Apie tai, kaip sovietmečiu buvo perrašinėjama ir klastojama Lietuvos istorija - pokalbis su Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytoju, daktaru Aurimu Švedu.
Mokslininkas apgailestavo, kad dalis komunistinių ideologų sukurtų klišių gyvos ir šiandieninėje Lietuvoje. Vidinė sumaištis, baimė priimti sprendimus, nepasitikėjimas savimi – šios žaizdos lietuvių sąmonėje dar neužgijo. Todėl nereiktų galvoti, kad 1990 metų kovo 11 dieną nuo Lietuvos kūno buvo nuplautas visas okupantų purvas.
„Turiu įtarimą, kad Lietuvos istoriją reikėjo ne tik suklastoti, bet ir paversti ją žiauriai neįdomia. Reikėjo subjauroti ne tik turinį, bet ir estetiką. Kai pasižiūri į tą gelžbetoninę kalbą, kuria parašyti tų laikų istorijos veikalai, tai norisi mesti knygą iš rankų. Pažiūrėkite, kaip atrodo Juozo Žiugždos redaguotas pirmasis Lietuvos istorijos tritomis juodais viršeliais. Vien išvaizda gali išgąsdinti“, - pašiepdamas sovietinių ideologų uolumą iškraipyti Lietuvos istoriją juokavo pašnekovas.
- Kokius Lietuvos istorijos epizodus sovietmečiu buvo bandoma ištrinti iš visuomenės atminties?
- Buvo keletas itin svarbių įvykių, reiškinių ir procesų Lietuvos istorijoje, kuriuos jau kitą dieną po mūsų šalies okupacijos norėjo ištrinti, pamiršti arba iškraipyti Maskvoje sėdintys Komunistų partijos ideologai.
Visi tie dalykai susiveda į du lygmenis – erdvės ir laiko. Jie suformuoja kiekvienos valstybės istorijos ypatumus.
Valstybė, šiuo atveju, nėra išimtis - žmogaus biografija irgi susideda iš tokių lūžinių įvykių, išsidėsčiusių laike ir erdvėje. Mūsų iš kartos į kartą perduodama istorija subyrėtų į smulkius vitražo gabalėlius, kurių jau nebebūtų įmanoma surinkti į vieną daiktą, jeigu ji prarastų erdvės ir laiko matmenis. Arba jeigu jie būtų itin iškraipyti.
Dėl šios priežasties sovietiniai ideologai stengėsi ne tik priversti Lietuvos visuomenę pamiršti lūžinius, su mūsų valstybingumu susijusius, istorijos įvykius. Tai buvo tik dalis darbo. Maskvoje ir Vilniuje įsikūrusiems partiniams ideologams ne mažiau svarbu buvo iš naujo papasakoti, kokioje kultūrinėje ir civilizacinėje erdvėje Lietuva randasi.
- Kitaip tariant, pakeisti erdvinėje išklotinėje egzistuojančių geopolitinių objektų vertinimą?
- Taip. Meluojant, iškraipant ir nutylint tam tikrus faktus buvo siekiama sukeisti dviejų civilizacinių polių – Vakarų ir Rytų – išsidėstymo ir įtakos mūsų istorijai vaizdinį.
Lietuva yra paribio valstybė. Net patys moderniausi Lietuvos istorikai, išsakantys įdomiausias idėjas apie tai, kas ir kur mes esame, įvardina Lietuvą kaip paribio šalį. Kaip pasakytų profesorius Edvardas Gudavičius, sukūręs originalią civilizacinę Lietuvos istorijos koncepciją, mes esame labiausiai į rytus nutolusi Vakarų Europos civilizacijos šalis. Mums labai pasisekė, kad viduramžių epochoje mes patekome į europietizacijos proceso erdvę.
Tačiau būdami paribio šalimi nuolat susiduriame su viena rimta problema – mums labai sunku konstruoti, stiprinti ir apginti savo tapatybę. Tiek iš Rytų, tiek iš Vakarų mus nuolat pasiekia stiprūs ideologiniai impulsai, skleidžiantys tam tikrus vaizdinius. Jie keičia mūsų savivoką ir mąstymą apie savo valstybę ir tautą. Matydami šią kaitą mes dažniausiai išsigąstame ir bandome užsisklęsti savyje lyg vėžlys kiaute. XXI amžiuje tokia laikysena man atrodo ne konstruktyvi. Tačiau sovietmečiu lietuvių visuomenė, bandydama atsispirti istorinės sąmonės deformavimo mechanizmams, jokio kito elgsenos modelio, apart aklos gynybos, negalėjo panaudoti.
