Laikinoji Vyriausybė vertinama dėl pastangų atkurti sovietų
okupacijos sunaikintą Lietuvos valstybingumą, tačiau kritikai sako,
kad jos politika nebuvo palanki žydų atžvilgiu. Dabartinė Lietuvos
Vyriausybė skyrė lėšų perlaidojimui, bet jos atstovai
oficialiuose renginiuose nedalyvaus.
Pokario metais į JAV persikėlęs ir ten 1974 metais miręs
J. Brazaitis, iki karo turėjęs Ambrazevičiaus pavardę, Lietuvoje
įvertinimo sulaukė 2009 metais, kai prezidentas Valdas Adamkus po
mirties jį apdovanojo aukščiausiu šalies apdovanojimu - Vytauto
Didžiojo ordino Didžiuoju Kryžiumi.
Tuo metu keturiolikmečiu moksleiviu buvęs V. Adamkus prisimena, kad nepriklausomybės atkūrimą 1941 metais paskelbusi Laikinoji vyriausybė jam išliko idealu visam gyvenimui.
„Neužmiršiu tos minutės, kada Kauno radiofonas staiga prabilo
valstybiniu himnu, vos nuaidėjus pirmiesiems sprogimams Kauno
apylinkėse. Užėmus radiofoną, Lietuva paskelbė pasauliui, kad
grįžta į laisvųjų tautų tarpą, paskelbė laikinąją savo
Lietuvos vyriausybę. Tai žodžiais neapsakomi jausmai“, - interviu
BNS sakė V. Adamkus.
„Vyriausybė, paskelbusi atsišaukimą į tautą, buvo tas
idealas, kuris įkvėpė man patriotizmą, pasididžiavimą ir
tikėjimą savo tauta. Ta diena, ta akimirka, atvirai pasakysiu, buvo
mano pirmas sąmoningas psichologinis lūžis mano gyvenime, dėl
kurio pasijutau, kas aš esu“, - kalbėjo prezidentas.
Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo deklaracija
perskaityta per Kauno radiją 1941 metų birželio 23-osios rytą. Kai
birželio 25 dieną į Kauną įžygiavo Vokietijos kariuomenė,
miestas jau buvo visiškai valdomas sukilėlių.
J. Brazaitis už Laikinosios vyriausybės vairo stojo, kai
priešintis sovietų režimui sukurto Lietuvių aktyvistų fronto
ministru pirmininku numatytam Kaziui Škirpai Vokietijos valdžia
neleido grįžti į Lietuvą.
Tačiau dėl Vokietijos karinės, vėliau civilinės
administracijos veiksmų Laikinoji vyriausybė greitai prarado
galimybę kontroliuoti atkurtą lietuvių administraciją. Atsisakiusi
tapti vokiečių patikėtinių taryba, Laikinoji vyriausybė
rugpjūčio 5 dieną savo veiklą sustabdė.
„Birželio sukilimu ir Lietuvos laikinosios vyriausybės sudarymu
lietuvių tauta įrodė, kad siekia ir gali kovoti dėl
nepriklausomybės“, - rašoma Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje.
Tačiau kritikai sako, kad šiuo atveju užmirštama ir tamsioji
pusė - prieš žydus nukreipta politika.
Europarlamentaro Leonido Donskio nuomone, dabartinės Lietuvos
Vyriausybės remiamas iškilmingas perlaidojimas iš esmės reiškia,
kad „mes prisiimame faktiškai atsakomybę kaip valstybė už tą
politiką, kurią vykdė tas kabinetas“.
„O ta politika, deja, yra liūdna, įskaitant Lietuvių aktyvistų
fronto pirmąsias dienas, (Birželio sukilimo vado) Leono Prapuolenio
kreipimąsi per radiofoną atšaukiant žydams Vytauto Didžiojo
suteiktą privilegiją, žydus įvardijant kaip
Lietuvos išdavikus... Ta yra pakankamai liūdni dalykai“, - kalbėjo
jis.
„Laikinosios vyriausybės netapatinu su naciais - jie anaiptol
nebuvo tokie patys, bet faktas yra toks, kad jie išleido daugybę
įstatymų ir potvarkių, kurie žydus išskyrė iš kitų Lietuvos
piliečių“, - BNS sakė L. Donskis.
