Kas turėtų būti pagrindiniai mūsų istorinės atminties ir kartu dabarties savivokos ramsčiai, žinoma, jeigu jų mums apskritai reikia?
Vienoje barikadų pusėje – „tradicionalistai” bei „nacionalistai”, kurie tvirtina, kad pirmiausia turėtume remtis į tai, ką mums paliko Atgimimo ir tarpukario Respublikos tėvai.
Tai – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) iki bendros valstybės su Lenkija, XIX amžius su visu Atgimimu ir, žinoma, tarpukario Lietuva.
Kitoje pusėje – „liberalai” ir „modernistai”, kurie pirmiausia rodo į LDK kaip Dviejų Tautų Respubliką.
Jie teigia, kad „nacionalistų” ir „etnocentristų” vizija kuria „uždarą” tautos ir valstybės sampratą, neišvengiamai vedančią į fobijomis pagrįstą, agresyvų nacionalizmą, neleistiną šiuolaikinėje Europoje.
Orientacija į Žečpospolitą esą padėtų kurti pilietinę, o ne tautinę bei atvirą visuomenę, kurios tapatybė apskritai būtų ne baigtinė, o nuolatos kritiška pati sau ir besikeičianti.
Nėra pagrindo po kojomis
Žinoma, šios prieštaros daugiausia yra dirbtinės ir pagrįstos tam tikrais politiniais išskaičiavimais, kuriais vadovaujasi abi pusės.
Tačiau šie ginčai šiandien verda taip pat smarkiai kaip ir, pavyzdžiui, prieš 20 metų. Tai liudija, kad visuomenė, kurios didžiosios dalies jie apskritai nepasiekia ir nedomina, vis dar neturi bent kiek tvirtesnio istorinio pagrindo po kojomis.
Tokį vaizdą atskleidė ir šią savaitę Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (TSPMI) vykusi diskusija „Istorijos politika kaip tautos ir valstybės kūrimo veiksnys”.
Ši diskusija vainikavo specialų projektą, kuriame dalyvavo mokslininkai ir ekspertai, birželį išleisiantys atitinkamą leidinį.
Ginčas baigėsi klausimu
Pagrindiniai pranešėjai – filosofai V.Radžvilas ir A.Jokūbaitis – skelbė, jog tai, kad lietuviams, kaip tautai ir valstybei, būtinai reikalinga aiški istorijos politika, – akivaizdu ir neabejotina.
Tai turėtų suteikti istorijai aiškius, tvirtus ir bendrus orientyrus, moralinę prasmę ir pagrįsti kiekvieno individo socialinius įsipareigojimus ir atsakomybę.
Tad minėti filosofai tvirtai gynė vadinamąją nacionalistinę istorijos sampratą, tačiau ji turėjo vieną svarbią pataisą.
Pasak A. Jokūbaičio, lietuviai turėtų save sieti pirmiausia su XIX a. Atgimimu, kuriame ir slypi moderniosios tautos ir demokratinės valstybės šaknys.
LDK – tiek senoji, tiek „dviejų tautų” – esą jau negyvas dalykas, kuriuo mėginama manipuliuoti dėl politinių tikslų.
Su kalbėtojais į kovą stojo tarp klausytojų buvę priešingos pusės atstovai – pavyzdžiui, istorikas A. Nikžentaitis, karštai gynęs bajoriškąją LDK ir jos istorinę bei politinę prasmę.
Tad šis ginčas vėl pasibaigė ore pakibus klausimui: „Gal vis dėlto yra kokia nors kita išeitis?” O ji – po pat nosimi.
Atsigręžkime į pokarį
Juk A. Jokūbaitis teisus tik iš dalies. Dabartinė lietuvių tauta ir valstybė tvirtomis bambagyslėmis susijusi pirmiausia ne su XIX a. ir net ne su tarpukario Respublika, o su visu tuo, kas čia vyko per Antrąjį pasaulinį karą, iš karto po jo ir, žinoma, per visą sovietmetį.
Šio laikotarpio, į kurį pirmiausia ir turėtų būti sutelktas akademinių ir kitokių pajėgų dėmesys, centre – pokario partizanai.
Būtent laisvės gynėjai su 1949 metų demokratinės valstybės deklaracija ir turi būti paversti pagrindine šiuolaikinės lietuvių tautos ir visuomenės atrama. Jie šiuo požiūriu yra daug svarbesni už, pavyzdžiui, didžiuosius kunigaikščius, kaip yra tvirtinęs ir istorikas E.Gudavičius.
Bet ar partizanai nėra jau seniai tapę tokia atrama? Akivaizdu, kad ne.
Valstybė juos tokiais pripažįsta tik labai formaliai ir fragmentiškai. Be to, valstybės požiūris ne itin priklauso nuo to, kas tuo metu yra valdžioje – kairieji, dešinieji ar centristai.
Itin akivaizdžiai tai rodo katastrofiška situacija, į kurią yra patekęs partizanų paveldas, laisvės kovų memorialinės ir atminimo vietos – pirmiausia bunkeriai, jų naudotos sodybos.
Tuo įamžinimu kol kas rūpinasi tik pavienės valdiškos institucijos arba spontaniškai susibūrę entuziastai – tokie, pavyzdžiui, kaip Laisvės kovos įamžintojų sąjūdis.
Tiesa, šį mėnesį speciali Vyriausybės darbo grupė pagaliau patvirtino aiškesnes politikos šioje srityje gaires.
Visuomenėje ši tema ne tik nėra tapusi natūralia ir neatimama tapatybės ir bendro atminimo dalimi. Priešingai – ji nuolat stumiama į pasąmonės užkaborius ir gelmes, o kai tik iškyla į paviršių, tuojau pat sukelia rietenas ir įniršį.
Akivaizdu, kad tokią reakciją pirmiausia sukelia tai, kad susiduria du nesuderinami elementai – šiandieninė visuomenė, kurios didžiulė dalis tebėra persmelkta sovietmečio komformizmo, baimės, prisitaikėliškumo, ir kraštutinio pasiaukojimo pavyzdžiai.
Be to, pokario karas daugiausia buvo ne tik kova su okupantu, bet ir pilietinis karas, kuriame taip pat pralieta daug nekalto kraujo.
Traumų simptomas
Tad visuomenės atmetimo reakcija, kurią kelia pokario rezistencija, – ne tik istorinės šizofrenijos, apie kurią TSPMI diskusijoje kalbėjo V. Radžvilas, bet ir sunkiausių okupacijos traumų simptomas.
Bet jei norime, kad visuomenė imtų sveikti, taikytis su savo praeitimi ir su savimi, ar yra kita išeitis, nei atsigręžti į jautriausias okupacijos temas?