Tragiška Berlyno istorija tapo verslo ir mokslo įkaite

Rytų ir Vakarų Berlyną skyrusios sienos perėjimo punktas „Checkpoint Charlie” buvo šaltojo karo įsikūnijimas. Anksčiau čia vieni į kitus taikėsi sovietai bei JAV. O dabar ietis kryžiuoja patys vokiečiai.

Tarp Frydricho gatvės, Dailidžių gatvės ir Sienos gatvės įrengtas „Checkpoint Charlie” ne kartą tapo dramatiškų scenų, galėjusių sukelti trečiąjį pasaulinį karą, liudininku.

Praėjus daugiau kaip dviem dešimtmečiams po Berlyno sienos griuvimo padėtis prie „Checkpoint Charlie” nebe tokia grėsminga, bet aistrų netrūksta.

Berlynas niekaip neapsisprendžia, kas turi daugiau teisių į „Checkpoint Charlie” – verslininkai, skubantys įtikti turistams ir atgauti investicijas, ar istorikai, besistengiantys išsaugoti istoriją?

Berlyniečiai tą vietą jau kuris laikas vadina „Snackpoint Charlie”. Ne perėjimo, o užkandžių punktas.

Vienoje Frydricho gatvės pusėje stovi Sienos muziejus, primenantis lemtingas šaltojo karo akimirkas. Pavyzdžiui, tas 6 dienas 1961 metų spalį, kai amerikiečių ir sovietų tankai stovėjo vieni prieš kitus pasiruošę šauti ir taip pradėti trečiąjį pasaulinį karą.

Kitoje Frydricho gatvės pusėje – užkandinių lenktynės: vienas šalia kito, kaip kadaise tankai, išsirikiavę kioskeliai siūlo berlynietiškų dešrelių su kariu, amerikietiškų mėsainių, azijietiško greitojo maisto ir populiariausio Berlyno patiekalo – „Doner” kebabų.

Kontrolinio bokštelio, iš kurio visus, pereinančius iš Vakarų į Rytus ir atgal, akylai stebėdavo JAV karo policininkų akys, seniai nebėra.

Vietoj jo stovi medinis namelis, kurio stogas primena paplūdimio skrybėlę.

Du vyriškiai, persirengę JAV karo policijos uniformomis, pozuoja šalia legendinio užrašo: „Jūs paliekate amerikiečių sektorių.”

Ir vis ragina turistus nusifotografuoti kartu – už 2 eurus. Dažnas, pasispraudęs po pažastimi romaną apie šnipus, šypsodamasis apkabina „kareivius” – parodys draugams „Facebook”.

Šalia prekeiviai vis dar pardavinėja „ušankas”, dujokaukes ir dažytus plytgalius, kuriuos jie vadina Berlyno sienos gabaliukais.

Naujausias „Checkpoint Charlie” komercinis išradimas, atvėręs duris prieš pat Velykas, – paslaptingo investuotojo iš Airijos finansuojamas „Taikos parkas”.

„Norime sukurti erdvę, kurioje būtų malonu praleisti laiką ir kuri derėtų prie istorinės koncepcijos”, – noriai aiškino „Taikos parko” atstovas spaudai Patrice'as Luxe.

Kurgi ne – „Checkpoint Charlie” jau ne pirmi metai laikomas Berlyno turistine atrakcija Nr.1. Keturi milijonai lankytojų, kurie praėjusiais metais ir vėl apsilankė šioje istorinėje vietoje, vilioja vis naujus investuotojus.

Bet ar aštuoni stikliniai kioskai, kuriuose galima nusipirkti dešrelių ir sienos gabaliukų, tikrai taps vieta, kurioje malonu leisti laiką, buvo galima suabejoti jau klausantis P. Luxe žodžių ir lyginant juos su realybe.

Iš tiesų, nepaisant Velykų atostogų ir gerų orų, „Taikos parkas” sudomino tik nedaugelį Berlyno lankytojų.

