Žemė, kurioje laiką skaičiuoja pabūklai (III dalis)

Kalnų Karabachas, praėjus 20 metų nuo karinio konflikto pradžios, tebėra uždelsto veikimo bomba ir toliau kelia grėsmę saugumui Pietų Kaukaze.

Karas tarp Armėnijos ir Azerbaidžano 1992 metais prasidėjo po to, kai 1991 metų spalį Kalnų Karabachas paskelbė nepriklausomybę.

„Lietuvos ryto“ spec. korespondentai Rasa Karmazaitė ir Vladas Ščiavinskas 1992 metų pavasarį dvi savaites dirbo viename karščiausių Kalnų Karabacho konflikto taškų - Šaumiano rajone.

Lrytas.lt skaitytojams pateikiame „Lietuvos ryto“ korespondentės R. Karmazaitės reportažą apie Kalnų Karabachą. 1992 m. balandžio 25 d.

Kare labiausiai bijai ir lauki susitikimo su draugais. Matėme, kaip glėbesčiavosi ilgai nesimatę kariai, bet patys tai supratome tik grįždami į Erkečį. Kol vieni pasakojo apie neramias naktis, akimis ieškojome kitų - mintyse skaičiavome, ar visi gyvi.

Ir vėl ta pati kareiviška žeminė - rami iki vakaro, iki apšaudymų.

Vakare - sprogimai ir šūviai čia pat, bandymas apsupti Erkečį.

Vyrai per kelias sekundes užsisega neperšaunamas liemenes, į rankas - po automatą ir granatą. Kai išbėga, puikiai supranti, kad tai ne mokomasis aliarmas. Tuo metu Rusijos televizijos programa „Vesti“ praneša, kad iš Erkečio buvo apšaudomas azerbaidžaniečių kaimas. Ekranas - kaip kreivas veidrodis.

Grįžta visi sveiki, sukaitę. Rūko ir dar kartą tikrina nakties budėjimus. Pirmieji išeina į postus. Kurie juos pakeis, krenta į lovas...

Ir vėl apšaudo Šaumianą iš „Grad“. Erkeče armėnai, valydami ginklus, akimis lydi žemyn neriančią mūsų mašiną. Ar kada juos bepamatysime...

Einame su fotografu palei Šaumiano namų sienas. Staiga blyksteli, krentame, sprogsta. Už mūrinės tvoros, vos už kelių metrų nuo mūsų, išgirstame dejones.

Skeveldrų suvarpytu kūnu ant žemės guli negyva septyniolikametė ir sutraiškytomis rankomis jos jaunesnioji sesuo. Šalia mėtosi kamuolys, kuriuo seserys žaidė. Kviečiame pagalbą.

Chirurgas Aleksandras Uzankičianas sužeistąją operavo apie keturias valandas. Paprašė jam padėti. Davė man į rankas prožektorių, kad jam šviesčiau.

Mergaitė nevaldys dešinės rankos. Kairėje pavyko iš liekanų sulipdyti plaštaką ir išsaugoti du pirštus. Be to, sunkus smegenų sutrenkimas, daug skeveldrų galūnėse, veide, krūtinėje. Neteko daug kraujo. Medikas dirbo Spitake, Leninakane po žemės drebėjimų, bet sakė, kad taip sudarkytų vaikų jam matyti neteko.

Merginų tėvas tylėdamas vaikšto ir vaikšto koridoriumi. Po kelių dienų vyresniosios dukters net negalės ramiai palaidoti - vėl pradės mušti iš „Grad“.

Po operacijos chirurgas pakviečia į savo kabinetą - rūsio patalpą, kurioje - stalas ir keli čiužiniai. Įpila į stiklines konjako ir prašo išgerti iki dugno: „Kitaip čia galima išprotėti“. Pats irgi įsipila.

Dvi savaites karo katile. Mums su fotografu Vladu Ščiavinsku dar yra galimybė ištrūkti, nors jau keletą dienų laukiamas sraigtasparnis nesirodo.

Žmonės jau pažįsta kaimuose: kviečia užeiti į savo sugriautų namų kiemą išgerti arbatos su uogiene ar ištiesia drebančią ranką su raktu ir prašo užrakinti vartus.

Užbėgus per eilinį bombardavimą į slėptuvę, į tave žvelgia daug nebylių veidų. Žino, kad mums išvažiavus niekas nepasikeis, bet vis dėlto tiki, kad pasaulis galbūt išgirs, galbūt sustabdys karo mėsmalę.

