Sovietų imperiją sugriovusio Sąjūdžio projektą kūrė ir grybaujantys filosofai

Prieš 24 metus birželio 3-ąją Vilniuje, Mokslų Akademijos salėje susirinko kelios dešimtys tuomet jau daugiau ar mažiau žinomų  mokslo ir kultūros veikėjų, tarp jų - ir Lietuvos komunistų partijos narių. Jie įkūrė visuomeninę organizaciją – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį.

Po dviejų savaičių LTSR okupacinės administracijos vadovus pašiurpino trispalvėmis tautinėmis vėliavomis mosuojanti kelių šimtų žmonių minia Katedros aikštėje. Netrukus, visą 1988-jų vasarą ir vėliau su vėliavomis į aikštes plūdo dešimtys tūkstančių žmonių, traukdami Tautinę giesmę, reikalaudami laisvės ir nepriklausomybės.

Nepraėjo nė dveji metai, kai susibūrė organizacija, viešai žadėjusi padėti SSRS vadovui Michailui Gorbačiovui sukurti geresnį socializmą ir demokratišką tarybinę santvarką. Bet Sąjūdis padarė taip, kad Lietuvoje nebeliko nei socializmo, nei tarybų valdžios.

Per visą Lietuvos istoriją nebuvo tokios jėgos, kuri žaibiškai, informacinės blokados sąlygomis būtų sutelkusi didžiules minias bendram tikslui pasiekti.

Daugelis ano meto aktyvių veikėjų ir įvykių liudininkai dabar sako, kad ne už tokią, neteisybės ir korupcijos apraizgytą, skurstančią šalį jie svajojo mitinguose šaukdami „Laisvę Lietuvai!“ ar guldami po tankais 1991-siais.

Nemaža Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių dalis tapo dabartinės Lietuvos valdžios sistemos kritikais, ne vienas skeptiškai vertina Europos Sąjungą: tai Romualdas Ozolas, Alvydas Medalinskas, Bronislovas Genzelis.

Per pastarąjį dešimtmetį ne kartą bandyta atgaivinti Sąjūdžio idėją, telkti dideles tautos mases kovoti su socialinėmis ir politinėmis valstybės ydomis. Masinį „socialinių apačių“ judėjimą bandė įkvėpti Rolandas Paksas, prieš populizmo bangą pažadinti inteligentiją stengėsi visuomeninė organizacija „Kitas pasirinkimas“ (Vytautas Radžvilas, Edvardas Gudavičius). Net Garliavos „violetiniai“ save įsivaizduoja kaip Sąjūdžio idėjų įpėdinius.

Bet platūs užmojai baigiasi tuščiais šūviais arba karikatūrinėmis tautą prikėlusio judėjimo kopijomis, kaip tai atsitiko Sąjūdžio vardu spekuliavusiai Tautos prisikėlimo partijai.

Į lrytas.lt klausimą, kodėl nebepavyksta suburti dešimčių tūkstančių minių pozityviam veikimui, buvęs Sąjūdžio Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis atsakė: „Nėra nuoširdžios, nėra autoritetingų vadų. Žmonės greitai nusivilia pretenzingais vedliais kai pamato, kad jiems svarbu tik prasmukti į valdžią, o ne pažadinti tautą“.

Posakis, kad Sąjūdis ir nepriklausomybės atkūrimas buvo stebuklas, jau tapo nuvalkiota fraze. Bet tuos laikus menančiai kartai iš tiesų buvo mįslė, kaip 35 Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai sugebėjo taip greitai sukelti ant kojų iki tol tik apie paskyrą „Žiguliams“ ir aukštesnę vietą eilėje kooperatiniam butui gauti svajojusius tūkstančius gyventojų?

Šią mįslę pabandė įminti istorikė, docentė Ainė Ramonaitė ir jos vadovaujama jaunų mokslininkų grupė knygoje „Sąjūdžio ištakų beieškant: nepaklusniųjų tinklaveikos galia“.

„Ilgą laiką gyvavo stereotipas, kad Sąjūdį sukūrė saujelė inteligentų. Bet man buvo neaišku, kaip ano meto antiinformacinėje visuomenėje, ir technine, ir politine prasme, žinia apie opoziciją sovietų valdžiai taip greitai paplito ir staiga į mitingus ėmė plūsti tūkstančiai žmonių“, – sakė A. Ramonaitė.

Atlikę išsamius tyrimus, apklausę per 300 ano meto įvykių liudininkų istorikai nustatė, jog Sąjūdis iš esmės jau egzistavo gerokai iki 1988-ųjų birželio 3 dienos.

Lietuvoje veikė paralelinė oficialiąjai visuomenė (knygos autoriai ją vadina savaime visuomene): į legalias organizacijas, klubus susibūrę etnokultūrininkai, žygeiviai, roko muzikantai, menininkai, mokslininkai ir disidentai, palaikę ryšius su dalimi legaliose, bet ne valstybinėse organizacijose veikusiais, antisovietiškai nusiteikusiais žmonėmis.

Pavyzdžiui, signataras Algirdas Patackas slapčia platino pogrindinę literatūrą, bet artimai bendravo ir su žygeiviais, etnografinės kultūros skleidėjais.

