Žemė, kurioje laiką skaičiuoja pabūklai (I dalis)

Kalnų Karabachas, praėjus 20 metų nuo karinio konflikto pradžios, tebėra uždelsto veikimo bomba ir toliau kelia grėsmę saugumui Pietų Kaukaze.

Karas tarp Armėnijos ir Azerbaidžano 1992 metais prasidėjo po to, kai 1991 metų spalį Kalnų Karabachas paskelbė nepriklausomybę. „Lietuvos ryto“ spec. korespondentai Rasa Karmazaitė ir Vladas Ščiavinskas 1992 metų pavasarį dvi savaites dirbo viename karščiausių Kalnų Karabacho konflikto taškų - Šaumiano rajone.

Lrytas.lt skaitytojams pateikiame „Lietuvos ryto“ korespondentės R. Karmazaitės reportažą apie Kalnų Karabachą.

1992 metų balandžio 6 dieną, kai Jerevaną sudrebino buvusio sovietų karinio dalinio sandėliuose kilusio gaisro sprogimai, Armėnija užsivilko gedulo drabužį.

Nors iš tikrųjų jį vilki jau ketverius metus - tiek praėjo nuo pirmųjų Karabacho konflikto aukų laidotuvių.

Žemėje, lengva ranka raižytoje carų ir stalinų, įsiliepsnojo karas be taisyklių - čia daugiausia žūva niekada ginklo nelaikiusių žmonių, o iš laukuose ir gatvėse besimėtančių skeveldrų galima kurti sovietinės karinės pramonės pasiekimų muziejų.

Armėnui kelias iš Jerevano į Šaumiano rajoną ir atgal - kelias pro mirties koridorių. Sraigtasparnis apie dešimt minučių skrenda virš Azerbaidžiano teritorijos, iš kur kiekvieną akimirką gali atskristi į šilumą reaguojanti raketa „Žemė-oras“.

Lakūnai ilgai delsia, kol pagaliau ryžtasi pakilti į šiek tiek sergintį rūką.

Oro uoste prie sraigtasparnių būriuojasi automatais ginkluoti vaikinai. Visi jie - savanoriai. Jau kelios dienos skridimas atšaukiamas. Kas rytą jie atsisveikina su motinomis, žmonomis, mintys jau ten, Šaumiane, kur rūsiuose nuo sviedinių skeveldrų slepiasi žmonės.

Ten, kalnuose, Ekeče, kur nemigos ir priešininko antpuolių iškankinti laukia Tigrano būrio draugai. O čia - prisiminimai, dėžės sviedinių ir vaistų, irgi nerimstantys prancūzai, vadinamieji „medikai be sienų“.

Prancūzas Emanuelis man tyliai prisipažįsta, kad bijo, nes pirmąkart jiems bandant patekti į konflikto zoną, sraigtasparnius stipriai apšaudė - vieną numušė, o jiems pavyko išsigelbėti.

„Daktarams be sienų“ nėra sienų - jų kolegos dirba ir kitapus, Azerbaidžane.

Pagaliau sugaudžia varikliai. Keturi prancūzai, balti kaip drobės, drebančiais balsais prašo juos išleisti iš tuoj pakilsiančio sraigtasparnio. Jie ištikti šoko - nors dar pavasaris ir nėra karšta, vyrų galvomis žliaugia prakaitas.

Pilotas paklūsta ir klausiamai pažvelgia į mane. Papurtau galvą, pilotas iškelia nykštį į viršų. Durys užsiveria. Šiame skrydyje mudu su fotografu liekame vieninteliai užsieniečiai.

Pagaliau visi penki sraigtasparniai kyla ir palieka oro uostą, kuriame moja atėję išlydėti artimieji ir prieš keletą dienų pamuštas civilinės aviacijos lėktuvas.

Pusiaukelėje sraigtasparniai leidžiasi. Laukiame, kol virš kalnų pakils rūkas. Nors taikos metu pilotai paprastai laukia, kol jis išsisklaidys, kare - atvirkščiai.

Du sraigtasparniai skrenda į žvalgybą. Po kelių minučių pakyla ir likusieji. Aukštis - beveik penki kilometrai.

Pulkininkas mosteli į langus. Kariai juos praveria ir iškiša automatus. Dešimt minučių skrendame virš mirties. Sunku įtikėti - apačioje tik snieguoti, amžinybe alsuojantys kalnai. Visai būtų nebaisu mirti.

Bet turbūt taip galvoju aš vienintelė, dar naivoka antrakursė studenčiokė, kuriai pavojai kaitina kraują, kuri dar nematė karo žiaurumų.