Sovietmečiu Lietuvos istoriją buvo siekiama klastoti iki maksimumo sureikšminant Rytų civilizacinės erdvės, rusiškojo faktoriaus vaidmenį. Esą mes visą laiką buvome šios erdvės dalimi, nuolat jausdami „didžiojo brolio“ pagalbą.
- Kaip buvo pabrėžiamas tas tariamas rusiškojo faktoriaus vaidmuo Lietuvos istorijoje?
- Tai būdavo pabrėžiama net pačiose kurioziškiausiose situacijose. Pavyzdžiui, kalbant apie kultūrą ir „tautų kultūrinį bendradarbiavimą”. Tada atsiverdavo nearti dirvonai, kuriuose ganydavosi sovietinių ideologų fantazijos žirgai. Kalbant apie tą „tautų kultūrinį bendradarbiavimą“ buvo galima prifantazuoti visko.
Tačiau kartais sovietiniams ideologams tekdavo pripažinti, kad iš Vakarų Lietuvą pasiekdavo ne vien tik blogi dalykai. Pavyzdžiui, Vilniaus senamiesčio veidą yra suformavusios barokinio stiliaus bažnyčios. Na ir kaip tokiu atveju galima kalbėti, kad „Vakarų imperialistai“ nešė mums tik negandas?
Buvo ir komplikuotų užduočių, su kuriomis praeities klastotojai susidurdavo. Pavyzdžiui, kaip to meto ideologams ir istorikams derėjo paaiškinti faktą, kad taip „noriai“ į Rytus palinkę lietuviai, staiga sugalvojo vykdyti karinę ekspansiją į rusų žemes? Kas nutiko, kad karalius Mindaugas ir po jo valdę didieji kunigaikščiai nusprendė vykdyti savarankišką politiką Rytų ir Vakarų atžvilgiu? Šis Lietuvos istorijos etapas kėlė nemažą galvos skausmą komunistų partijos ideologams.
Kokį sprendimą jie rado? Buvo sukurpta teorija apie „reakcinę feodalų politiką“. Anot šios teorijos, lietuvių tauta neklysdama pasirinko tai, kas jai geriausia ir beatodairiškai siekė orientuotis į Rytus. Tačiau „blogi feodalai“, žiūrėdami tik savo interesų, nusprendė, kad reikia atstumti iš Rytų tiesiamą pagalbos ranką ir kąsti į ją.
Čia atsiranda dar vienas dėmuo, kuris yra labai svarbus šiandieninei lietuvių tapatybei ir sovietinių ideologų sukurtoms paramokslinėms konstrukcijoms – lenkų faktorius. Esą lietuvių feodalai gal ir nebūtų taip smarkiai suklydę ir gal nebūtų varę tokios „antilietuviškos“ politikos verždamiesi į Rytus, tačiau lenkų ponai sudrumstė lietuvių protus. Kitaip sakant, lenkų feodalai suvedžiojo lietuvių feodalus.
Sovietmečiu net buvo vartojamas terminas „Lietuvos ir Lenkijos feodalų sąmokslas prieš lietuvių tautą“. Šios sąvokos aiškintojai teigė, kad lietuvių ir lenkų politinis elitas esą išskaidė lietuvių tautos jėgas, vertė kariauti ir Rytų, ir Vakarų frontuose, taip priartindami neišvengiamą valstybės nusilpimą ir žlugimą. Lenkai esą sunaikino Lietuvos sanbūvio su Rytais galimybes ir atgręžė mūsų tautos veidą į „imperialistinius Vakarus“.
Šios teorijos kūrėjai, teigė esą lietuvių ir lenkų feodalų „sąmokslo“, prasidėjusio 1385 metais Krėvos unija ir 1387 metais Lietuvos krikštu, pasekmes pavyko neutralizuoti tik trečiuoju Abiejų Tautų Respublikos (ATR) padalijimu, 1795 metais prijungus Lietuvą prie carinės Rusijos imperijos.