Tai, kas dabar vadinama socialiniais tinklais, egzistavo ir sovietinėje Lietuvoje, tik ne virtualioje, o „gyvoje“ tikrovėje. Bet šie tinklai veikė ne mažiau efektyviai, kaip dabar internetas, nors moderniausia ryšio priemonė buvo pirštu sukamas telefonas. Norint paskambinti į kitą Lietuvos rajoną, reikėjo pokalbį užsakyti per centrinę ryšio stotį ir ilgokai palaukti, kol sujungs. Tiesa, teoriškai jau buvo automatinės stoties ryšys, bet anaiptol ne visada patikimas.

Reikia turėti omenyje, kad to meto okupacinio režimo prižiūrima žiniasklaida apie Sąjūdžio renginius nepranešdavo, vieša informacija buvo šykšti. Pirmieji Atgimimo šauklių susibūrimai ir mitingai vyko iki pasirodant Sąjūdžio spaudai.

Buvęs Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Artūras Skučas pasakojo, kad žmonės į lemtingąjį susirinkimą Mokslų akademijoje sukviesti jam labai pravertė jo uošvio, poeto Marcelijaus Martinaičio knygutė su žinomų menininkų telefonais.

Sąjūdžio Seimo sekretorius Virgilijus Čepaitis portalui lrytas.lt teigė, jog iki pasirodant Sąjūdžio spaudai į mitingus žmonės būdavo sukviečiami telefonu, piramidės principu: kiekvienas sąjūdietis apskambindavo, kiek pajėgdamas, savo pažįstamiems, šie žinią paskleisdavo savo ratui. Tais laikais tai buvo savotiškas „Facebook“ prototipas.

Sąjūdžio steigėjai daug važinėjo po Lietuvos rajonus, apie numatomus mitingus pranešdavo roko maršo, anuomet labai populiaraus muzikinio renginio, dalyviai.

Tautos žadintojų galvose mintis sukurti ties sovietinių įstatymų legalumo riba balansuojančią organizaciją, kuri atsargiai iš mirties taško pajudintų Lietuvos laisvės bylą, irgi subrendo anksčiau nei 1988 metų vasarą.

Signataras, filosofas B. Genzelis sakė, kad jau 1987 metų vasarą grįždamas iš Tomo Mano seminaro Nidoje jis su R. Ozolu ir Broniumi Kuzmicku nusprendė: reikia pasinaudoti M. Gorbačiovo pertvarka, atpalaidavusia komunistinio režimo varžtus.

Anot B. Genzelio, jau tuomet svarstytos būsimos organizacijos narių kandidatūros, jos iš esmės sutapo su po metų sudarytų pirmųjų Sąjūdžio vedlių sąrašu. Taigi Sąjūdžio kontūrai pradėjo ryškėti ne Mokslų akademijoje, o greitkelyje Klaipėda-Vilnius.

Bet pats pirmasis Sąjūdžio idėjos provaizdis galbūt pasirodė jau apie 1970 metus, dviejų filosofų galvose, grybaujant Dzūkijos ar Aukštaitijos miškuose.

„Pamenu, tada neseniai buvo įvykęs SSRS ir Kinijos pasienio konfliktas. Grybaudami su B. Genzeliu mes labai rimtai svarstėme, kad jeigu kils karas tarp tų didžiųjų komunistinių valstybių, Lietuvai gal atsiras proga atkurti nepriklausomybę. Svarstėme, kad jei karo grėsmė taps reali, reikia sukurti organizaciją Lietuvai išvaduoti, kažką panašaus į 1918-jų metų Lietuvos Tarybą, kuri irgi pasinaudojo karu“, – šypsodamasis prisiminė R. Ozolas.

Kiek galima spręsti iš prisiminimų, Sąjūdžio „branduolio branduolys“ buvo toks: R. Ozolas, B. Kuzmickas, Arvydas Juozaitis, B. Genzelis, Zigmas Vaišvila, A. Medalinskas, A. Skučas.

Vėliau Sąjūdžio Seimo pirmininku tapęs Vytautas Landsbergis pirmosiomis dienomis po Sąjūdžio įkūrimo neatrodė būsiąs judėjimo vadas.

Kaip prisimena R. Ozolas, pirmasis ryškus V. Landsbergio pasirodymas viešumoje įvyko 1988 metų birželio 18 dieną, kai Katedroje susirinko minia išlydėti LKP delegatų į visos SSRS komunistų konferenciją.

„Tada V. Landsbergis pasakė savo garsiąją kalbą: jis perspėjo, kad delegatai, balsuosiantys prieš Lietuvos interesus, bus tautos priešai, o balsuosiančius už Lietuvai naudingus sprendimus tauta gal ir laikys draugais. Šie žodžiai, pasakymas, kas yra priešai ir kas draugai, vėliau tapo visos V. Landsbergio politinės veiklos kodu“, – pasakojo R. Ozolas.

Nedaug trūko, kad ir oficialiai Sąjūdis galėjo gimti diena anksčiau: birželio 2 dieną per mokslininkų renginį Verkių rūmuose pasiūlyta tuoj pat įsteigti Liaudies frontą, bet nutarta palaukti kitos dienos.

