Aš čia - ne atsitiktinis praeivis. Ir žinau tai, ko nežinotų prašalaitis. Nevėžninkų koplyčia - kultūros paveldo objektas, kuris turi beveik aukščiausia statusą - „valstybės saugomas“. Aukštesnis yra tik „kultūros paminklas“ - tokie yra Trakų pilis, Gedimino bokštas ar kiti visiems žinomi istorijos ir archeologijos paminklai.
Vaizdas čia išties sukrečiantis. Netoliese esanti legali ar ne keturračių trasa išnaudoja ir šventoriaus kapines. Čia pat - šalia didikų Eidrigevičių kapų - laužavietė ir besimėtančios alaus skardinės. Palaidojimo kripta išdaužyta, o joje - šiukšlės.
Sako, kad keturračiais nesibodima pasivažinėti ir pačioje koplyčioje. Atvykėliai kartas nuo karto savo taikiniu paverčia koplyčios sienas ar dekoro elementus.
Sunku patikėti, bet net sovietiniais laikais buvo geresnė situacija. Taip, čia buvo elektrinė, buvo trąšų sandėlis. Bet viskas buvo prižiūrima, su stogu, gerbiama, nors ir naudojama ne pagal paskirtį.
Dabartinis Kultūros paveldo departamento Panevėžio skyriaus vedėjas Arūnas Umbrasas tik skėsčioja rankomis. Sako, policija nieko nepagauna. O jie nieko negali padaryti. Kaltas ne aš - kalta aplinka. Kažkur girdėta frazė.
Žmonės, kuriems svarbus mūsų praeities atminimas, pastebi tendenciją, kad kai kurie „neparankūs“ paveldo objektai paliekami nepriežiūrai apsiribojant raštų rašymu, o ne realia apsauga. Po kurio laiko jie tyliai išbraukiami, nes jau nebelieka, ką saugoti. Departamentui ramiau ir lengviau. Esu visiškai įsitikinęs, kad Lietuva tokiu būdu praras ir Nevėžninkų koplyčią. Bet raštai bus parašyti...
Koplyčia niokojama jau ne pirmus ir ne antrus metus. Ir niekas nekaltas. Šventoriaus kapinėse ir koplyčioje važinėja keturračiai, o paveldo specialistai sakosi, kad jie parašė reikiamus raštus... Įdomu, ar vien tuo apsiribotų vedėjo veiksmai, jeigu ten būtų palaidoti ne Eidrigevičiai, o Umbrasai?