Jo nuomone, iškilmingas J. Brazaičio perlaidojimas Vakaruose gali
sumenkinti dabartinės Lietuvos valdžios pastangas dėl žydų
paveldo Lietuvoje išsaugojimo ir kompensacijos už totalitarinių
režimų nusavintą turtą.
„Lietuva padarė labai gražių ir taurių gestų, paskelbusi 2011
metus Holokausto atminties metais, pasielgė labai kilniai, ir net
pranoko ne vieną Vakarų valstybę savo turto žydams grąžinimo
klausimu. Bet sutikite, negalima vykdyti dviejų politikų - vienu
metu pagerbti Holokausto aukas ir pagerbti Vyriausybę, kuri vis
dėlto pasaulyje siejama su visai kita puse“, - sakė L. Donskis.
„Bijau, kad tas iškilmingas renginys, prie kurio Vyriausybė
prisideda, nubraukia tas puikias pastangas ir tuos darbus, kurie buvo
padaryti prieš tai. Manau, kad tai yra klaida“, - teigė jis.
Kritiškai Laikinąją vyriausybę vertina ir Lietuvos žydų
bendruomenė, teigianti, kad jos politika, „kurią daugeliu atveju
diktavo Lietuvių aktyvistų frontas, Lietuvos gyventojams
nedviprasmiškai rodė, kad Lietuvos žydai nebėra lygūs piliečiai
su lietuviais“, ir taip „žudymo gaivalas buvo ne stabdomas, o
savotiškai skatinamas“.
Be to, kaip rašoma 2010 metais paskelbtame bendruomenės
pareiškime, nebuvo „nė vieno Lietuvos laikinosios vyriausybės
viešo pareiškimo ar kito dokumento, protestuojančio prieš masinį
Lietuvos žydų persekiojimą“.
„Čia yra Lietuvos reikalas, bet žydai yra Lietuvos piliečiai ir
žydai nukentėjo nuo šitos Laikinosios vyriausybės, kuri faktiškai
palaikė nacius. Oficialios institucijos neturėtų to reikalo
palaikyti. Tas dalykas truputį kompromituoja Lietuvą pasaulio
akyse“, - BNS sakė bendruomenės pirmininkas Simonas Alperavičius.
Laikinoji vyriausybė buvo paskelbta per Lietuvių aktyvistų
fronto, kuris bendradarbiavo su vokiečiais, surengtą 1941 metų
Birželio sukilimą, kilusį prasidėjus karui tarp nacių Vokietijos
ir su ja iki tol bendradarbiavusios Sovietų Sąjungos.
Kai kurie lietuviai laukė karo, sovietų išvijimo ir vokiečių
atėjimo, ypač dėl sovietų teroro, kuris didžiausią mastą
pasiekė žudymais ir trėmimais birželio mėnesį. Susikūrusi
Laikinoji vyriausybė pasveikino Hitlerio Vokietijos kovą su
bolševizmu ir pareiškė, kad jungiasi į naujos Europos statybą.
Tačiau jau pirmosiomis Vokietijos invazijos savaitėmis Lietuvoje
prasidėjo pogromai, kuriuose nužudyti tūkstančiai žydų.
Pasak apžvalgininko, žurnalisto Vidmanto Valiušaičio,
Laikinoji vyriausybė dažnai vertinama pakankamai neatsižvelgiant į
istorinį kontekstą ir remiantis sovietų suformuotas stereotipais.
„Ši tema 50 metų buvo išnaudojama propagandai. Įsitvirtino tam
tikras stereotipas, kuris pasaulyje gana plačiai paplito. Sovietai
norėjo būtinai J.Brazaitį sukompromituoti, nes jis buvo lietuvių
bandymo atkurti nepriklausomybę simbolis“, - BNS sakė
V. Valiušaitis, kuris yra parengęs J. Brazaičio raštų rinkinį.
V. Valiušaičio įsitikinimu, negalima vertinti „anų laikų
įvykių iš šių dienų mūsų žinojimo bokšto“ - tuo metu nebuvo
įtarimų, kad žydų persekiojimas pasieks tokį Holokausto mastą,
nebuvo žinoma ir apie planus Baltijos šalyse kurti vokišką
provinciją, be to, pati Laikinoji vyriausybė negalėjo daryti
realios įtakos nacių politikai žydų atžvilgiu.