Kalbant apie tokias istorijos deformacijas tampa aišku, kodėl rusiškosios postmodernistinės literatūros pusdieviams Vladimirui Sorokinui ir Viktorui Pelevinui sovietinė ideologija yra nuolatinio įkvėpimo, ironijos bei dekonstrukcijos šaltinis.
- Kokie įvykiai buvo svarbūs sovietiniams Lietuvos istorikams?
- Iš tiesų būtų galima daug ir ilgai aptarinėti didžiąją dalį svarbių, įvairiais amžiaus nutikusių, politinės istorijos įvykių. Tačiau siekdamas parodyti sovietmečio ideologijos agresyvumą ir kartu nusakyti situacijos, į kurią buvo pakliuvę istorikai, sudėtingumą, paminėsiu ATR padalinimus.
Iš Maskvos buvo atsiųsta nedviprasmiškai skambanti direktyva, kad šis, valstybės žlugimą simbolizuojantis padalijimų maratonas (užsibaigęs 1795 metais), turėjo būti pavaizduotas kaip išskirtinai teigiamas dalykas. Lietuvių istorikams tokia direktyva kėlė didžiulį galvos skausmą – kokiais argumentais parodyti, kad tie padalijimai buvo pozityvus dalykas? Galų gale buvo sugalvotas kompromisinis sprendimas – esą Lietuvos ekonomikai prisijungimas prie Rusijos buvo naudingas, nes suaktyvino naujų gamyklų statybas, geležinkelių tiesimą, atsivėrė didžiulė rinka. Aišku, viso XX amžiaus Lietuvos istorija buvo ne kas kita, kaip dideli ir pavojingi spąstai praeities tyrinėtojui. Anot tuometinių ideologų, visa Lietuvos istorija tebuvo ilga ir varginga įžanga į nenumaldomai artėjantį rojų žemėje – sovietinės valdžios įkūrimą. Todėl visa XX amžiaus istorija buvo suvokiama kaip to „rojaus prieangis“. Atsižvelgiant į pastarąją aplinkybę galima pateikti ir kitokią metaforą - istorikams ta epocha buvo tarsi minų laukas. Žengti žingsnį į šią teritoriją ir mėginti pasakyti ką nors teisingo buvo tas pats, kas paimti miną į rankas ir susisprogdinti.
Valstybės atkūrimo ir kūrimo, praradimo, sovietinės okupacijos istorija buvo tie taškai, kurių vieni istorikai stengėsi neužkliudyti, nes jie nenorėjo rašyti kvailysčių apie klasių kovą, Komunistų partijos „pergalę“ ir „darbo žmonių išlaisvinimą“. Kiti gi apsisprendė kurti paramokslines odes sovietų valdžiai dėl grynai pragmatinių tikslų. Jie patys iš savo tekstų mintyse šaipėsi.
Kalbant apie naujųjų ir naujausiųjų laikų Lietuvos istoriją, žodžiai esą istorija tai į praeitį žiūrinti politika, buvo priimami tiesiogiai ir su visišku rimtumu. Tiesa, šiuo atveju istorikams niekas nepatikėjo atsakomybės patiems daryti politiką. Praeities tyrinėtojai privalėjo klusniai atkartoti iš Komunistų partijos Centro komiteto kabinetų nuleidžiamas tiesas.
- Kokių konkrečių priemonių turėjo imtis sovietiniai istorikai, bandydami tą istorijos politiką vykdyti?
- Vos tik Vilniuje buvo įkurtas Istorijos institutas, iš Maskvos atėjo direktyvinis nurodymas – parašyti apibendrinančią Lietuvos istoriją. Kitaip tariant, sulipdyti tą gelžbetoninį Lietuvos istorijos karkasą.
Kaip tai daryti? Istorikams buvo duota įvairių nurodymų, bendrų konferencijų su „labiau patyrusiais“ kolegomis iš kitų sovietinių respublikų, recenzijų, kritikos iš aukštų tribūnų ir „prie keturių akių” forma.
