Atviras laiškas, tarp kurio signatarų yra istorikai Alfredas
Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Alvydas Nikžentaitis, Šarūnas
Liekis, Egidijus Aleksandravičius, filosofai Gintautas Mažeikis,
Leonidas Donskis, politologas Raimundas Lopata, poetas Tomas Venclova,
Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius Henrikas
Mickevičius bei kunigai Tomas Šernas ir Rimas Mikalauskas paskelbtas
praėjus daugiau kaip trims savaitėms po perlaidojimo ceremonijos.
„Neseniai įvyko valstybės remiama Juozo Ambrazevičiaus-
Brazaičio perlaidojimo ceremonija. Ši ceremonija ir ją lydėjęs
šio žmogaus gyvenimo ir veiklos iškilmingas minėjimas buvo didelė
moralinė klaida. Aukštintas ir lyderiu laikomas buvo žmogus, kuris
neišlaikė pagrindinio lyderystės egzamino, nes nebuvo teisingas ir
neužstojo nekaltų bendrapiliečių“, - rašoma laiške.
„Mes, žemiau pasirašiusieji Lietuvos piliečiai ir jų
palikuonys, ryžtingai pasisakome prieš Lietuvos Vyriausybės,
Lietuvos Seimo, Kauno miesto pareigūnų ir kitų oficialių asmenų
sprendimą pagerbti 1941 metais birželio-rugpjūčio mėnesiais -
nacių okupacijos metu - veikusios Laikinosios Lietuvos vyriausybės
vadovą Juozą Ambrazevičių, išeivijoje pasivadinusį Brazaičiu“,
- teigia laiško autoriai.
Pasak ju, „visą savo gyvavimo laikotarpį Laikinoji vyriausybė
deklaravo siekį prisidėti prie Europos sutvarkymo „naujais
pagrindais“ ir vykdė naciams palankią politiką“.
„Vyriausybė, kuri dalį savo piliečių atidavė diskriminacijai
ir persekiojimui, o vėliau negynė jų nuo masinių žudynių, kurias
vykdė okupantai ir jų kolaborantai, negali vienareikšmiškai teigti
kovojusi už laisvę. Su žmogiškumu prasilenkiantys žodžiai ir
veiksmai visiems laikams aptemdė ir suteršė visa tai, ką Laikinoji
Vyriausybė tariamai pasiekė nesėkmingai bandydama įtvirtinti
Lietuvos suverenitetą. Ko vertas suverenitetas, kurio įgijimo kaina
- nekaltų žmonių kraujas?“ - teigiama laiške.
Jo autoriai pabrėžia, kad teisę į privačią ceremoniją
turėjo J.Brazaičio šeima ir draugai.
„Tačiau Lietuvos Vyriausybė, oficialieji asmenys ir kiti
iškilmėse dalyvavę šalies pareigūnai, viešai pagerbdami Juozą
Ambrazevičių-Brazaitį bei skirdami lėšų jo perlaidojimui bei
paminėjimui, daugeliui žmonių sukėlė sumaištį dėl pamatinių
vertybių, kuriomis remiantis sukurta Lietuvos Respublika“, - rašoma
laiške.
Iš viso laišką pasirašė daugiau kaip 40 žmonių.
Lietuvos Vyriausybė skyrė 30 tūkst. litų palaikams perlaidoti,
bet dabartiniai šalies vadovai gegužės 20 dieną vykusioje
ceremonijoje nedalyvavo. Urna su velionio palaikais, parskraidinta iš
Jungtinių Valstijų, buvo nuleista į kapo duobę Kristaus
Prisikėlimo bažnyčios šventoriuje. Ceremonijoje dalyvavo buvę
Lietuvos vadovai Valdas Adamkus ir Vytautas Landsbergis, Kauno miesto
meras Andrius Kupčinskas, ji iškilmingai baigta Lietuvos himnu,
kurį grojo kariuomenės orkestras.
Laikinoji vyriausybė buvo paskelbta per Lietuvių aktyvistų
fronto, kuris bendradarbiavo su vokiečiais, surengtą 1941 metų
Birželio sukilimą, kilusį prasidėjus karui tarp nacių Vokietijos
ir su ja iki tol bendradarbiavusios Sovietų Sąjungos.
Kai kurie lietuviai laukė karo, sovietų išvijimo ir vokiečių
atėjimo, ypač dėl sovietų teroro, kuris didžiausią mastą
pasiekė žudymais ir trėmimais birželio mėnesį. Susikūrusi
Laikinoji vyriausybė pasveikino Hitlerio Vokietijos kovą su
bolševizmu ir pareiškė, kad jungiasi į naujos Europos statybą.
Tačiau jau pirmosiomis Vokietijos invazijos savaitėmis Lietuvoje
prasidėjo pogromai, kuriuose nužudyti tūkstančiai žydų.
Pats J. Brazaitis vėliau Vokietijos okupacijos metu aktyviai
veikė antinacistiniame pogrindyje, o keturi Laikinosios vyriausybės
nariai pateko į vokiečių konclagerius.
Karo metais vengdamas suėmimo J.Ambrazevičius pakeitė pavardę
į Brazaičio, o 1944 metais, artėjant antrajai sovietų okupacijai,
pasitraukė į Vokietiją, 1951-aisiais jis persikėlė į Jungtines
Valstijas, kur dalyvavo išeivių lietuvių veikloje.
Lietuvoje vertinami J.Brazaičio nuopelnai lietuvių literatūrai,
jo mokslinė ir pedagoginė veikla. Tarpukariu jis dėstė Vytauto
Didžiojo universitete, dirbo žurnalistinį darbą, parašė kelias
biografines knygas.
