Norint pasiekti Žemaitijos gilumoje įsikūrusį Plokštinės kaimą tenka penkis kilometrus riedėti siauru žvyrkeliu per mišką. Jis vingiuoja tiesiai į buvusią sovietinių branduolinių raketų paleidimo bazę. Gūdžią žiemą lankytojų čia atvyksta gerokai mažiau, nes gausiau pasnigus kelias tampa nepravažiuojamas. Tačiau atokią vietą gerai žino karo istorijos mėgėjai, pradėję čia lankytis jau 1992-aisiais, kai šis sovietų palikimas atiteko Žemaitijos nacionaliniam parkui. Jo darbuotojai iškart ėmėsi darbo – jie pasiryžo apleistą ir smarkiai nuniokotą teritoriją sutvarkyti ir paversti Šaltojo karo muziejumi, taip išsaugant šį unikalų karinį paveldą.
Tai vienintelis muziejus Europoje, įkurtas buvusioje požeminėje raketų aikštelėje.
„Mus vadino bepročiais, sakė, jūs, žemaičiai, verčiau žiūrėkite, kaip gamtą išsaugoti, o ne šitą apleistą bazę“, - šypsodamasi sunkią pradžią prisiminė Platelių lankytojų centro administratorė Aušra Brazdeikytė, čia rengianti ekskursijas.
1996-aisiais bazė minimaliai paruošta ir pritaikyta lankytojams, nuo tada ir pradėtos rengti ekskursijos. Pirmaisiais metais tuokart vadintą militaristinę ekspoziciją aplankė po kelis tūkstančius žmonių, tačiau jų srautai smarkiai augo, o daugiausiai sulaukta 2008-aisiais – apie 16 tūkst. lankytojų.
Žemaitijos nacionalinio parko entuziastams pavyko įtikinti politikus ir valdininkus, kad šį objektą būtina išsaugoti ir įkurti šiuolaikišką muziejų su turtinga ekspozicija bei autentiška istorine medžiaga, su kuria galėtų susipažinti atvykėliai iš viso pasaulio. Prieš dvejus metus gauta beveik 5,5 mln. litų, kurių didžioji dalis - iš Europos regioninės plėtros fondo. Už šias lėšas papildyta ekspozicija, atnaujinta vėdinimo sistema, užtikrintas saugumas lankytojams, sumontuoti monitoriai, kuriuose nuolat rodomi daugelį metų įslaptinti dokumentiniai vaizdai, kuriuos tuokart galėjo matyti tik Sovietų Sąjungos vadovas Leonidas Brežnevas ir nedidelis būrys aukščiausių valdžios pareigūnų.
„Kadaise tokių objektų buvo daugybė – Sovietų Sąjungos vakariniame pasienyje jų buvo pastatyta apie pusė šimto. Šiandien jie visi sunaikinti, tačiau šį pavyko išsaugoti. Tai, ką projektavo sovietų inžinieriai, pamatysime tik čia. Tai pirmasis kompleksas, nuo kurio ir prasidėjo galingo branduolinio ginklavimosi varžybos. To, kas yra čia, nepamatysi nė viename filme. Tai ne karo technikos muziejus, tai muziejus apie karą kaip didžiausią žmonijos tragediją“, - kalbėjo Karo paveldo centro direktorius Vladimiras Orlovas, kurio pastangomis gauta daug vertingų eksponatų iš Rusijos, kurie daugelį metų buvo laikomi visiškai slaptai.
Lankytojams paruošta tik viena šachta, kitos buvo itin smarkiai nuniokotos, tad jas nuspręsta sutvarkyti ir užkonservuoti.
„Dabar turime labai turtingą istorinę ekspoziciją, pasakojančią apie 50 metų trukusį Šaltąjį karą, nuo 1945 iki 1987 metų, kai buvo pasirašyta nusiginklavimo sutartis. Tai daugiau istorinė ekspozicija, leidžianti žmonėms susipažinti su istorinėmis datomis, ypač su Kubos krize 1962-aisiais. Šio pulko kariai buvo išvykę tenai lieti tų antžeminių raketų paleidimo aikštelių. 1968-aisiais Prahos pavasario metu ir čia paskelbta karinė parengtis. Labai nedaug trūko, kad būtų panaudotos šios raketos, bet užteko sveiko proto to nedaryti, nes visi suprato, kuo tai gali baigtis. Tai veda į niekur, tik į savęs sunaikinimą“, - pasakojo viena muziejaus iniciatorių A. Brazdeikytė.
Visus saugumo ir higienos reikalavimus atitinkantis Šaltojo karo muziejus įrengtas viename pirmųjų Sovietų Sąjungos buvusiame požeminiame balistinių raketų šachtiniame paleidimo komplekse lankytojams duris atvėrė praėjusių metų pabaigoje.
Į atnaujintos ekspozicijos atidarymo iškilmes susirinkę žmonės džiaugėsi, kad sovietinės karinės ginkluotės bazės tampa muziejais, nors dar prieš kelis dešimtmečius tai buvo neįsivaizduojama.
Muziejaus darbuotojai džiaugiasi, kad daugelyje užsienyje išleistų gidų knygų tarp lankomiausių objektų pažymėta ir ši buvusi raketų bazė netoli Platelių.