Kitaip sakant, sovietinės realybės kūrėjai nedviprasmiškai parodė, kad istorikai visų pirma turi duoti bendrą praeities, dabarties, laukiamos ateities vaizdą, ir tik tada jie galės pasklisti po paskiras Lietuvos istorijos kerteles ir kažką ten tyrinėti. Savaime aišku, budriai prižiūrimi.
- Nuo to ir prasidėjo sovietinės Lietuvos istorijos kurpimas?
- Taip. Buvo išsakytas aštrus poreikis vaizdinio, kuris turėjo apjungti į vieną pasakojimą visą Lietuvos istoriją – nuo mamuto ilties rastos Antakalnyje, iki socialistinio rojaus, kuriame išsitenka fermos bei kolūkiai.
Komunistų partijos elitas taip pat preciziškai nurodė – reikia tyrinėti kuo daugiau XX amžiaus istorijos siužetų ir kuo mažiau senosios istorijos. Nors tas Kryžiaus karų lopinėlis, kai lietuviai kovojo su vokiečių ordinais ir su visa Europa, ideologiniu požiūriu buvo santykinai geras dalykas, tačiau kokybine prasme pati Viduramžių epocha nebuvo itin svarbi. Be to, juk visuomet egzistavo pavojus, kad gilindamiesi į senąją istoriją lietuviai ką nors „ne taip supras“. Taip nutiko su kino filmu „Herkus Mantas“. Akivaizdu, kad lietuvių žiūrovai siužetą suprato visiškai kitaip, nei to norėjo filmo gamybos procesą prižiūrėję ideologiniai prievaizdai.
Dar vienas reikalavimas – kuo daugiau tekstų, kad krikščionybė yra blogis. Formaliai žiūrint, išpildyti pastarąjį užsakymą nebuvo pernelyg sunku. Juk iš pradžių krikščionybė buvo nešama Kryžiuočių ordino kalavijų. Šiuo atveju nebuvo galima pasakyti, kad ordino riterių kalavijai buvo kaina, kurią sumokėjome nepavykus įtvirtinti karaliaus Mindaugo projektą. Juk Mindaugo Lietuva tapo karalyste ir buvo priimta į to meto krikščioniškų Vakarų Europos valstybių šeimą.
Istorikai labai skeptiškai žvelgia į svarstymus „kas būtų, jeigu..?“ Tačiau galima spėti - jeigu Mindaugas būtų neatsimetęs nuo krikščionybės ir pradėjęs dinastiją, tai, kalbant futbolo terminais, mes būtume žaidę aukščiausioje Europos futbolo lygoje. Tačiau mes iškritome iš tos lygos, ir mums buvo pasakyta: „Jeigu nemokate žaisti futbolo, mes jums kumščiais parodysime, kaip tai daroma ir ką reiškia pakliūti į nuošalę.“
Pabrėžiant neigiamą krikščionybės vaidmenį išryškėjo vienas paradoksas. Jeigu krikščionybė yra blogis, tai lietuviai gali prabilti apie savo pagoniškąjį tikėjimą ir pagoniškąją kultūrą. Sovietinė matrica šiuo atveju buvo labai racionali – buvo leista kalbėti apie tai, ko jau niekada nebepatirsi ir net deramai nebeištyrinėsi dėl šaltinių stokos bei fragmentiškumo. Tikriausiai, dėl šių priežasčių sovietmečio lietuvių visuomenei buvo leidžiama paklaidžioti romantiškose pagonybės miglose.
Tokie buvo pagrindiniai pradedančio istoriko istoriografiniai riboženkliai. Jeigu istorikas išmokdavo tarp jų laviruoti, tai jis turėjo galimybę plėtoti savo tyrimus ir išlikti akademiniame lauke.
Tie, kurie dėl įvairių priežasčių ignoruodavo pastaruosius riboženklius, dažniausiai susilaukdavo pasekmių. Jų tekstai sunkiai išvysdavo dienos šviesą. Tokie žmonės būdavo viešai kritikuojami ir jausdavo savotišką izoliaciją, nuo kurios negalėjo pasislėpti net archyvuose.
