J. Brazaičio perlaidojimo ceremonija sukėlė protestus žydų, neigiamai vertinančių 1941 metais antisemitinių pareiškimų paskelbusios Laikinosios vyriausybės veiklą.
Dėl to Vytauto Didžiojo universitetas (VDU) nusprendė neleisti rengti savo patalpose planuotos konferencijos apie J. Brazaičio veiklą.
– Ar žydai pagrįstai piktinasi sumanymu pagerbti J. Brazaitį perlaidojant tėvynėje jo palaikus? – „Lietuvos rytas” pasiteiravo VDU profesoriaus, Išeivijos studijų centro vadovo Egidijaus Aleksandravičiaus.
– Tiesiog kaulais jaučiu įtampą, kurią sukėlė J. Brazaičio perlaidojimas, siekiai monumentalizuoti jo atminimą.
Tai lėmė prasilenkianti lietuvių ir žydų atmintis.
Perlaidodami J. Brazaitį norėjome parodyti, kad lietuvių drama dar nesibaigė. Visi mūsų herojai, kurie tragišku istorijos laikotarpiu mėgino kelti Lietuvos nepriklausomybės vėliavą, buvo priversti eiti į kompromisus su stipresnėmis jėgomis. Tai ir leidžia juos dažyti anų laikų didžiojo blogio spalvomis.
Holokaustas yra ir dar ilgai bus lietuvių atminties centre, net jei ir visaip vengsime apie tai kalbėti. Lietuviai ir žydai turi mokytis geriau suprasti vieni kitų atmintį.
Suprantu žydų reakciją, kuri grindžiama supaprastintu, schematišku žvilgsniu į Lietuvos laikinąją vyriausybę. Bet neišplėši iš istorijos jos antisemitinių pareiškimų.
– Tačiau J. Brazaitis savo atsiminimuose pasakoja, kaip jis mėginęs net priešintis antisemitizmo bangai.
– Atsiminimai rašyti jau po Antrojo pasaulinio karo, emigracijoje, todėl tai tik antrinis informacijos šaltinis.
Bet vėlesnė J. Brazaičio veikla paliudijo, kad jis nebuvo joks antisemitas. Jis nėjo į kompromisus su naciais net ir tokiu mastu kaip Lietuvių aktyvistų fronto įkūrėjas Kazys Škirpa.
Regiu tik dramą žmogaus, negalėjusio numatyti, kad dėl Lietuvos laisvės idealų net ir į žodinius kompromisus su didžiosiomis blogio jėgomis leistis pavojinga.
Tai buvo nepaprastai kultūringas žmogus, bet istorijos kataklizmai lėmė, kad jam teko tapti nieko nelemiančios vyriausybės vadovu, kurios dokumentuose galima aptikti žmogiškumo principus pažeidžiančių įrašų.
– Gal ir reikėtų pabrėžti, kad perlaidojamas pirmiausia išeities iš sudėtingų istorijos verpetų ieškojęs žmogus, o ne vyriausybės vadovas?
– Iš tiesų reikėtų pabrėžti, kad anuomet neturėjome valstybės, kuri būtų galėjusi bent kiek apsaugoti savo piliečius. Galima įžvelgti tam tikrą prieštaravimą: Laikinoji vyriausybė paskelbė nepriklausomybės deklaraciją, taip tarsi pareiškė, kad atkuriama Lietuvos valstybė, bet realiai jokios valdžios neturėjo.
Perlaidodami mūsų praeities veikėjus galime labiau suvokti kelių kraujo sluoksnių Lietuvos žemių istorinę lemtį. Iš mūsų tarsi atimta teisė turėti herojus, kuriuos būtų galima vertinti vienareikšmiškai.
Šiuo požiūriu nesame unikalūs. Pavyzdžiui, ukrainiečiai pastatė paminklą Stepanui Banderai, jis kovojo ir su naciais, ir su sovietais, bet buvo įsivėlęs į žydų ir lenkų žudynes.
Be abejo, S. Banderos jokiu būdu negalima lyginti su J. Brazaičiu, kuris buvo tikras inteligentas ir asmeniškai niekam bloga nėra padaręs. Jis tik vadovavo vyriausybei, kuri paskelbė deklaraciją, bet teritorijos nekontroliavo ir negalėjo sustabdyti joje vykdytų žudynių.
– Tačiau žydų organizacijos, atrodo, nelabai linkusios gilintis į šiuos sudėtingus Lietuvos istorijos niuansus.
– Kas ten gilinsis, kai pralieta šitiek kraujo! Istorikų žodis labai svarbus, bet jie nevisagaliai.
Puiku, kad yra tokių istorikų kaip Timothy Snyderis, padedančių susigaudyti ir Vakaruose, kas pas mus vyko.
Mums ir patiems stinga istorijos suvokimo – nesuprantame, kaip siaubingai nukentėję pasaulio žmonės gali vertinti mūsų veiksmus. Regime tik savo traumas ir nematome kitų skausmo.
Kalbame skirtingomis kalbomis ir pasakojame sąlyčio neturinčias istorijas. Reikia mokytis dialogo.
– Gal reikėtų kuo daugiau tokių konferencijų, kokią buvo planuojama surengti VDU patalpose J. Brazaičio palikimui aptarti, bet universiteto vadovybė ją atšaukė?
– Tai ne akademinės bendruomenės, o VDU administracijos, pabūgusios, kad gaus nuo žydų su kuoka per galvą, sprendimas.
Panašiai pasielgė ir valdžios atstovai: iš pradžių finansavo perlaidojimo ceremoniją, bet vėliau išsigandę ją ignoravo.