Žemė, kurioje laiką skaičiuoja pabūklai (II dalis)

Kalnų Karabachas, praėjus 20 metų nuo karinio konflikto pradžios, tebėra uždelsto veikimo bomba ir toliau kelia grėsmę saugumui Pietų Kaukaze.

Karas tarp Armėnijos ir Azerbaidžano 1992 metais prasidėjo po to, kai 1991 metų spalį Kalnų Karabachas paskelbė nepriklausomybę.

„Lietuvos ryto“ spec. korespondentai Rasa Karmazaitė ir Vladas Ščiavinskas 1992 metų pavasarį dvi savaites dirbo viename karščiausių Kalnų Karabacho konflikto taškų - Šaumiano rajone.

Lrytas.lt skaitytojams pateikiame „Lietuvos ryto“ korespondentės R. Karmazaitės reportažą apie Kalnų Karabachą.

Su fotografu Erkečį paliekam laukiantį naujo apšaudymo. Tigrano būrio kariai žaidžia šachmatais, budi postuose, klausosi muzikos, valo ginklus.

„Saugokitės“, - sako mums žinodami, kad ir ten, Šaumiane, sprogsta ir sprogsta. Kaip ir čia - nėra nei dienos, nei nakties, tik akimirkos ar valandos tarp sprogimų.

Šaumiane štabe prie žemėlapio palinkę vadai. Vyriausiasis Šaumiano rajono vadas, miesto vykdomojo komiteto pirmininkas Šagenas Megrianas sako, kad dabar vyksta karas už žemę: „Derybos? Mes į politiką nesikišame“.

Ar Karabache kovojantys būriai - savanoriška Armėnijos armija? Š. Megrianas pasakoja, kad veikia mechanizmas, kuris atveda žmogų čia: daugiausia tai vietiniai, pasiryžę mirti už savo tėvų namą, žemės sklypą.

Atvykėliai, pavyzdžiui, iš Jerevano, dažnai atsiveda ir savo draugus. Tai vyrai, kurių nereikia mokyti laikyti šautuvo, nes neparuoštą žmogų mesti į šią karo mėsmalę - beprotybė. Struktūra irgi kaip armijoje: vadai (yra buvusią sovietinę armiją palikę karininkų, specialistų), eiliniai.

Štabe radistas į mus kreipiasi lietuviškai. Vito Machitarianas anksčiau gyveno Kaune, o jau du mėnesius dirba štabe, dieną naktį budi prie racijos. Čia ir sužinome, kad į ligoninę atvežtas sunkiai sužeistas žmogus.

Ligoninės pastatai - be langų, tik viename dar dirba 5 gydytojai, 3 - iš Jerevano. Jiems labiausiai trūksta ramaus kampo, nes bet kurią akimirką gali įlėkti skeveldra.

Vaistų gauna ir iš Jerevano, ir iš užsienio.

Chirurgas Aleksandras Uzankičianas, atvykęs prieš mėnesį iš Jerevano, verčia kovo mėnesio dienoraštį: 81 sužeistasis, 55 buvo atliktos operacijos, 9 iš jų mirė. Tik 10 procentų sužeistųjų - kariai. Iš 6 sužeistų - 4 vaikai.

Daugiausia nukentėjusiųjų nuo skeveldrų, per vieną darbo mėnesį chirurgas nematė nė vieno sužeisto kulka.

Operacinėje - sunkiai sužeistas vyras, nespėjęs pasislėpti. Skeveldra pažeidė dešiniąją smegenų pusę. Artimieji nesutinka, kad chirurgas operuotų, nes jis negali garantuoti operacijos sėkmės. Po kelių dienų sraigtasparnis sužeistąjį skraidins į Jerevaną.

Lauke vėl sproginėja. Jau išmokome vaikščioti gatvių pakraščiais palei namų sienas, pamatę blykstelėjimą ar išgirdę sprogimą - griūti.

Vaikai, šaukdami „grad“ arba „tank“, lekia į slėptuvę. Penkiamečiai jau pažįsta, iš ko šaudo. Būna dienų, kai nuo ryto ligi vakaro kala „Grad“. Armėnai tyli - taupo sviedinius. O iš ten kala ir kala.

Žmonės kviečia užeiti į slėptuvę po buvusia mokykla. Lova prie lovos, viduryje - lauko krosnelė. Verkia vaikai, tyli seniai, dejuoja moterys. Kiek dar metų teks gyventi čia, prie žibalinės lempos šviesos? Be galo daug klausimų be atsakymų.

Vienas karščiausių taškų Šaumiano rajone - dieną naktį apšaudomas Karačinaras. Už kelių šimtų metrų nuo gyvenvietės sienos - azerbaidžaniečių Šefekas.

Anksčiau šių gyvenviečių žmonės vaikščiojo vieni pas kitus į namus, vieni iš kitų mokėsi, keldavo vestuves. Dabar Karačinare prie kiekvieno namo - žeminė.

Tik nutyla patrankos, moterys puola prie skalbinių, vaikai spardo kamuolį. Jau metas ir į laukus. Šimtmečiais jie pavasarį lenkėsi žemei. Dabar negali kitaip, netgi kai šaudo.

Karačinare žmonės po karo žada sukurti ant jų miestelio suversto metalo laužo muziejų - vargu ar yra toks sovietinis ginklas (išskyrus atominį), kurio pėdsakų čia nerastum. Patys baisiausi, žinoma, uždrausti tarptautinių susitarimų: „Grad“ bei kovinės galvutės su 18 tūkstančių adatėlių - skeveldrų, kuriomis „spjaudosi“ tankai.

Karačinare einame į postus. Žvalgas Edikas aprodo savąjį - už metro krito sviedinys. Kituose po vakarykštės „puotos“ mėtosi tuščios BMP gilzės. Po pusvalandžio tokios lėks ir į mūsų galvas. Ir nors per kelias sekundes atsidursime apkase, Edikas pasakys: „Per lėtai“.

Naktis Karačinare irgi nerami - kokiam name ar žeminėje lankėmės, visur aplink sproginėjo. Štabo vadui išsprūdo: „Karas - tai ne pokeris“.

Žvalgas Žora, svajojantis tapti fermeriu, atsiduso: „Aš jau seniai nešaudžiau serijomis, saugau kiekvieną kulką. Jei dabar iššaučiau, jie dešimt kartų daugiau ant mūsų galvos išmestų metalo laužo“.

Paryčiais šūviai tratėjo už šimto metrų nuo mūsų „poilsio“ vietos. Vyko mūšis. Ataką kariams pavyko atremti. Ryte prasidėjo „Grad“. Į Šaumiano ligoninę išvežė sužeistąjį. Žora susijaudinęs pasakojo, kaip pirmą kartą šovė į priešą, į žmogų, ir paskui stovėjo kaip įbestas.

Jau kelerius metus - lyg nesibaigianti Dievo rūstybė. Bet žmonės svečią priima vis tiek pirmiau ne su širdgėla, o su duona.

Tik paklausti aprodo sugriautus namus, pasakoja apie pasiturintį prieškarinį gyvenimą. Palydėdami klausosi sprogimų - ar ne į jo lauką. Atsidūsta: „Laikas žeme rūpintis“.