Beje, dėl archyvų. Kartais net ir „geras” (sovietinės sistemos požiūriu. - Red.) istorikas susidurdavo su didelėmis problemomis, siekdamas gauti jam reikalingus dokumentus. O ką jau kalbėti apie tuos „bloguosius“, kurie nepakluso žaidimo taisyklėms.
- Sakote, kad archyvinių duomenų negaudavo net ir tie, kurie žaidė pagal sovietinių ideologų taisykles. Tai kaip istorikai dirbdavo?
- Istorikai patys stebėdavosi tokiu paradoksaliu informacijos apsaugos mechanizmu. Vienas mano kolega, ką tik parašęs labai įdomią disertaciją, bandydamas paaiškinti šitą situaciją, nukalė terminą „paslapties kūrimo kultūra“. Sovietmečiu begalė dalykų buvo įslaptinti. Ta praktika darė didelę įtaką ir istoriko darbui.
Visų pirma, buvo labai sudėtinga susipažinti su Vakaruose išleistomis istorikų knygomis. Tai buvo galima padaryti tik praėjus tam tikras procedūras, gavus įvairių institucijų leidimus. Tik tada istorikas galėdavo susipažinti, tarkime, su Bostone išleistos Lietuvių enciklopedijos konkrečiu lapu, kuriame yra jam reikiama informacija. Kartais fondo darbuotojai net laikydavo knygą savo rankose, kad istorikas neperžiūrėtų kitų puslapių.
Tuo tarpu einantis į archyvą istorikas irgi dažniausiai susidurdavo su įtariais archyvarų žvilgsniais: „O kodėl jūs norite šitų duomenų? O ką su jais darysite?“
Akivaizdu, buvo daroma prielaida, kad egzistuojančių istoriografinių riboženklių ir elementarios baimės faktoriaus sistemai neužtenka siekiant apsaugoti save ir jai svarbią informaciją.
- Bet juk egzistavo cenzūra.
- Be jokios abejonės. Tačiau kai kuriais atvejais buvo manoma, esą prasminga prevenciškai užkirsti galimybes informacijos sklaidai. Kad cenzūros institucijoms nereiktų dorotis su įvairiais duomenų „nutekėjimais“.
Svarbu suvokti, kad istorija sovietmečiu buvo suprantama ne kaip realybės atspindys. Tekstai apie praeitį buvo traktuojami kaip realybės konservavimo arba imitavimo priemonė.
Tarkime, Centro komiteto kabinetuose nusprendžiama esą Lietuvoje pieno primilžio apimtys per penkmetį respublikoje padidėjo penkis kartus. Ir viskas! Nereikia jokių duomenų. Kokių archyvinių dokumentų istorikui bereikia ieškoti archyvuose siekiant pagrįsti pastarąją tezę? Jis tiesiog turi sakyti, kad taip buvo. Taškas. Jeigu koks nors labai preciziškas mokslininkas vis tik nori patikrinti arba pagrįsti pastarąją tezę operuodamas dokumentais, tai jau yra problema. Nes gali pasirodyti, kad primilžio apimtys padidėjo ne penkis, o tik du kartus. Arba kad tokią statistiką pateikiantys dokumentai yra sukurti į juos surašant skaičius „iš lubų“. Todėl geriau iš anksto apsisaugoti nuo galimų nemalonumų ir istorikui pasakyti: „Duomenų nėra!”
Beje, egzistuoja daug visokių tragikomiškų istorijų apie tai, kokius manevrus turėjo atlikti praeities tyrinėtojai tam, kad gautų vienus ar kitus dokumentus archyvuose. Pavyzdžiui, ateina į archyvą mokslininkas ir sako, kad jam reikia informacijos. Jo tuoj pat pasiteirauja, kokių duomenų interesantas konkrečiai pageidauja. Pasakoma temą. O tada istorikas mandagiai paprašomas nurodyti konkrečių fondų ir juos gulinčių bylų numerius. Tik tada jos bus atneštos. Taigi, uždaras ratas: jei nežinai bylų numerių, tai tu jų negausi, bet kaip tuos numerius gali žinoti, jų nepavartęs? Istorikai būdavo įvedami į specifinę absurdo situaciją.
Sakyčiau, kad klaidžiodami tokioje migloje mano kolegos ne tiek jau mažai padarė.
