„Palaikai bus parskraidinti iš už Atlanto, pasitikti Vilniaus
tarptautiniame oro uoste, palydėti iki Prisikėlimo bažnyčios ir
patalpinti kolumbariume“, - BNS sakė meras Andrius Kupčinskas,
vadovavęs specialiai sudarytai darbo grupei.
„Jis buvo laikinosios Vyriausybės vadovas. Kiekvienas valstybės
vadovas turi būti pagerbtas pačios valstybės. Laikinoji Vyriausybė
bandė sugrąžinti Lietuvai valstybingumą. Istorikai gali
nevienareikšmiškai vertinti, bet siekiai buvo kilnūs“, - sakė
meras.
Tarpukariu aktyviai lietuvių literatūrą tyrinėjęs,
universitete dėstęs J. Brazaitis, tuo metu turėjęs Ambrazevičiaus
pavardę, 1940 metais sovietams okupavus Lietuvą įsitraukė į
pogrindžio veiklą.
Prasidėjus sovietų ir nacių karui, Lietuvoje įsiplieskė
sukilimas, o J. Brazaitis ėmė vadovauti Laikinajai vyriausybei, kuri
1941 metų birželio 23-iąją paskelbė apie nepriklausomos valstybės
atkūrimą.
Tačiau vokiečiai nesirengė nusileisti lietuvių siekiams būti
savarankiškiems, įvedė savo valdžią, ir, atsisakiusi tapti
vokiečių patikėtinių taryba, laikinoji Vyriausybė rugpjūčio 5
dieną savo veiklą sustabdė.
Lietuvos laikinoji Vyriausybė ir sukilimo organizatoriai yra
sulaukę priekaištų dėl bendradarbiavimo su naciais, siekiant
atkurti nepriklausomybę, ir dėl to, kad garsiai nepasmerkė žydų
žudynių.
Pats J. Brazaitis vėliau Vokietijos okupacijos metu aktyviai
veikė antinacistiniame pogrindyje.
Karo metais vengdamas suėmimo J. Ambrazevičius pakeitė pavardę
į Brazaičio, o 1944 metais, artėjant antrajai sovietų okupacijai,
pasitraukė į Vokietiją, 1951-aisiais persikėlė į Jungtines
Valstijas, kur dalyvavo išeivių lietuvių veikloje.
J. Brazaitis mirė 1974 metais, palaidotas Putnamo vienuolyno
kapinėse, Konektikuto valstijoje.
J. Brazaičio palaikai Vilniuje bus iškilmingai sutikti gegužės
17 dieną, vėliau pervežti į Kauno Kristaus prisikėlimo
bažnyčią, kur vyks atsisveikinimas su velioniu.
Tomis dienomis Kauno Vytauto Didžiojo universitete taip pat
organizuojama mokslinė konferencija apie J. Brazaičio veiklą.
Per pirmąją sovietų okupaciją 1940-1941 metais buvo
įkalinta, nužudyta ar ištremta apie 23 tūkst. Lietuvos gyventojų,
o sovietų teroras didžiausią mastą pasiekė prieš pat karą su
nacistine Vokietija. Vėliau sekė trejų metų nacių okupacija, per
kurią išžudyta daugiau nei 90 proc. iš 200 tūkst. Lietuvos
žydų.
1944 metais sovietams sugrįžus į Lietuvą, sovietai vėl
ėmėsi kalinimų ir trėmimų, taip pat nužudė daugiau kaip 20
tūkst. su sovietų okupacija kovojusių partizanų ar jų rėmėjų.