Parko prižiūrėtojai, vietos bendruomenė, pasieniečiai sutvarkė apleistas
kapines. Jose atidengtas klaipėdiečio skulptoriaus Algirdo Boso
sukurtas granito paminklas su lelijos ornamentu vaizduoja Šv. Mariją,
gedinčią visų po žeme atgulusių šio krašto senbuvių - mažlietuvių,
kurių palikuonis praūžusio karo vėtros išbarstė po visą pasaulį.
„Norėjau, kad darbas primintų anapilin išėjusius bitėniškius ir
atspindėtų sudėtingą šio krašto istoriją“, - kalbėjo Mažosios Lietuvos
praeičiai neabejingas menininkas, dar sovietmečiu sukūręs originalių
formų paminklą anapus Nemuno gyvenusiam lietuvių raštijos pradininkui
Martynui Mažvydui, kuris dabar puošia Klaipėdos skulptūrų parką. Ne
vieno iškilaus Mažosios Lietuvos veikėjo ir šviesuolio atminimą A.Bosas
įamžino savo mažosios plastikos darbuose - medaliuose, bareljefuose.
Netoli Rambyno kalno esančiose Bitėnų-Šilėnų kapinėse aplinkinių kaimų
kelis šimtus metų laidojo savo artimuosius. Ką tik atidengtas paminklas
kai kam priminė kitą Prūsų Lietuvos įžymybę - Klaipėdos Teatro aikštėje
ant granito kolonos stovinčios Toravos Anikės skulptūrą. Tarpukariu,
kai Vokietiją buvo aneksavusi Klaipėdos kraštą, Anikės skulptūra
mįslingai pradingo iš aikštės. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, miesto
simboliu tapęs paminklas atkurtas ir grąžintas į senąją vietą.
Paminklą „Prūsų lietuvių ainiams“ pašventinęs Vilkyškių
evangelikų-liuteronų bažnyčios kunigas Mindaugas Kairys, prisiminė, jog
šiose kapinėse palaidota daug garbingų žmonių. Čia ilsisi ir Mažosios
Lietuvos patriarchu tituluojamo visuomenės veikėjo, šviesuolio,
knygas ir laikraščius Bitėnuose leidusio spaustuvininko Martyno Jankaus
brolio šeima. Apleistas kapines pirmoji suskato tvarkyti prieš keletą
iš JAV į gimtinę sugrįžusi jo vaikaitė - 87 metų Eva Jankutė-Gerola.
Prie Nemuno įkurtos Bitėnų-Šilėnų kapinės neišvengė tragiškos lemties -
po karo vandalai jas rausė, daužė kryžius, antkapius, o po to sulygino
su žeme. Apie tai, kad čia palaidoti žmonės, dar ne taip seniai
primindavo tik keli kauburėliai. Bitėnų apylinkėse artimųjų kapų
ieškojusi E. Jankutė išvydo tik mišku apžėlusius kapines. Moterį
pašiurpino žinia, kad iš kitur atsikėlę naujakuriai čia grybaudavo.
Kapinės labiausiai nukentėjo 1972 metais - jas nusiaubė Rambyno kalno
apylinkėse Napoleno kariuomenės neva paslėptų lobių ieškoję sovietiniai
kariškiai. Mažlietuvių kapavietes rausė iš Leningrado atgabenta
sunkiasvorė technika, miško keliai iki pat Mikytų kryžkelės buvo
aptverti ir saugomi, kad niekas nematytų, kaip siautėja kapų plėšikai.
Po to kapines dar siaubė ir vietiniai lobių ieškotojai.
„E. Jankutės rūpesčiu buvo iškirsti medžiai, kapinės aptvertos tvora,
pastatyti vartai, lenta su čia palaidotų žmonių pavardėmis. Kapinių
tvarkytojai atkasė keturiolika paminklų ir kryžių liekanų. Visos
nuolaužos nuvalytos ir pritvirtintos prie išlikusių antkapių. E. Jankutė
savo lėšomis parėmė ir paminklo statybą. Dabar kapinės prižiūrimos ir
čia lankosi turistai. Jei tokių fundatorių atsirastų daugiau, Pagėgių
savivaldybei nereikėtų raudonuoti dėl 133 apleistų senųjų kapinių“, -
pasakojo Rambyno regioninio parko kultūrologė Giedrė Skipitienė.
E. Jankutės svajonė - pastatyti paminklą dar vienam anapus Nemuno
gyvenusiam dvasininkui ir švietėjui M. Mažvydui, kurio kapas neišliko.
Manoma, kad pirmosios lietuviškos knygos „Katekizmas“ autorius
palaidotas ten, kur darbavosi visą gyvenimą - Ragainės bažnyčios
šventoriuje. Sovietmečiu ši bažnyčia buvo paversta sporto sale.
Bitėnų-Šilėnų kapinės priklausė buvusiai Ragainės parapijai, tad
vietiniai gyventojai, persikėlę per Nemuną, meldėsi M. Mažvydo žingsnius
menančioje bažnyčioje. Ją nuo kapinių skiria vos vienas kilometras.