Karinis turizmas, anot A. Brazdeikytės, dabar „ant bangos“, tad užsienio turistų susidomėjimas šiuo objektu didžiulis. Rengiami specialūs ekskursijų maršrutai, rašomos knygos, kuriami filmai. „Iš Vakarų Europos atvykusiems žmonėms sunku suvokti, kaip mes taip ilgai gyvenome už vadinamosios „geležinės uždangos“, jiems nelengva suprasti ir mūsų mentalitetą“, - sakė A. Brazdeikytė, neretai išgirstanti labai netikėtų klausimų.
Čia gimusi ir augusi moteris prisiminė, kad šis karinis kompleksas buvęs itin įslaptintas. Vietiniai girdėdavę bruzdesį, nuolatinį judėjimą, tačiau nežinoję, kas čia vyksta. Apie tai, kad iš šios vietos gali būti paleistos branduolinės raketos, skirtos naikinti niekuo dėtus žmones, kaimiečiai net neįtarė. „Pati lankiau karinio parengimo mokyklą, buvau pionierė, bendravau su šiais kariais, tačiau mums niekas nesakė, kas čia per objektas, net jei būtume klausę, niekas nesakytų“, - prisiminimais dalijosi A. Brazdeikytė. Tuokart sklandė įvairių legendų, kai kurios ir šiandien jai kelia šypseną.
„Viena iš jų – kad šią bazę su buvusiu štabu Šateikių kaime jungia požeminis tunelis, nutiestas per patį Platelių ežerą. Tačiau tai netiesa. Ežero pakrantėje tebekyšantys vamzdžiai tėra buvusios vandens perpumpavimo stoties liekanos. Kas čia raus tą požeminį tunelį dvidešimt kilometrų? Ryšys su štabu buvo palaikomas nutiesus požeminį kabelį. Žmonės ir dabar dar tiki, kad po žeme čia driekiasi visa raizgalynė slaptų tunelių ir koridorių, tačiau mes išlandžiojome visur – nieko panašaus neradome“, - patikino ekskursijų vadovė.
Nuo 1962-ųjų čia veikė visas karinis miestelis – iš viso apie 20 pastatų: kareivinės, karininkų štabas, atskiros valgyklos kareiviams ir karininkams, garažai, medicinos punktas, maisto sandėliai. Buvo auginama 60 kiaulių, nes reikėjo išmaitinti kelis šimtus kareivių. Iš viso čia gyveno daugiau kaip 300 kareivių. Aukšto rango karininkai su šeimomis gyveno Plungėje, čia atvykdavo tik budėjimams.
Plungiškis Antanas Pocius – vienas iš tų, kurie iki 1961-ųjų kovo čia padėjo kasti keturias raketų paleidimo šachtas. „Objektas buvo itin slaptas. Mus įkurdino šalia teritorijos, palapinėse, į zoną ateidavome tik dirbti. Poste gaudavome pažymą apie tai, ką reikės daryti, ir – tiesiai prie darbo“, - pasakojo kartu su būriu estų ir latvių kastuvais kasęs 30 metrų gylio šachtas. Iš viso čia dieną ir naktį dirbo apie 10 tūkst. kareivių statybininkų.
Nei A. Pocius, nei vilnietis V. Kondrašenka raketų teigė nematę. Baigę darbus jie išvyko, o netrukus sovietai čia pradėjo gabenti raketas.
Nuo 1963 iki 1978 metų čia dislokuotos keturios vidutinio nuotolio balistinės raketos SS-4, apginkluotos 2 megatonų galios termobranduolinėmis galvutėmis. Viena tokia galvutė galėjo akimirksniu nušluoti bet kurį Vakarų Europos miestą. Visos raketos buvo nutaikytos į Vakarų Europos šalis: Didžiąją Britaniją, Vakarų Vokietiją, Ispaniją, taip pat Norvegiją, Turkiją.
Platelių ežero pakrantės, Plokštinės miškas labai tiko karinės bazės statybai: pakankamai didelis aukštis virš jūros lygio (beveik 160 metrų), lengvas gruntas (smėlis), mažai gyventojų. Netoliese buvo keli vienkiemiai, kuriuose gyveno neturtingi žmonės. Jiems už nukeltas sodybas sumokėta po 4,5 tūkst. rublių. Vieta labai tiko bazei, nes iš čia buvo galima kontroliuoti visą Europą.
Tačiau čia dislokuota ginkluotė taip ir nebuvo panaudota.
JAV ir Sovietų Sąjungos politikai surado abiem pusėms naudingą būdą atsisakyti pasenusios raketinės ginkluotės. 1987 metais abiejų valstybių vadovai viešai ir iškilmingai pasirašė mažojo ir vidutinio nuotolio raketų likvidavimo sutartį (INF TREATY).
Vykdant šią sutartį, 1989 metais visa Lietuvoje dislokuota strateginės paskirties branduolinė raketinė ginkluotė buvo demontuota ir išgabenta į naikinimo bazę Baltarusijoje. Šachtinis paleidimo įtaisas Plokštinėje buvo nuginkluotas ir apleistas gerokai anksčiau. 1977 metais komplekso kovinė tarnyba sustabdyta, 1981-aisiais demontuota pagrindinė įranga. 1984 metais šį kompleksą aptarnavusi 29-oji raketinė divizija buvo galutinai perdislokuota į Rusijos Irkutsko miestą, kur tarnauja iki šiol.
Buvęs raketų paleidimo kompleksas Plokštinėje tapo vienintele vieta Pabaltijo šalyse, kur galima atvirai pamatyti tokį objektą.
„Iš čia išėjęs susimąstai, ant kokio bedugnės krašto buvo atsidūrusi žmonija“, - atsiduso muziejaus atnaujinimo projekto koordinatorė Nijolė Norvaišienė.