Kas įvyko 1945-ųjų gegužės 9-ąją? Atsakymas atrodo aiškus: baigėsi Antrasis pasaulinis karas. Iš tiesų – nieko panašaus. Karas tebevyko Tolimuosiuose Rytuose, nacių sąjungininkė Japonija dar rodė savo jėgą.
Karas Europoje faktiškai baigėsi gegužės 2 dieną, kai SSRS maršalas Grigorijus Žukovas užėmė Berlyną, gegužės 8 dieną Sąjungininkų kariuomenės susitiko prie Elbės, taip pradėdami Europos dalybas tarp sovietų diktatoriaus Josifo Stalino ir Vakarų demokratijų.
Prahą išgelbėjo nacių talkininkas
Gegužės 9-oji daug reiškė čekams – tą dieną iš Prahos buvo išstumti vokiečių armijos likučiai, miestas išgelbėtas nuo masinio sunaikinimo. Bet Prahą išgelbėjo ne sovietai, o vokiečių pusėje kariavusi generolo Andrejaus Vlasovo armija, paskutinę akimirką atsukusi ginklus prieš buvusius šeimininkus. Iki šiol didžiausiu išdaviku Rusijoje laikomo generolo A. Vlasovo ROA (Rusijos išvadavimo armija, rus. Rossijskaja osvoboditelnaja armija), daugiausia sudaryta iš rusų karo belaisvių buvo jėga, galėjusi pakeisti Europos politinį žemėlapį, jei ne patologiškas Adolfo Hitlerio rasizmas.
Rusijoje ir jos įtakoje esančiose šalyse prigijo tradicija švęsti pergalę gegužės 9-ąją, galbūt dėl laiko skirtumo: Vokietija kapituliacijos aktą pasirašė gegužės 8 d. vėlai vakare, Rusijoje laikrodžio rodyklė jau buvo pasislinkusi už 24 valandos.
Pergalė: triumfas ir tragedija
Apie mažai žinomas arba politiniais sumetimais nutylimas Antrojo pasaulinio karo detales, praeities atgarsius šiais laikais lrytas.lt kalbėjosi su žurnalistu, istoriku, daug diskusijų sukėlusios knygos „Trečiojo Reicho triumfas. Antrojo pasaulinio karo istorija“ autoriumi Robertu Petrausku.
– Kodėl mūsų šalies vadovai, visuomenė niekaip nepažymi pergalės prieš nacių Vokietiją dienos, nepagerbia veteranų? Juk buvo nugalėtas didelis blogis, fašizmas?
– Iš tiesų, vienas iš didžiųjų blogių buvo nugalėtas. Bet laimėjo tik tos tautos, kurios po karo liko laisvos. Baltijos šalių tautoms, patekusioms į antrąją sovietų vergiją ir komunizmo pančiais pažabotai Europai gegužės 9-oji nėra džiaugsmo šventė.
– Lietuva yra ES narė, ar mes neiškrentame iš bendro Europos konteksto, nepažeidžiame europinės politikos principo, kai skirtingai nuo Vakarų kitaip vertiname Antrojo pasaulinio karo aplinkybes?
– Europos politika dabar bendra, tačiau istorinė patirtis skirtinga. Pergalės diena viena reiškia britų, prancūzų ar belgų šeimoms, nieko nuostabaus, jei šiomis dienomis jie susėdę už stalo ar nuėję į kapines pagerbs prieš nacius kovojusius tėvus, senelius. Visai kitaip ši data atrodo lietuviams, kurių daugelis šeimų buvo sovietų ištremtos, kitaip nukentėjo nuo komunistinės okupacijos.
Taip pat neužmirškime, kad tais laikais Vakarų demokratijos mus pardavė, Baltijos šalys buvo mainomoji korta ano meto kariaujančių valstybių rankose. Įsivaizduokite, 1941-ųjų pabaigoje Vermachtas visiškai prispaudė Raudonąją Armiją prie Maskvos sienų, J. Stalinas prašo iš Vakarų pagalbos, bet būdamas tarsi beviltiškoje padėtyje vis tiek kelia sąlygą: po karo SSRS sienos turi būti nustatytos pagal Ribentropo ir Molotovo paktą.
Rusai, žinoma, turi moralinį ir istorinį pagrindą švęsti pergalės dieną, juk lyginant su Antihitlerinės koalicijos nariais, Sovietų armijai teko 80 – 90 proc. krūvio.
– Kokias nepatogias tiesas nutyli sovietiniai ir šiuolaikiniai Rusijos istorikai?
– Iš tiesų yra nepatogių karo istorijos tiesų ne tik rusų, bet ir Vakarų istorikams. Lenkų karininkų sunaikinimas Katynėje – tik viena sudėtingų temų. Pavyzdžiui, net Vakaruose vengiama garsiai pripažinti, kad J. Stalinas buvo ne mažesnis antisemitas, kaip ir A. Hitleris. Tik J. Stalinui nebuvo progos ir reikalo pradėti savo holokaustą, nors užuomazgų buvo.
Kai sovietų kariai, stumdami vokiečius iš Europos aptiko pirmąją masinio žydų naikinimo stovyklą, J. Stalinas griežtai įsakė paskelbti, kad ten buvo kankinami ir žudomi „broliškų tautų“ žmonės. Uždraudė minėti, jog didžiąją dalį koncentracijos stovyklų kalinių sudarė žydai.
– Karo metu lietuviai kovėsi tiek Raudonosios Armijos, tiek Vermachto pusėje. Kurių buvo daugiau?
– Tikslių skaičių neturiu. Bet iš tiesų, karas perskyrė mūsų tautą į priešiškus frontus. Antai, mano šeimos pavyzdys: vienas kovėsi sovietinėje 16-joje divizijoje, kitas – Vermachto daliniuose.
Karo pradžioje ne tik sovietų okupuotos Baltijos tautos, bet ir baltarusiai, ukrainiečiai vokiečius sutiko gėlėmis, kaip išvaduotojus. Tačiau greitai pamatė, jog naciai tokie pat žiaurūs, kaip ir bolševikai ir jokios laisvės neduos.
A. Hitleris dėl savo paranojiško rasizmo nesugebėjo pasinaudoti sovietinio teroro išvargintų tautų parama. Žinoma, jokiu būdu neteigiu, kad būtų buvę geriau, jei pergalės parade Maskvoje žygiuotų SS ir Vermachto daliniai. Istoriją turime priimti tokią, kokia ji buvo.
Tiesos vengia ir Vakarai
Portalo lrytas.lt kalbintas Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktoriaus pavaduotojas Arvydas Pociūnas pritarė R. Petrausko mintims apie politiškai neparankias ir nutylimas Antrojo pasaulinio karo aplinkybes.
Prieštaringai vertinamas, buvęs sovietų karinės žvalgybos pareigūnas Viktoras Suvorovas (Vladimiras Rezunas) savo knygose įrodinėjo, jog ne Vokietija, o stalininė Rusija išprovokavo Antrąjį pasaulinį karą. Tačiau šios koncepcijos kratomasi ne tik dabartinės Rusijos, bet ir Vakarų istorijos mokslo pasaulyje.
„V. Suvorovas, kiti sąžiningi rusų istorikai yra pripažinę, jog Stalinas buvo toks pat agresorius, kaip ir Hitleris. Bet gal dėl politinių ar kitų priežasčių mūsų galvose tebėra įkalta sovietmečiu suregzta Antrojo pasaulinio karo schema“, – sakė A. Pociūnas.