- Ar visi Lietuvos istorikai dirbo pagal okupantų primestą modelį? Ar buvo tokių, kurie bandė rašyti objektyviai?
- Lietuvišką istorijos mokslą sovietiniai istorikai turėjo kurti beveik plyname lauke. Beveik visi Vytauto Didžiojo universitete akademinį darbą dirbę praeities tyrinėtojai (jų buvo apie 23) emigravo į Vakarus. Lietuvoje nusprendė likti viso labo keli tarpukario autoritetai: Ignas Jonynas, Konstantinas Jablonskis, Augustinas Janulaitis. Iš naujųjų – Bronius Dunulis ir Pranas Kulikauskas. Nuo aktyvaus mokslinio darbo buvo priverstas nusišalinti kunigas Juozapas Stakauskas.
Darau prielaidą, kad trys senieji tarpukario autoritetai tiesiog jautėsi per seni pradėti gyvenimą iš naujo, todėl ir neišvyko. Matyt, jie tikėjosi, kad ta sovietinė matrica leis jiems kažkaip išgyventi pernelyg nekankindama jų. Tai buvo žiauri klaida. Apolitiškumas buvo viena iš didžiausių istorikų (ir apskritai mokslininkų) „nuodėmių“. Taigi, užsidaryti namie ir nieko nedaryti nebuvo įmanoma.
- Apolitiškumas taip pat buvo tam tikra pozicija?
- Apolitiška laikysena reiškė, kad nusišalinančiam nuo tam tikrų darbų žmogui kažkas nepatinka toje sovietinėje realybėje. O tokia pozicija, savaime aišku, jau buvo laikoma iššūkiu.
Sovietiniai ideologai suprato, kad tie trys paminėti senosios kartos istorikai turėjo autoritetą tiek visuomenės, tiek akademinės bendruomenės, tiek ir į Vilniaus universitetą atvykusio studijuoti jaunimo akyse. Tai tik dar labiau paskatino ideologinių prievaizdų pastangas įtraukti senuosius profesorius į sovietinio istorijos mokslo kūrimo darbus.
Kita vertus, sovietinei sistemai nepavyko šių žmonių paversti bevaliais statistas svetimo režisieriaus spektaklyje.
Simptomatiška, kad sovietmečiu subrendę istorikai, tokie kaip profesorius Mečislovas Jučas, profesorius Edvardas Gudavičius, profesorius Vytautas Merkys, aiškiai orientavosi į tuos tris senuosius autoritetus. Vieni turėjo galimybių su jais kalbėtis, kiti išklausyti vieną ar kitą paskaitą, o gal paskaityti kažkokį senųjų profesorių rašytą tekstą. Taigi, kartų ryšys egzistavo ir net tokioje komplikuotoje situacijoje tam tikros idėjos bei vertybės buvo perduotos. O tai buvo labai svarbu.
Kalbat apie sovietmečiu istorikų sudėtingą situaciją prisimintinas ir Juozas Jurginis. Šis žmogus galėtų būti gyvas pavyzdys, kiek paaukoti reikėjo žmogui, siekiančiam toje situacijoje išlikti savarankiška, mąstančia ir savo nuomonę reiškiančia asmenybe. 1956 metais J. Jurginis išleido istorijos vadovėlį vidurinėms mokykloms, kuriame politinius įvykius pabandė padaryti Lietuvos istorijos periodizacijos dalimi, taip griaudamas mano minėtą sovietinį gelžbetoninį pasakojimo karkasą. Žinoma, po to sekė skandalas ir ilgas istoriko persekiojimo procesas.
Daugiausiai galimybių manevruoti buvo senojoje Lietuvos istorijoje. Nors toje srityje dirbančių istorikų skaičių sovietinė sistema stengėsi maksimaliai apriboti. Kaip antai, Istorijos institute Feodalizmo sektoriuje dirbdavo 5-7 žmonės.
Taigi, buvo istorikų, apsisprendusių nesitaikstyti su susiklosčiusia situacija ir siekusių kažką rimto nuveikti. Jų buvo nedaug, bet tikrai buvo. Norint išsiaiškinti, kaip jiems tai pavyko padaryti, reikia įdėmiai analizuoti vos ne kiekvieną atvejį.
