7. Veidmainis Klemensas VII (popiežius nuo 1523 iki 1534 m.)
Abejingai žiūrėjęs į Europą apimančią Reformaciją, kuri vėliau suskaldė Katalikų bažnyčią, popiežius Klemensas VII labiausiai išgarsėjo sąjungų su Prancūzija, Ispanija ir Vokietija sudarinėjimu, o prieš mirtį pradėjo linkti į prancūzų politikų pusę. Jis mirė 1534 m. suvalgęs nuodingą grybą.
Klemensas VII mėgo kaitalioti savo politines pažiūras, kad jos atitiktų tų, kurie tuo metu galingiausi ir turtingiausi, interesus. Kritikai jį netgi lygina su piemeniu, kuris paliko savo kaimenę, kad po to grįžtų kaip vilkas.
6. Korumpuotasis Leonas X (popiežius nuo 1513 iki 1521 m.)
Popiežius Leonas X tikintiesiems ne tik leido, bet ir skatino juos susimokėti už savo nuodėmes – tiesiogine to žodžio prasme. Korumpuotas religinis lyderis nustatydavo kainas svetimoms nuodėmėms, kad jie neštų jam pinigus, mainais už tai gaudami savo nuodėmių atleidimą. Grasindamas, kad jeigu jie nesusimokės, jų sielos nepateks į dangų, Leonas X nustatė pinigines baudas ir padariusiems tokius nusikaltimus, kaip žmogžudystė, kraujomaiša ar vagystė.
Leonas X buvo didelis Reformacijos priešas ir įkvėpė Martiną Lutherį pasisakyti prieš nesąžiningus bažnyčios lėšų rinkimo metodus, remiantis žmonių baime nepatekti į dangų.
5. Paleistuvis Julijus II (popiežius nuo 1503 iki 1513 m.)
Nepaisant savo kaip dvasininko duotos celibato priesaikos, Julijus II turėjo keletą meilužių ir mažiausiai vieną nesantuokinę dukterį. Kai kurie kiti šaltiniai teigia, kad jis turėjo dar dvi dukteris, tačiau jos mirė dar vaikystėje. 1511 m. Taryba pateikė jam kaltinimus nepadoriais lytiniais aktais, teigdami, kad jis yra „sodomitas, nusėtas gėdingomis opomis“.
Julijus II buvo menų gerbėjas ir kolekcionavo antikines skulptūras, tačiau nepasižymėjo kantrybe. Jis vertė Mikelandželą užbaigti Siksto koplyčią greičiau, nei menininkas buvo pasirengęs.
Popiežiui mirus, Mikelandželas taip ir neprisiruošė užbaigti Julijaus kapo.
4. Ištvirkėlis Aleksandras VI (popiežius nuo 1492 iki 1503 m.)
Nors ir davęs celibato įžadus, Aleksandras VI turėjo keletą meilužių, tarp jų ir Giulią Farnese, žinomą kaip Julija Gražioji, o su ilgamete meiluže Vannozza dei Cattani, kuri tuo metu buvo ištekėjusi, susilaukė keleto vaikų.
Aleksandro VI hedonistiniai polinkiai buvo tokie begėdiški, kad netgi Romos gatvėse siautėjant nusikalstamumui ir smurtui, jis rūpinosi komedijų statymu, prašmatniais banketais, karnavalais ir šokių vakarėliais – žinoma, finansuojamais iš Bažnyčios iždo.
3. Demoniškasis Benediktas IX (popiežius nuo 1032 iki 1048 m.)
Dėl savo galingos ir turtingos šeimos ryšių su Bažnyčia Benediktas IX popiežiaus sostą, galima sakyti, paveldėjo – jis buvo net dviejų popiežių, Jono XIX ir Benedikto VIII, sūnėnas. Jis buvo tik 20 metų, bet netruko užsitarnauti „žiauraus ir amoralaus“ reputaciją.
Popiežius Viktoras III rašė apie Benedikto IX „prievartavimus, žmogžudystes ir kitus nenusakomus veiksmus. Jo kaip popiežiaus gyvenimas buvo toks blogas, toks purvinas, toks bjaurus, kad man net šiurpu apie tai pagalvoti“.
Šventasis Petras Damiani apie Benediktą IX atsiliepė panašiai, apibūdindamas jį kaip „mintantį amoralumu“ ir „demoną iš pragaro, persirengusį kunigu“. Jis remdavo orgijas ir nuolat dalyvaudavo gyvuliškuose siautėjimuose. Galų gale Benediktas IX nusprendė, kad nori vesti, ir pardavė savo šventąjį titulą savo krikštatėviui už 1,5 tūkst. svarų (680 kg) aukso.
2. Vaikiškasis Jonas XII (popiežius nuo 955 iki 964 m.)
Popiežiumi tapęs vos 18 metų, Jonas XII netruko pagarsėti kaip tingus ir vaikiškas. Bet kunigai ir religinė valdžia jį kritikavo ir griežčiau.
Bažnyčios tėvų raštų rinkinyje „Patrologia Latina“ patekiamas kaltinimų Jonui XII sąrašas, tarp kurių – demonų kvietimas, vyrų žudymas ir žalojimas, padegimai ir azartiniai lošimai. Bažnyčios lyderiai taip pat teigė, kad jis „popiežiaus rūmus pavertė viešnamiu“, svetimaudamas su daugybe moterų, tarp jų – dviem našlėmis ir savo paties dukterėčia bei ilgamete savo tėvo drauge.
Jo kaip popiežiaus karjera baigėsi dar nesulaukus trisdešimties, kai jis mirė nuo insulto lovoje su ištekėjusia moterimi.
1. Makabriškasis Steponas VI (popiežius nuo 896 iki 897 m.)
Nedorų popiežių sąrašą vainikuoja Steponas VI, kuris nusprendė atkeršyti savo pirmtakui popiežiui Formosui, kurio nuskriaustas jautėsi. Menka aplinkybė – popiežius Formosas jau buvo miręs.
Steponas VI nustatė teismo datą ir įsakė iškasti devynių mėnesių senumo Formoso lavoną, aprengti jį popiežiaus rūbais, pasodinti į sostą ir teisti už jo nusikaltimus. Atsakinėti už mirusįjį buvo pavesta diakonui. Steponas siautėjo, Formoso lavonui reikšdamas kaltinimus už tai, kad šis neteisėtai gavo popiežiaus titulą.
Lavonas teismą pralaimėjo, ir Steponas paskelbė, kad Formoso kaip popiežiaus valdymas buvo niekinis. Tada jis nukirto tris pirštus, kurie naudojami teikiant palaiminimus, ir įsakė kūną, nuvilkus visus jo apdarus, pakasti užsieniečių kapinėse. Netrukus Romą sukrėtė žemės drebėjimas, sugriovęs popiežiaus baziliką. Kūnas dar kartą buvo iškastas ir įmestas į Tibro upę, tačiau keleta sgailestingų žmonių kūną ištraukė ir tinkamai palaidojo.
Tačiau makabriškas teismas atsisuko prieš patį Steponą - žemės drebėjimo padaryta žala buvo palaikyta Dievo ženklu. Įsiutusi Formoso rėmėjų minia sučiupo Steponą ir užrakino požemyje. Vėliau ten jis buvo rastas pasmaugtas.