Jaunasis Tigrano būrio žvalgas ir radistas Muro, trumpam nutilus sprogimams, vieną pavakarę aprodė buvusiuose mokyklos pastatuose stovėjusio sovietinės armijos dalinio palikimą.

Išlaužytos grindys, išdaužyti langai, krūvos šiukšlių. Ant sienos didelėmis raidėmis: „SPECNAZ“. Specialios paskirties dalinyje buvo ir lietuvių - virš vienerių durų dar ryškus užrašas „Senasis rūsys“. Ant sienų - Rūdininkų peizažo motyvai. Ir Gedimino pilis, tik vėliavos spalvos sukeistos vietomis.

Kol dalinys stovėjo Šaumiane, miestelio žmonės jį vadino uždelsto veikimo bomba. Bet kurią akimirką jis galėjo prisijungti prie 4-osios sovietinės armijos, vietinių vadintos „OMON'u“. Bet dalinys išėjo, kaip atsitraukė ir 4-oji armija, palikusi įsiliepsnojusį konfliktą.

Vienas paslaptingiausių Kalnų Karabacho konflikto akcentų - sovietinės armijos vaidmuo. Armėnai kalba, kad „sovietinė armija ėjo prieš sukilusius armėnus“. Azerbaidžanas, atvirkščiai, kaltina ją bendradarbiavimu su armėnais.

Karabacho gyventojai pasakojo, kad tankai, BMP, sraigtasparniai užiminėjo gyvenvietes, motyvuodami, kad ten yra armėnų kariai. Kentėjo taikūs gyventojai. Sovietinei armijai atsitraukus, armėnai kaimus mūšiuose atsiėmė. Ką juose rado, liudija jau aprašyto Erkečio pavyzdys.

Sovietinė armija oficialiai iš konflikto pasitraukė. Tačiau būnant Šaumiane, kelis kartus virš mūsų galvų skraidė „MIG'ai“, kuriuos valdė, be abejonės, - profesionalai. Tokia gausybė sviedinių, kasdien suverčiamų ant kaimų, anksčiau buvo saugomi sovietinės armijos sandėliuose.

Armėnai karininkai pasakojo, kokius lobius rado užėmę „OMON'u“ vadintų karių sandėlius. Kalnų Karabache masiškai žūsta taikūs gyventojai, o kas nors, pardavinėjantis ginklus, iš to pelnosi.

Sraigtasparnis nusileidžia pačiame Šaumiane, nes iki Giulistano vežti sužeistą mergaitę neįmanoma. Prie langų ir durų spaudžiasi žmonės, bandydami į vidų įstumti savo vaikus. Bet vietos mažai - telpa keli sužeistieji, tarp jų ir vaikai, šiuos lydinčios motinos, mudu su fotografu ir keli kariai. Daugiau įsakyta neimti. Pavojinga. Jei numuš - per daug aukų.

Kitas sraigtasparnis nusileido Giulistane. Ten jau keletą dienų žmonės jo laukė. Bet šis gyvybės kelias jiems - per siauras. Klyksmai, keiksmai ir dejonės.

Sraigtasparnis kyla ir tolsta. Kariai prisispaudžia prie langų, juos atveria, pasiruošia automatus. „Kad tik ne ore žūtume, nors kapas būtų“, - kažkas ištaria.

Tigrano būrio vadas Surikas žvelgia žemyn į mirtį slepiančius kalnus. Jis veža žinią seno, savyje skeveldras nešiojančio pulkininko artimiesiems, nes pulkininkas, užuot vykęs gydytis, išvyko į Karačinarą kovoti. Vienas karys kišenėje saugo laiškus, kitas - žuvimo liudijimą.

Staiga sraigtasparnis pradeda manevruoti. „Į mus šaudo“, - ištaria vienas karys. Pakeliame kojas nuo grindų.

Vienas karys iššauna raketą - ja nukreipia kitą į sraigtasparnį atskriejančią raketą.

Pagaliau leidžiamės į Jerevaną, įtikėję, kad negalima vadinti civilizuotu pasaulio, kuriame žmonės metų metais gyvena žeminėse, prie žibalinių lempų. Negalima progresu vadinti tik karinės pramonės pasiekimus.

Nė vienam namus praradusiam žmogui taip ir neatsakėme, kada visa tai baigsis: nei vadinantiems šį karą musulmonų ir krikščionių karu, nei manantiems, kad tai politikų žaidimai. Tik tiems, kurie sakė, jog tai karas dėl protėvių žemės, atsakymo nereikėjo.