- Palyginimui – kiek žmonių dirbo pagal tą sovietų ideologų modelį?
- Tikslius skaičius pasakyti sunku. Tačiau disertacijų apie senąją Lietuvos istoriją ir apie XX amžių skaičius skiriasi dešimtimis kartų.
1948–1972 metais buvo apginta 146 mokslų kandidato disertacijos (šis laipsnis dabar atitinka daktaro laipsnį. - Red.). Iš jų 111 buvo skirta: Spalio socialistinės revoliucijos ir Sovietų valdžios kūrimosi Lietuvoje 1917–1919 metais peripetijoms, LKP ir revoliucinio darbininkų judėjimo istorijos klausimams, socialistinės visuomenės raidos nagrinėjimui.
Tuo tarpu jeigu pamėgintume skaičiuoti senajai istorijai skirtas disertacijas, pamatytume visai kitokius skaičius. Žinoma, ne senosios Lietuvos istorijos studijų naudai.
- Ar galima sakyti, kad istorijos moksle vis dar jaučiami sovietinių ideologų padaryti atspaudai?
- Be abejonės. Kaip tai beatrodytų paradoksalu, bet pradėsiu nuo teigiamų dalykų. Nepaisant itin sudėtingos situacijos, Lietuvos istorikams pavyko nuveikti ne tiek jau mažai. Būtent jų pasiekimai tapo pagrindu ant kurio po 1990 metais formavosi nauja praeities tyrimų tradicija.
Tuo tarpu neigiamo poveikio pavyzdžių - tiesiog apstu. Manau, kad tuometiniams mokslo politikos strategams pavyko Lietuvos istoriją paversti neįdomia ir neišraiškinga. Ko vertas vien tik didžiulis tekstų srautas, kuriame, nuolat žvilgčiojant į „klasikų“ paveikslus, nagrinėjama klasių kova, stebima socialinių-ekonominių formacijų kaita ir buriama apie neišvengiamą socializmo pergalę. Tai buvo krūvos popierių, kurios labiau gąsdino, nei skatino domėtis praeitimi.
Lietuvos istorija sovietmečiu tapo nuobodi temų prasme, buvo aiškiai juntamas naujų idėjų stygius. Kita vertus, o iš kur tos naujos idėjos atsiras, jeigu norint susirasti vieną ar kitą reikalingą knygą, parašytą Vakaruose, tekdavo atlikti tiesiog didvyriškus žygdarbius. Tas pats pasakytina ir apie istorijos raidą į priekį nuolat pastumiančias idėjas, apie šio mokslo teorinius bei ideologinius instrumentus.
Istorikų cechas buvo priverstinai suvienodintas ir verčiamas naudoti tuos pačius mąstymo šablonus bet kurioje situacijoje. Sovietinėje epochoje buvo labai nuskurdinta akademinė kalba. Tam tikra prasme, tikriausiai galima įžvelgti sovietmečio pėdsaką vis dar gyvame nusistatyme, kad mokslinio teksto solidumą galima vertinti pagal kalbos klampumą ir „rimtumą“.
- O ar galima įžvelgti sovietinės istorijos pėdsakų Lietuvos visuomenėje?
- Jeigu kalbėtume apie suklastotos istorijos žalą Lietuvos visuomenei, tai joje iki šiol gyvi ir netgi labai gyvybingi emociniai mąstymo stereotipai.
Aš jau kalbėjau apie mūsų požiūrį į pagonybę ir krikščionybę, kuriuos esmingai paveikė sovietmečio ideologinis spaudimas.
Mūsų aiškiai išreikštas antilenkiškumas tam tikra prasme irgi yra sovietinių ideologų „dovanėlė“.
Sovietmetis taip pat nemaža dalimi prisidėjo prie to, kad mes su savo istorija dažnai elgiamės, kaip su paklode – karpome ją ir siuvame taip, kaip užsinorime. Mes dažniausiai „išsikerpame“ patinkančius, didingus istorijos epizodus. O tuos įvykius, kurie yra skaudūs ir nemalonūs, dažniausiai stengiamės užmiršti, taip išstumdami juos į atminties palėpę. Todėl dabar visiškai normalu manyti, kad istorija nuo Vytauto Didžiojo mirties iki tautinio atgimimo pradžios XIX amžiuje – yra „gėdinga“, „ne mūsų“. Tai esą užmaršties ar net pasmerkimo nusipelnanti istorija.
