Tyrimo metu nerasta jokių įrodymų, kad prie žydų žudymo
būtų prisidėję su sovietų okupacija kovoję partizanų vadai.
Gyvų įtariamų holokausto vykdytojų šiuo metu Lietuvoje nebėra.
Kaip interviu BNS sakė Lietuvos gyventojų genocido ir
rezistencijos tyrimo centro vadovė Teresė Birutė Burauskaitė,
šiuo metu vykdomi baigiamieji tyrimo darbai, o nustatyti statistiniai
duomenys turėtų būti viešai paskelbti birželio pabaigoje.
Patikrinusi Izraelio interneto svetainėje skelbtas tariamų 4268
žydšaudžių pavardes, penkių istorikų komanda nustatė, kad
žudynėse dalyvavo 1034 asmenys.
„Profesionalūs istorikai peržiūrėjo 4268 minimas pavardes
žmonių, kurie, sąrašą paskelbusių nuomone, gali būti susiję
su žudynėmis. Po mūsų specialistų tyrimo liko 1034 asmenys“, -
interviu BNS sakė T. B. Burauskaitė.
„Tai tie asmenys, kurie laikė ginklą. Beveik visi, kurie buvo
kaltinami, aiškina, kad jie tik konvojavo, o kiti žudė. Bet tai yra
netiesa, nes šešias valandas šaudyti vienas žmogus negali tiesiog
fiziškai“, - kalbėjo centro generalinė direktorė.
Pasak jos, išlieka neaišku, kokiu pagrindu buvo sudarytas seniai
internete esantis tariamų holokausto dalyvių sąrašas, kai kurių
pavardžių nepavyko rasti apskritai jokiuose archyvuose.
T. B. Burauskaitės teigimu, nesant teisinio įvertinimo sąrašą
skelbti būtų neteisinga. Beveik visi jame esantys asmenys buvo teisti sovietmečiu.
„Mūsų tyrimas yra istorinis. Norint paskelbti tą sąrašą,
reikėtų ir teisminio tyrimo. Negalime imtis tokios funkcijos. Dabar
nepriklausomos Lietuvos teisininkai turėtų ištirti. Turime
nusiteikimą padiskutuoti su Generaline prokuratūra, galbūt jie
sukurtų grupę, kurie ištirtų mūsų duomenis apie tuos 1034
asmenis“, - kalbėjo T. B. Burauskaitė.
Ji pabrėžė, kad baigus šį pirmąjį etapą, tyrimas bus
tęsiamas toliau, tikrinant duomenis apie veikusias policines
struktūras. Manoma, kad kitų metų pabaigoje baigus visą darbą
sąrašas gali padvigubėti, tuomet galbūt bus kreipiamasi į
užsienyje esančius tyrimo centrus.
Anot T. B. Burauskaitės, per tyrimą, pradėtą 2010 metais, negauta
jokių duomenų, kad prie žydų žudynių galėjo prisidėti Lietuvos
partizaninio pasipriešinimo sovietų okupacijai vadovybė.
„Partizanų vadų sąraše nėra. Nėra absoliučiai jokių
duomenų“, - kalbėjo T. B. Burauskaitė.
Jos nuomone, iš sąraše esančių žmonių daug negalėjo
dalyvauti partizaniniame pasipriešinime, nes dauguma iš jų buvo
nuteisti prasidėjus antrajai sovietų okupacijai.
„Kai kur - Izraelio spaudoje, Vyzentalio centre - sklando kalbos,
kad vos ne visi Lietuvos partizanai buvo susiję. Partizanų buvo ne
mažiau kaip 50 tūkst., o žudikų apie 2 tūkst.“, - sakė centro
vadovė.
T. B. Burauskaitės teigimu, nėra duomenų, kad nors vienas iš
sąraše esančių asmenų tebebūtų gyvas ir gyventų Lietuvoje.
„Nors mes esame kaltinami, kad nekeliame baudžiamųjų bylų, bet
mes neturime kam kelti. Mes neturime informacijos apie dar Lietuvoje
kokį nors tebegyvenantį žydšaudį“, - BNS sakė ji.
Tyrimo komandoje dirbo du Gyventojų genocido ir rezistencijos
tyrimo centro specialistai ir trys iš šalies pasamdyti
profesionalūs istorikai.
Žydų žudynės Lietuvoje prasidėjo jau pirmosiomis Sovietų
Sąjungos ir nacių Vokietijos karo dienomis 1941 metų birželio
pabaigoje. Beveik visi provincijos žydai buvo suvaryti į getus ir
nužudyti iki 1941 metų lapkričio vidurio.
1943 metais okupacinė valdžia nutarė likviduoti ir didžiųjų
Lietuvos miestų getus. Iš viso iki nacių okupacijos pabaigos buvo
nužudyta apie 195 tūkst. Lietuvos žydų, karo pabaigos sulaukė
5-10 proc. Lietuvos žydų.
Naciams į holokausto vykdymą Lietuvoje pavyko įtraukti
santykinai didelį lietuvių administracijos įstaigų ir vietos
gyventojų skaičių.
Šis faktas iš dalies aiškinamas brutalia sovietine okupacija,
kurios Vakarų ir Vidurio Europos šalims neteko patirti. Sovietų
vykdyti žudymai, trėmimai į Sibirą ir kitos skriaudos bent iš
pradžių dalį lietuvių pavertė Vokietijos šalininkais, su nacių
ir sovietų karu buvo siejamos viltys atkurti Lietuvos valstybę.
Savo ruožtu dauguma žydų bijojo nacių Vokietijos puolimo ir
glaudėsi prie sovietų, šalyje išpopuliarėjo antižydiškos
nuotaikos ir stereotipai, bolševizmą vadinant „žydų valdžia“.
Kaip teigia istorikas Arūnas Bubnys, nors „galutinis
žydų klausimo sprendimas“ buvo suorganizuotas ir inicijuotas nacių,
tačiau be aktyvaus dalies lietuvių administracijos ir vietos
gyventojų talkininkavimo jo nebūtų pavykę taip sparčiai ir tokiu
mastu įgyvendinti.
„Žmonės tuo metu buvo pasimetę, jautė stresą, o tai labai
palanki dirva propagandiniams postulatams. Visa tai virto labai
dideliu košmaru ir labai didele tragedija valstybei. Žydų
bendruomenės praradimas yra nepaprastai didelė netektis“, - sakė
T. B. Burauskaitė.