„Siejame su tuo mūsų didžiules viltis. Esame tikri, kad
pasitelkus modernias technologijas atsiras galimybė visiškai kitaip
pažvelgti į tai, kas vyko ties Žalgiriu“, – sakė Lenkijos
spaudos agentūrai PAP Žalgirio mūšio muziejaus direktorius
Szymonas Drejus.
Į konferenciją susitikę mokslininkai ir archeologinių
tyrinėjimų specialistai iš Torūnės, Olštyno, Lodzės, Liublino
ir Šlionsko turi numatyti artimiausių metų tyrinėjimo tikslus ir
sukurti tyrinėjimų, naudojant šiuolaikinius archeologijos metodus,
programą, rašoma dienraščio „Rzecspospolita“ interneto
svetainėje.
Ankstesnės archeologų ekspedicijos į Žalgirio mūšio laukus
buvo surengtos 1958–1990 metais. Kaip pabrėžia S. Drejus, nuo to
laiko įvyko milžiniška technologijų pažanga. Naudojant
šiuolaikinius geologinės informacijos metodus į mūšio eigą
galima pažvelgti visai iš kitos pusės.
Atliekami tyrimai bus tarpdisciplininiai. Be archeologų, juose
turi dalyvauti hidrologai, klimatologai ir kitų sričių
specialistai. Jie, be kitų dalykų, turėtų kuo geriau nustatyti
tikslią dabar jau išdžiuvusios upės, lenkiškai vadinamos Wielki
Strumien, slėnio, kuriame ir buvo pralieta daugiausia kraujo, vietą.
Pasak muziejaus direktoriaus, be Jano Dlugošo „Istorijoje“ ir
jokio autoriaus neturinčioje „Konflikto kronikoje“ pateiktų
aprašymų, dėl Žalgirio mūšio eigos „ir toliau kyla daugiau
klausimų, nei gaunama atsakymų“.
Praeityje archeologų atlikti tyrimai nedavė rezultatų, kurių
buvo tikėtasi anuomet. Prieš keliolika dešimtmečių buvo atrasti
vos 28 ginkluotės fragmentai, daugiausiai tai buvo arbaleto strėlių
ir paprastų strėlių atgalių dalys, tinklinių šarvų ir
pirštinių atplaišos.
Pirminių kasinėjimu metu taip pat atrasta maždaug 300 mūšio
dalyvių palaikų, visi aptikti netoli koplyčios, kuri po mūšio
buvo pastatyta kryžiuočių stovyklos vietoje. Archeologų nuomone,
tai reiškia, kad iki šiol tebėra neatrasta vieta, kurioje ilsisi
keli tūkstančiai kritusiųjų.
Naujieji tyrimai turėtų padėti nustatyti ne tik patį Žalgirio mūšio lauką, bet ir kitas teritorijas, susijusias su to meto karo veiksmais – kelius, kuriais atkeliavo abi kariuomenės,
kryžiuočių perkėlas per upes ir jų bėgimo kryptis.
Pirmasis objektas, kuris bus tiriamas, tai Kužentniko (lenk.
Kurzętnik) pilies griuvėsiai ir senosios Drvencos (lenk. Drwęca,
vok. Drewenz ) brastos, ties kuriais 1410 m. liepos 11 dieną pirmą
kartą susidūrė Lenkijos kariuomenė ir Ordino pajėgos.
Pasak muziejaus direktoriaus Šymono Drejaus, archeologų
tyrinėjimai, kurie bus atlikti Lenkijos ir Lietuvos kariuomenės
nužygiuotame kelyje, gali sugriauti „rašytojo Senkevičiaus (Henryk
Sienkiewicz) sukurtą mitą apie kilniuosius karaliaus Jogailos
riterius ir piktuosius kryžiuočius“.
„Manytina, kad kariuomenės, artėdamos prie Žalgirio lauko,
degindavo kryžiuočių kaimus, pro kuriuos pražygiuodavo, plėšdavo
ir, veikiausiai, žudydavo civilius gyventojus. Apie liepsnojančius
priešo kaimus užsimenama šaltiniuose, tai patvirtina ir anksčiau
atlikti archeologiniai kasinėjimai“, – priminė muziejaus
direktorius.
Daugiau nei 70 gyventojų, kritusių nuo kertamųjų bei
duriamųjų ginklų, masinė kapavietė, aptikta Ulnove (lenk. Ulnow),
netoli tos vietos, kur prieš 600 metų buvo įsikūrusi lenkų ir
lietuvių kariuomenės stovykla. Pasak istorikų, tragiškiausias
įvykis atsitiko Gilgėje (lenk. Dąbrówno, vok. Gilgenburg), kadangi
vietos gyventojai buvo gyvi sudeginti bažnyčioje, apgultoje Jogailos
kariuomenės.