Nusileidžiame Giulistane. Tvirtovės griuvėsiai liudija, kad čia 1813 metais Rusija su Persija pasirašė sutartį, ir Karabachas atiteko Rusijai.

Į sunkvežimį sukrauna atvežtus krovinius, paskui sušoka kareiviai, ir mašina pasileidžia į tamsą.

Šaumiane prie štabo stabteli, į kabiną įšoka Muro - septyniolikametis žvalgas ir radistas, „būrio vaikėzas“, žinantis visus rajono akmenis ir kelelius.

Vėliau jis išgelbės man gyvybę, kai armėnų karininkas, prieš tai svetingai vaišinęs mus su fotografu pietumis, įrems man į galvą pistoletą ir ištars: „Nusirenk“.

Tada po pietų su Armėnijos karinių pajėgų vadais prasidėjo apšaudymas iš „Grad“, ir mes bėgome kas kur slėptis. Mane vienas karininkas paragino slėptis rūsyje. Pamatęs, kad kiti pasislėpė kitur ir esame tik dviese, išsitraukė ginklą.

Bandžiau jį atkalbinėti nuo savo kėslų kalbomis apie žurnalistų misiją ir tautų draugystę, bet jis atkirto: „Aš ketverius metus neturėjau moters“.

Tada žvalgas Muro įbėgo į rūsį, sušuko man rusiškai „dingstam“ ir mes išbėgome į apšaudomą lauką, o karininkas rėkė mums pavymui kaip laukinis: „Nušausiu abu“.

Vėliau Muro papasakojo, kad jis matė, kur mes pasislėpėme, ir nujautė, kas manęs laukia. Paprastas žvalgas išdrįso nepaklusti aukštam karininkui.

Mašina, gesindama šviesas naktyje, kyla į kalnus, į Erkečį. Muro staiga nustoja tarškėti apie paskutinius mūšius ir rodo tai į dešinę, tai į kairę. Vos stabtelėjus dangų nutvieskia šviesos blyksnis, visi neriam iš kabinos. Sprogimas. Vėliau sužinosiu: išgirdai sprogimo garsą, vadinasi, esi dar gyvas.

Kareiviškoje žeminėje - pasisveikinimo šūksniai, televizoriaus šnabždesys, šviesos generatoriaus ūžesys.

Tarp dviaukščių lovų daug veidų - iškankintų karo ir namų ilgesio. Pamaina keičiasi - dalis išvyksta. Kiti užima laisvas lovas.

Ant lauko krosnelės kaista arbata. Palapinėje-virtuvėje stalas, nukrautas produktais iš humanitarinės pagalbos dėžių.

Kariai juokiasi: „Valgyk, mirti turi sotus, ne alkanas“. Mirti?

„Priešo reikia laukti visada, nepasimesti, žinoti savo vietą. Prieš penkiolika dienų čia buvo atskridę du sraigtasparniai. Vieną padegėme. O anksčiau tokiomis situacijomis pasimesdavome“.

Pirmosios karo pamokos. Rytą geriau matyti: subombarduota viena palapinė, kita visai išvarpyta skeveldrų.

Rytą, kol kalnus gaubia tirštas rūkas, leidžiamės į žvalgybą, į gyvenvietę, kur nebėra nei azerbaidžaniečių karių, nei sovietų armijos. Pastarajai atsitraukus, mūšiu armėnai Erkečį atsiėmė.

Erkeče nė vieno žmogaus. Namai mirę ir akli - be langų, stogų, šeimininkų, dūmų. Ant tvorų raudonai užrašytos azerbaidžaniečių pavardės - spėjo armėnų namus pasidalyti. Sako, kad čia buvo geriausias vynas, geriausia žemė.

Jau metus kovojantis būrio vadas Aršakas pasakoja, kaip iš čia praėjusią vasarą išėjo paskutiniai gyventojai. Praktiškai visi namai sugriauti, o į juos vis tebelekia sviediniai. Tik cerkvė, labiausiai apšaudyta, stovi lyg šių jaunų vyrų viltis. Jie sudeda prie įėjimo ginklus, viduje tyliai uždega žvakutes. Prisimena žuvusius draugus.

Gatvėje plevėsuoja balkšvas skuduras. Arčiau priėjus pasirodo, kad tai sovietinės vėliavos šešėlis. Bronzinis Leninas, tik be galvos, teberodo į... šviesią ateitį.

Staiga iš kelių šimtų metrų į mus paleidžia seriją iš kulkosvaidžio. Apačioje suūžia šarvuotis. Nespėja pavyti - mes bėgte jau kylame į rūką.