Kitoje Frydricho gatvės vietoje už informacinių skydų Dabarties ir istorijos forumas įkūrė Šaltojo karo muziejų, kuris kol kas simboliškai vadinamas tiesiog Juodąja dėže.

Čia berlyniečiams ir šio miesto svečiams bus pasakojama ir buvusio sienos perėjimo punkto istorija.

Nors forumas muziejaus statybos darbus baigs tik vasarą, aikštėje jau dabar būriuojasi žmonės. Argi tai ne ženklas, ko reikia turistams istorinėje vietoje?

„Ši vieta simbolizuoja mūsų šalies ir viso pasaulio padalijimą, taip pat ji simbolizuoja laisvę, todėl ją reikia pagerbti oriai”, – tikina Vokietijos parlamentaras krikščionis demokratas Kai Wegneris.

Tačiau kaip tai padaryti tokioje vietoje, kur miestui priklauso tik gatvės ir šaligatviai? Buvusiame pasienyje esantys žemės sklypai – privati nuosavybė.

„Tai turėtų būti vieta, kuri primintų šaltąjį karą”, – įsitikinusi ir Alexandra Hildebrandt, privataus „Checkpoint Charlie” muziejaus direktorė.

Tačiau geri norai šioje Berlyno vietoje, kurioje žemės sklypai kainuoja dviženkles milijonines sumas, vis kertasi su verslo interesais.

A.Hildebrandt tai patyrė savo kailiu. Prieš septynerius metus jai teko nugriauti kryžius, pastatytus Berlyno sienos aukoms, mat investuotojas turėjo savų sumanymų ką tik įsigytame sklype.

Visai gali būti, kad vasarą „Checkpoint Charlie” planai vėl keisis. Mat paaiškėjo, kad investuotojas iš JAV laiku nesusimokėjo skolų ir atsidūrė ant bankroto ribos. Tad abu žemės sklypai prie pat buvusio sienos perėjimo punkto jau gegužės 10 dieną buvo parduodami iš varžytynių.

Nurodyta pradinė abiejų sklypų vertė – 14,3 milijono eurų. Investuotojai jau traukia pinigines.

205-uoju numeriu pažymėtame Frydricho gatvės sklype, viename iš „Taikos parko” kioskų, indas verslininkas kalbasi su savo darbuotojais. Paklaustas, ar nežada dalyvauti aukcione, jis visai rimtai atsako: „Būtinai.”

47-uoju numeriu pažymėtame Frydricho gatvės sklype stovinčio „Black Box” pastato, kuriame kuriasi Šaltojo karo muziejus, likimas irgi pakibo ant plauko.

Ar naujasis investuotojas bus suinteresuotas palikti muziejų, neaišku. Airijos nekilnojamojo turto kompanija pranešė, kad tikisi sumokėti amerikiečio investuotojo skolas, kurios, kaip teigiama, siekia 29 milijonus eurų. Ji tikina, kad sklype užteks vietos ir muziejui.

Tačiau berlyniečiams, jau ne kartą patyrusiems, kad istorinis atminimas brangiausioje Berlyno vietoje užleidžia vietą verslo interesams, sunku jais patikėti.

„Šios vietos negalima palikti vien tik privačiam investuotojui”, – palaiko kritikus Berlyno Vidurio rajono meras Christianas Hanke, ragindamas Vokietijos federalinę valdžią įsitraukti į diskusiją ir paremti miesto istorinį atminimą.

Kol kas tiems, kurie nori daugiau sužinoti apie sąjungininkus Berlyne, tenka važinėti po visą miestą.

„Checkpoint Charlie” tesiūlo Sienos muziejų ir kartoninius skydus, ant kurių surašyta sienos istorija.

Sąjungininkų muziejus Celendorfe sunkiai pasiekiamas turistams, o ir eksponatų jame ne per daugiausia. Bet čia pat – JAV armijos centrinė būstinė, buvęs JAV kino teatras „Outpost” ir amerikiečių kareivinės.