Knygoje „Sąjūdžio ištakų beieškant: nepaklusniųjų tinklaveikos galia“ rašoma, kad po diskusijos Verkių rūmuose A. Medalinskas ir E .Gudžinskas sutarė su R. Ozolu tą patį vakarą susitikti jo namuose. Prie jų prisidėjo A. Skučas. Tąsyk R. Ozolas pasiūlė eiti į lauką, ant Tauro kalno, kad nebūtų pasiklausoma pokalbio. Taigi Tauro kalną irgi galima vadinti viena Sąjūdžio gimtaviečių.

Tarpusavyje nesusitarus, susirinkimą Mokslų akademijoje rengė dar viena grupė.

B. Genzelis savo bute su Gintaru Songaila, Petru Vaitiekūnu sudarė 25 žmonių iniciatyvinės grupės sąrašą. Jis iš esmės sutapo su Tauro kalno grupės sąrašu, tik buvo ilgesnis - 35 nariai.

Ano meto paralelinės visuomenės socialinė tinklaveika buvo tokia stipri, kad įgalino labai greitai sukurti organizacijos branduolį, net iš anksto nesusitarus su numatytais kandidatais.

Algirdas Kaušpėdas prisiminė, kaip birželio trečiąją, „Anties“ koncerto Vilniaus sporto rūmuose metu atėjo A. Juozaitis ir A. Vaišvila ir pranešė, jog įkurtas Sąjūdis, o jis, A. Kaušpėdas, įrašytas į iniciatyvinės grupės sąrašus.

„Aš neprieštaravau. Sutikau iš karto, ir greitai supratau, kad šis judėjimas anaiptol nebus parama gražesnį socializmą kuriančiam M. Gorbačiovui, o eisime iki nepriklausomybės“, – sakė A. Kaušpėdas.

Tačiau Sąjūdžio vienybė greitai sužydėjo, greitai pradėjo ir vysti. Kairiaisiais ir centristais vadinti sąjūdininkai, viešai kritikavę V. Landsbergį ir jo aplinką su siaubu prisiminė „megztųjų berečių“ siautėjimą. V. Landsbergio išrinkimą Aukščiausios Tarybos pirmininku istorine klaida pavadinęs A. Juozaitis buvo apipiltas šlapimu. Krikščionėmis ir patriotėmis save vadinančios, bet fanatiškai aršios moterėlės apskritai mėgo savo dievinamų vadų kritikus atakuoti fekalijomis. Po 1990-ųjų, kai Sąjūdžio skilimas jau buvo akivaizdus, vieno politinio renginio metu moteriškės kairiuosius veikėjus puolė plakti išmatose išmirkytomis dilgėlėmis.

„Tai buvo šlykštu, siaubinga. Manau, kad neapykantos proveržiai nebuvo stichiški, jie gerai organizuoti ir valdomi iš vieno centro“, – audringą „megztųjų berečių“ epochą prisiminė R. Ozolas.

Istorikė A. Ramonaitė teigė, kad ankstyvą Sąjūdžio diferenciaciją lėmė būtent tai, kad jis buvo labai skirtingų gimdytojų kūdikis: „Sąjūdžio skilimas buvo užprogramuotas, nes jį pagimdžiusios socialinės grupės buvo labai skirtingos, jas vienijo tik neapykanta okupantams, totalitariniam režimui, laisvės troškimas. Bet laisvę krikščioniškos pasaulėžiūros žmogus suprato kitaip, nei liberalus pasaulietis mokslininkas ar buvęs hipis, ar bohemos menininkas“, – pastebėjo A. Ramonaitė.

Prabėgę 24 metai aptirpdė Sąjūdžio įkūrėjų gretas, nemažai jų iškeliavo Anapilin. Praėjusiais metais mirė tautos labiausiai gerbiamas Atgimimo epochos pažiba, poetas Justinas Marcinkevičius, niekada nesivėlęs į politines rietenas. Keistas likimo vingis: šiais metais insultą patyrė du ryšiais su KGB kaltinti, bet vienas kitam priešiški buvę Sąjūdžio veikėjai: Kazimiera Prunskienė ir Virgilijus Čepaitis. Jie jau sveiksta, V. Čepaitis kalba, nors ir sunkiai.

Iš tautos atminties dyla Sąjūdį suskaldžiusi prieštara tarp „brazauskininkų“ ir „landsbergininkų“. R. Ozolas, anksčiau buvęs V. Landsbergio varžovas, dabar europarlamentarą sakė vertinantis kaip svarbią, Lietuvos politiniame kontekste labai reikalingą figūrą.

V. Landsbergis, lygindamas Sąjūdžio laikų Lietuvą ir dabartinę Vakarų Europą, ironiškai pastebėjo: „Mes sukilome prieš Sovietų Sąjungą, būdami priešo apsuptyje, nepabūgome okupacinės kariuomenės. O laisvai gyvenusi Europa Rusijos labai bijo. Europarlamente sunku būna įsiūlyti Rusijai nepalankias rezoliucijas“.