„Jie bandė kontaktuoti su vokiečių kariuomenės atstovais ir
juos paveikti, kad žydų atžvilgiu elgtųsi kaip įmanoma švelniau.
Jiems atsakydavo, kad ne tik lietuviai, bet ir kariuomenė neturi
jokios kompetencijos žydų atžvilgiu, tai esąs SS ir vidaus
politikos dalykas - „jūs nesikiškit“, - kalbėjo V. Valiušaitis.
Jo teigimu, taip pat svarbu netapatinti Laikinosios vyriausybės
su kai kuriais nacistinių pažiūrų Lietuvių aktyvistų fronto
nariais - ši organizacija taip pat buvusi nevienalytė, o joje veikę
provokiški „voldemarininkai“ netgi rengė pučą prieš Laikinąją
vyriausybę.
V. Valiušaitis teigė, kad iki šiol daug neaiškumų gaubia ir
Laikinosios vyriausybės svarstytus vadinamuosius žydų padėties
nuostatus, kurie yra vienas iš svarbiausių kaltinimų Laikinajai
vyriausybei.
Jis atkreipė dėmesį, kad iki šiol nėra bendros nuomonės, ar
tie nuostatai buvo priimti, jie niekada nebuvo paskelbti ir realiai
neveikė, be to, buvo švelnesni negu anksčiau paskelbtos vokiečių
taisyklės.
Pats J. Brazaitis vėliau Vokietijos okupacijos metu aktyviai
veikė antinacistiniame pogrindyje, o keturi Laikinosios vyriausybės
nariai pateko į vokiečių konclagerius.
Karo metais vengdamas suėmimo J. Ambrazevičius pakeitė pavardę
į Brazaičio, o 1944 metais, artėjant antrajai sovietų okupacijai,
pasitraukė į Vokietiją, 1951-aisiais persikėlė į Jungtines
Valstijas, kur dalyvavo išeivių lietuvių veikloje.
Lietuvoje vertinami J. Brazaičio nuopelnai lietuvių literatūrai,
jo mokslinė ir pedagoginė veikla. Tarpukariu jis dėstė Vytauto
Didžiojo universitete, dirbo žurnalistinį darbą, parašė kelias
biografines knygas.
Urnos su velionio palaikais Tarptautiniame Vilniaus oro uoste bus
sutiktos ketvirtadienį. Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje
atsisveikinimas vyks penktadienį ir šeštadienį. Sekmadienį
palaikai bus palaidoti bažnyčios šventoriuje.
Lietuvos Vyriausybė palaikų perlaidojimui skyrė 30 tūkst.
litų, tačiau aukščiausi valstybės pareigūnai oficialiuose
renginiuose neketina dalyvauti. Ceremonijose ketina dalyvauti Kauno
meras Andrius Kupčinskas ir prezidentas V. Adamkus. Vyriausybės
nutarimu, palaidų perlaidojimas yra įtrauktas į Vyriausybės
patvirtintą Istorinės atminties puoselėjimo 2012 metų priemonių
planą.
Šeštadienį Vytauto Didžiojo universitete taip pat buvo
numatoma mokslinė konferencija apie J. Brazaičio mokslinę,
švietėjišką, rezistencinę ir politinę veiklą, tačiau
pirmadienį universitetas pranešė nebenorintis renginio jo
patalpose, todėl derinama kita vieta. Sekmadienį numatoma filmo apie
J. Brazaitį „Likau gyvenimo paraštėje“ premjera „Romuvos“ kino
teatre.
Per pirmąją sovietų okupaciją 1940- 1941 metais buvo
įkalinta, nužudyta ar ištremta apie 23 tūkst. Lietuvos gyventojų.
Vėliau sekė trejų metų nacių okupacija, per kurią naciai ir
vietos kolaborantai nužudė daugiau nei 90 proc. iš 200 tūkst.
Lietuvos žydų. Taip sunaikinta ir šimtmečius klestėjusi Lietuvos
žydų kultūra, kuri Vilniui buvo pelniusi Šiaurės Jeruzalės
vardą.
1944 metais sovietams sugrįžus į Lietuvą, sovietai vėl
ėmėsi kalinimų ir trėmimų, taip pat nužudė daugiau kaip 20
tūkst. su sovietų okupacija kovojusių partizanų ar jų rėmėjų.
Iš viso sovietai į lagerius ir tremtį išvežė apie 275 tūkst.
Lietuvos žmonių.