Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas už partizanų
sunaikinimą, kvalifikuotą kaip genocidą, kalėti nuteisto buvusio
MGB agento-smogiko Merkelio Bulatovo bylą, pirmadienį nusprendė
kreiptis išaiškinimo į KT.
Archyviniai dokumentai liudija, kad Aido slapyvardį turėjęs MGB
agentas-smogikas M. Bulatovas apsimetė Lietuvos partizanu ir dalyvavo
1952-1953 metais Ignalinos ir Švenčionių rajone sušaudant devynis
Lietuvos partizanus. Už tai Vilniaus apygardos teismas M. Bulatovą,
kuriam dabar 85 metai, 2010 metais Vilniaus apygardos teismo buvo
nuteistas realia septynerių metų laisvės atėmimo bausme.
Šį nuosprendį Lietuvos apeliaciniam teismui apskundė
nuteistojo gynėja, prašydama atleisti jos ginamąjį nuo bausmės.
Nagrinėdami skundą, šio teismo teisėjai atkreipė dėmesį, kad
dėl Baudžiamojo kodekso 99 straipsnio, kuris apibrėžia genocidu
laikomą nusikaltimą, kiti genocido bylas nagrinėję teismai yra
kreipęsi į Konstitucinį Teismą. Šio teismo prašoma išaiškinti
straipsnio taikymą, taip pat atitikimą pagrindiniam šalies
įstatymui - Konstitucijai.
Po Apeliacinio teismo nutarties išsprendžiant nuosprendis būtų
įsiteisėjęs. Realia laisvės atėmimo bausme nuteistasis buvo
paliktas laisvėje iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo genocido
byloje. Teismo medicinos ekspertai nustatė, kad jis gali suvokti savo
veiksmus ir neserga ligomis, kurios įtrauktos į sąrašą, dėl
kurių gali būti atleistas nuo bausmės vykdymo.
Pirmadienį nutartį priėmusi Lietuvos apeliacinio teismo
kolegija konstatavo, kad pagal šiuo metu galiojančio Baudžiamoji
kodekso 99 straipsnį, Lietuvoje genocidu pripažįstami veiksmai,
kuriais siekiama fiziškai sunaikinti visus ar dalį gyventojų,
priklausančių kokiai nors nacionalinei, etninei, rasinei, religinei,
socialinei ar politinei grupei.
Tačiau Vienos konvencijoje dėl
genocido ir Romos statute – tarptautinėse sutartyse, kurios Seimo
yra ratifikuotos ir galiojančios Lietuvoje, genocido nusikaltimas
apibrėžiamas kaip veiksmai, kuriais ketinama (siekiama) visiškai ar
iš dalies sunaikinti kokią nors nacionalinę, etninę, rasinę ar
religinę žmonių grupę.
„Taigi BK 99 straipsnyje nustatyta genocido sąvoka skiriasi nuo
tarptautiniuose teisės aktuose naudojamos genocido sąvokos savo
apimtimi. BK 99 straipsnyje kaip genocidas kvalifikuojami veiksmai ne
tik prieš visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai
nacionalinei, etninei, rasinei, religinei grupei, bet taip pat ir
socialinei ar politinei grupei.
Tuo tarpu Konstitucinio Teismo
išplėtota teisinės valstybės doktrina įtvirtina universalų
teisinės valstybės principą, kuriuo grindžiama visa Lietuvos
teisės sistema ir pati Lietuvos Respublikos Konstitucija,
garantuojama teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir
teisinis saugumas, užtikrinama teisės normų darna, užtikrinama,
kad tarp teisės normų negali būti jokių prieštaravimų ir jokios
konkurencijos“, - rašoma Lietuvos apeliacinio nutartyje.
Be kita ko teismo nutartyje sakoma, kad Lietuvos partizanai buvo
susiję bendromis politinėmis pažiūromis ir įsitikinimais, kadangi
ginkluoto pasipriešinimo forma priešinosi okupaciniam režimui, tai
yra priklausė politinei grupei, kuri vykdė Lietuvos išsilaisvinimą
iš minėto rėžimo, todėl tokie asmenys - Lietuvos partizanai -
priklauso BK 99 straipsnio dispozicijoje numatytai politinei grupei.
Tačiau iki 1998 metų tokios veikos prieš politines ir socialines
grupes nei tarptautinėje, nei Lietuvos teisėje nebuvo teisiškai
apibrėžtos kaip nusikalstamos. BK 99 straipsnyje įtvirtinta
nusikaltimo sudėtis buvo esmingai papildyta – išplėstas asmenų
grupių, prieš kurias galimas genocidas, sąrašas 1998 m.
Todėl
abejonių kelia ne tik politinių ir socialinių grupių įtraukimas
į genocido sąvoką, bet ir tai, kad šis genocido sąvokos
pakeitimas, iš esmės sunkinantis M. Bulatovo teisinę padėtį, yra
taikomas atgaline data.
Pasak Apeliacinio teismo, šiuo atveju yra pagrindo manyti, kad
išplėtus genocido nusikaltimo ribas ir kartu nustačius tokios
normos taikymo grįžtamąją galią bei senaties instituto
netaikymą, gali būti pažeistas konstitucinis teisinės valstybės
principas ir Konstitucijos 31 straipsnio 2 ir 4 dalyse įtvirtinta
asmens, padariusio nusikaltimą, teisė, kad jo bylą teisingai
išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas, ir kad bausmė
gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu.
Bylos duomenimis, M. Bulatovas dalyvavo naikinant Lietuvos
gyventojus, nes jie priešinosi sovietų okupacinei valdžiai. Jis
veikė grupėje su Lietuvos TSR Valstybės saugumo ministerijos
agentais.
Nustatyta, kad 1952-ųjų vasarą jis drauge su kitais agentais-
smogikais, apsimetęs Lietuvos partizanu, Ignalinos rajone keletą
kartų buvo susitikęs su į susitikimą iškviestais „Vytauto“
apygardos partizanais. Susitikimų metu vieni Lietuvos partizanai buvo
nužudyti, kiti - suimti ir perduoti Pabaltijo kariniam tribunolui.
Taip pat nustatyta, kad M. Bulatovas su kitais agentais dalyvavo
1953-iųjų pavasarį Švenčionių rajone nužudant du Lietuvos
partizanus.
Į KT dėl BK 99 straipsnio, apibrėžiančio atsakomybę už
genocidą, yra kreipęsi Seimo nariai ir keli šalies teismai.
KT teismas skelbia, kad yra gavęs 99 prašymus dėl įstatymų
atitikties Konstitucijai.
Seimo narių grupės prašymas dėl genocido apibrėžimo eilėje
yra 79, po to gauti dar trijų teismų prašymai - Panevėžio
apygardos teismo, nagrinėjančio A. Kraujelio-Siaubūno žūties
aplinkybes. Taip pat yra gautas Panevėžio apygardos teismo prašymas
kitoje genocido byloje bei Lietuvos apeliacinio teismo prašymas dar
vienoje genocido byloje.
Šie prašymai turėtų būti sujungti į vieną. Kada jie bus
nagrinėjami, kol kas nežinoma.