Tyrinėdami neriją, specialistai taip pat sukonstravo gruntinio vandens lygio pažeminimo sistemą, kurią tikimasi pritaikyti ir kitiems tyrimams.
Projekto dalyviai tikisi, kad jų dvimečio darbo metu sukaupta
patirtis ir nauji išradimai atveria naujas ir plačias galimybes
pažinti seniausių Kuršių nerijos gyventojų ūkį ir buitį, sako
projektą vykdžiusio Lietuvos istorijos instituto Archeologijos
skyriaus vedėjas Gytis Piličiauskas.
„Neringa yra labai unikali - gyventojų kultūra ir verslas čia
labai skyrėsi nuo žemyninės Lietuvos dalies, nes gyventojai
intensyviai vertėsi žvejyba, medžiokle“, - sakė
G. Piličiauskas.
Pasak jo, XIX amžiuje vėjui siautėjant tuomet mišku
neapaugusiose nerijos kopose, iš smėlio išniro šimtai akmens ir
bronzos amžių senovės gyvenviečių. Šimtmečiui prabėgus ir
atsodinus kadaise iškirstus miškus, liko žinoma tik vienos iš jų
- akmens amžiaus Nidos A gyvenvietės - tiksli vieta. Ją
aštuntajame dešimtmetyje tyrinėjo archeologė Rimutė Rimantienė.
Iki šiol manyta, kad Nidos A gyvenvietėje žmonės gyveno
trečiajame tūkstantmetyje prieš Kristų. Tačiau dabar archeologams
prieinami duomenys leidžia kelti hipotezę, kad čia gyventa ir
anksčiau - nuo ketvirtojo iki antrojo tūkstantmečio prieš Kristų.
Daugelyje Nidos A gyvenvietės vietų skirtingų periodų radiniai
- puodų šukės, titnago ir kitų akmens rūšių nuoskalos -
susimaišė viename sluoksnyje. Tokiu atveju archeologams labai sunku
juos atskirti ir nustatyti, kaip keitėsi žmonių gyvenimas,
kultūra, buitis.
2011-2012 metais dirbusiai archeologų grupei pavyko aptikti
kelias vietas, kuriose senoviniai radiniai aptinkami skirtinguose,
vienas virš kito susiklosčiusiuose žemės sluoksniuose. Ypač
perspektyvi vieta atrodė georadaru užfiksuota senovinė dauba. Joje
mentelėmis iškasus siaurą tranšėją, buvo aptikta per 1000
archeologinių radinių, kurie visi surinkti užfiksavus jų vietą
trimatėje erdvėje.
„Tai milžiniškas informacijos šaltinis, po kelerių metų
kruopštaus archeologų darbo bendradarbiaujant su gamtos mokslų
specialistais galintis prabilti apie keramikos gamybos ir akmens
apdirbimo technologijas, senovės žmonių mitybą, kitus gyvenimo
klausimus. Durpinguose senovinės daubos sluoksniuose turėjo išlikti
žiedadulkės ir galbūt diatomėjos (fitoplanktono rūšis. - Red.),
kurių laboratoriniai tyrimai ateityje gali suteikti labai svarbios
informacijos apie priešistorinės gyvenvietės gamtinę aplinką ir
jos raidą“, - sako G. Piličiauskas.
Kiti archeologinių žvalgymų rezultatai - dvi, kaip manoma,
bronzos amžiaus radimvietės ties Alksnyne. Vienoje iš jų,
neišpustytame kultūriniame sluoksnyje, išliko perdegusių kaulų
fragmentai, kurių amžių kelių šimtų metų tikslumu ateityje bus
galima nustatyti radiokarboniniu (radioaktyviosios anglies. - Red.) metodu.
G. Piličiauskas sako, kad šios radimvietės galbūt buvo žinomos
ir prieš kelis šimtmečius.
„Arba nebuvo žinomos, arba XIX amžiuje vokiečių buvo
netiksliai žymėtos“, - sakė jis.
Pastaraisiais metais tyrinėdami neriją, archeologai pasitelkė
šiuolaikinę įrangą, įskaitant GPR georadarą. Tyrinėdami Nidos A
gyvenvietę, projekto dalyviai sukonstravo gruntinio vandens lygio
pažeminimo sistemą, pasak G.Piličiausko, išsiskiriančią iš
statybose naudojamų analogiškų vakuuminių sistemų savo lengvumu
ir pigumu.
„Šis archeologų ir geologų išradimas, susidedantis iš
keturių plastikinių vamzdžių (adatinių filtrų. - Red.), benzininio
siurblio ir žarnų labirinto, leido ne tik komfortiškai tyrinėti
žemiau gruntinio vandens lygio buvusius sluoksnius, tačiau kartu ir
aprūpino vandeniu iškasto grunto plovėjus. Tikiu, kad tokios ar
panašios mobilios grunto sausinimo sistemos galėtų būti labai
naudingos vertingiausių archeologinių vietų, tai yra, šlapynių
tyrimuose Lietuvoje“, - sako Istorijos instituto Archeologijos
skyriaus vedėjas.