalgybą, o su tuo
- nė už ką.
Kai tada grįžome iš karo, pora mėnesių instinktyviai gatvėse vaikščiojau
palei namų sienas. Kai atsitokėdavau, pasijusdavau laiminga, kad einu
neapšaudoma Lietuvos sostinės gatve. Dabar retai apie tai pagalvoju,
dažniau - apie gerokai menkesnius kasdienius rūpesčius.