Tiesa, istorikai neturi įrodymų, jog jame pavaizduota reali situacija. Tačiau vaizdelis iš tiesų atskleidžia šių dviejų asmenybių labai skirtingus gyvensenos principus.
C. Rohlingas nutapė didžių vyrų susidūrimo su karališkąja šeima gatvėje sceną. L. van Beethovenas išdidžiai neria tiesiog pro karūnuotus asmenis, o poetas pagarbiai šiems lenkiasi, nukėlęs cilindrą ir pripaudęs ranką prie širdies.
Būtent taip šį tariamai realų įvykį, praėjus nuo jo 20-mečiui, aprašė abu menininkus supažindinusi rašytoja Bettina von Arnim. „Beethovenas ragino Goethe eiti kaip ėjus, nepaleisti jo rankos - esą karališkoji šeima privalo juos praleisti. Tačiau Goethe manė kitaip, - dėstė rašytoja. - Jis paleido Beethoveno ranką ir žingtelėjo į šalį, kai kompozitorius lyg niekur nieko šovė tiesiai pro didikus ir jų palydą. Laukdamas atsilikusio Goethe's jis pasakė: „Aš jūsų laukiau, nes jus gerbiu ir žaviuosi jūsų kūryba. Tačiau tiems žmonėms jūs parodėte perdaug pagarbos“.
Bettina von Arnim garsėjo savo prasimanymais. Tačiau nestinga įrodymų, jog Beethoveną iš tikrųjų glumino Goethe's elgesys. Būdamas 21 metais jaunesnis už poetą, jis laikė tikrais aristokratais tik menininkus. „Goethe žavisi rūmų atmosfera kur kas labiau, negu derėtų poetui, - rašė kompozitorius savo leidėjui. - Kam kalbėti apie juokingus virtuozus, kai poetai, kurie turėtų būti tautos tribūnai, viską pamiršta dėl blizgesio?“.
Tačiau praėjus dešimtmečiui po pažinties su Goethe Teplicėje, kompozitorius egzaltuotai prisipažino rašytojui Friedrichui Rochlitzui: „Aš būčiau galėjęs dešimt kartų numirti dėl Goethe's, taip, dešimt kartų! Kokį laimingą jis tuomet mane padarė! Koks kantrus jis buvo su manimi!“.
Goethe's susižavėjimas Beethovenu buvo kur kas santūresnis. Jo muzikinį skonį formavo racionalumo amžius. Jam kėlė įtarumą Beethoveno revoliucingas polėkis, o jo Penktoji simfonija tebuvo „stebinamas ir grandiozinis kūrinys“. Gothe'i nelabai patiko ir kompozitoriaus noras kurti muziką jo eilėms.
Tačiau poetas pripažino, kad Beethovenas - iškiliausias iš gyvųjų vokiečių kompozitorių. Kai 1811-aisiais Beethovenas atsiuntė Goethe'i muzikinio teksto jo tragedijai „Egmontas“ kopiją, šis šiltai atsakė muzikui, paskatindamas susitikti.
Prieš 200 metų savo žmonai Goethe rašė dar nesutikęs uždaresnio, energingesnio ir aistringesnio menininko už Beethoveną. O savo muzikiniam guru kompozitoriui Carlui Zelteriui rašytojas prisipažino: „Jo talentas mane nustebino. Deja, kaip asmenybė jis - visiškai neprijaukinamas ir, nors nėra neteisus bjaurėdamasis pasauliu, vargu ar savo laikysena daro jį malonesnį sau ir kitiems. Jis vertas užuojautos ir atlaidumo, nes praranda klausą - tai jį veikia labiau socialiai negu kaip muziką“.
Mandagiam, pasaulietiškam Goethe'i ir „nerangiu lokiu“ Cherubini pavadintam Beethovenui niekada nebuvo lengva bendrauti. Tačiau kompozitorius, nepaisydamas nusivylimo Goethe kaip žmogumi, niekada nenustojo žavėtis juo kaip poetu.
Praėjus porai metų po menininkų pažinties Teplicėje, Beethovenas grįžo savo kūryboje prie Goethe's eilių, o pastarasis įgyvendino savo seną idėją pastatyti Veimare „Egmontą“ su Beethoveno muzika.
Anot Goethe's, kompozitorius „padarė stebuklus, pritaikydamas muziką jo tekstui“. Tai buvo didžiulis komplimentas Beethovenui, kuris didžiam poetui dažniausiai atrodė pompastiškas ir sunkiai suprantamas.