Besidomintys ketvirtąja sąjungininkų valdžia Berlyne važiuoja į kitą miesto galą: Karlshorste įsikūręs Vokietijos ir Rusijos muziejus.

„Žinoma, būtų prasminga sukurti bendrą koncepciją, bet ar galima tankus, gynusius laisvę, prilyginti tankams, kurie atvežė sovietų režimą pusei Europos?” – klausia kultūros politikas krikščionis demokratas Uwe Lehmannas-Braunsas, dirbantis Celendorfe.

O pačiame „Checkpoint Charlie” istorijos – vis mažiau, o dešrelių bei kitų nieko bendra su praeitimi beveik neturinčių atributų – daugiau. Ir kas dėl to kaltas? Berlyno valdžios atstovams belieka gūžčioti pečiais.

Atrodo, kad berlyniečiams istorinis atminimas parūpo tik dabar, po sienos griuvimo praėjus daugiau kaip 20 metų.

1989–1990 metais daugumai politikų, taip pat ir berlyniečių, rūpėjo kuo greičiau panaikinti sienos pėdsakus. Jau 1990 metų vasarį dauguma sienos dalių buvo nugriautos ir parduotos už tuomet geriausią kainą.

1990 metų spalio 4 d., kai buvo paskelbta Vokietijos vienybė, Vokietijos armijos karininkas Rolfas Ockenas gavo įsakymą per 8 savaites išvežti iš Berlyno likusius 20 tūkst. sienos segmentų.

Karininko raštas tuometiniam gynybos ministrui Gerhardui Stoltenbergui, o po to ir Vokietijos kancleriui Helmutui Kohliui, kuriame jis rekomendavo negriauti visko iš karto, įsakymo nepakeitė.

Tik po ketverių metų vienam Berlyno politikui ėmė aiškėti, kad tai galėjo būti klaida.

„Esame įsipareigoję išsaugoti tos beprotybės dokumentus, kad apsigintume nuo bet kokios pasikartojimo galimybės – kitaip greitai niekas nebetikės, jog tokia aklina siena buvo pastatyta didmiestyje”, – 1995 metais perspėjo miesto plėtros senatorius Volkeris Hassemeris.

1998 metais buvo pašventintas pirmasis didelis paminklas Bernau gatvėje, tačiau jis buvo sukritikuotas: per abstraktus.

Berlyniečiai ima baimintis, kad sienos istorija ima grimzti į nebūtį, o likę dokumentai neparodo visos situacijos baisumo: išsiskyrimo skausmo, išdraskytų likimų.

Kai kuriose Berlyno sienos vietose iniciatyvos imasi privačios organizacijos – pavyzdžiui, organizacija „Berlyno požemiai” įrengė atmintiną lentą vakarų berlyniečiui Siegfridui Noffke, padėjusiam pabėgėliams ir žuvusiam Sebastiano gatvėje 1962 metais.

JAV kontroliuojamas Berlyno sienos perėjimo punktas „Checkpoint Charlie” gavo pavadinimą nuo 3-ios NATO abėcėlės raidės – C arba „Charlie”.

Teisę juo naudotis turėjo tik užsieniečiai ir visų trijų sąjungininkų kariuomenių karininkai ir kareiviai, važiuojantys į Rytų Berlyną.

„Checkpoint Charlie” aprašytas daugelyje literatūros kūrinių apie šnipus, nekart filmuotas ir net apdainuotas.

Istorikai iki šiol prisimena, kad JAV ir sovietų tankai stovėjo vos 100 metrų vienas nuo kito, „stebėdami” diskusiją apie tai, ar Rytų Vokietijos sargybiniams bus leista tikrinti JAV diplomato, užsimaniusio apsilankyti „Unter den Linden” operoje Rytų Berlyne, dokumentus.