Toks selektyvus santykio su savąja istorija modelis buvo aktyviai naudotas dar tarpukario epochoje. Tačiau neabejoju, kad beveik 50 metų trūkęs sovietinis eksperimentas nutraukė šio modelio natūralią evoliuciją į kitokias, daug prasmingesnes ir sveikesnes santykio su savąja praeitimi formas.
Tarp sovietmečio istorikų ir ideologų nuopelnų yra ir dalies Lietuvos visuomenės aiškus nusistatymas galvoti apie save, kaip nesavarankišką ir silpną tautą. Esą mes esame lyg popierinis laivelis, kurį jūros bangos mėto, tol kol užlieja, o po to, kažkokio stebuklo dėka, staiga vėl išnyrame į paviršių. Tada ir vėl mus bangos daužo ir mėto, kol vėl nugarmėsime į dugną. Šis vaizdinys irgi sukaltas pagal geriausias sovietmečio tradicijas, teigiančias, kad lietuviams geriausiai tada, kai už juos viskuo pasirūpina kiti.
Kalbėti apie sovietmečio „metastazes“ mūsų mąstymo ir jausenų pasaulyje, susijusiame su istorijos vaizdiniais, būtų galima dar ilgai. Nereikia apsigauti galvojant, kad 1990 metų kovo 11 dieną mes atlikome tai, ką kompiuterių specialistai padaro iš naujo instaliuodami operacinę sistemą.
- Tie stereotipai, apie kuriuos jūs kalbate, ne tik gyvi, bet ir daro didelę įtaką visuomenei.
- Žinoma. Didžiausia dalis šių stereotipų nuolat įsijungia mūsų sąmonėje ir veikia mūsų kasdienybę buitiniame lygmenyje. Taip tie stereotipai įkalina mus neigiamose emocijose ir verčia susigūžti, patikėti, kad gyvename priešiškame pasaulyje, kuriame visi tik ir trokšta mums pakenki.
Užtenka tik internete paskaityti komentarus po straipsniais apie mūsų valstybės problemas, ir štai prieš jūsų akis - sovietmečio realybės atšvaitai.
- Ar tas nusivylimas savimi pačiais, noras pamiršti dalį savo istorijos nėra mūsų valstybės stabdys? Ar nėra taip, kad tai trukdo mūsų progresui?
- Visiškai sutinku su jumis. Ta mąstymo bei emocinių stereotipų keliama vidinės sumaišties būsena, baimė priimti sprendimus, nepasitikėjimas savimi, yra svarbūs veiksniai. Ne tik paskiro asmens, bet ir visuomenės bei valstybės gyvenime.
Tam tikra prasme mūsų jausenos ir elgsena yra visai normali. Vis dar esame posovietinė visuomenė, privalanti sparčiai prisitaikyti prie itin greitai kintančio pasaulio. Kartu mes esame visuomenė, tempianti į XXI amžių visą savo atminties palėpės turinį, kuris tikrai priklauso jau praėjusiam amžiui.
Mūsų santykis su praeitimi veikia ir gebėjimo galvoti apie ateitį galimybes. Nepriklausomos valstybės gyvavimo laikotarpiu mums itin sunkiai sekėsi formuluoti idėjas, kokią savo ir savo vaikų ateitį mes ruošiamės kurti. Kur einame, kaip norime gyventi po 10 ar 20 metų? Deja, atsakymų į šiuos klausimus neturime.
Kurį laiką mus gelbėjo magiškai skambėję žodžiai: „euroatlantinė integracija“, „NATO“, „Europos Sąjunga“. Šie žodžiai išreiškė tam tikrą visuomenės ir politinio bei ekonominio elito konsensusą, kad „eidami į ten“ mes užsitriname geresnį gyvenimą. Šiuo atveju žodžiai „geresnis gyvenimas“ visų pirma reiškia finansinę gerove. Taigi, Europos Sąjunga kokiais 2003-iais didžiajai daliai Lietuvos gyventojų atrodė kaip seifas Briuselyje, iš kurio galima pasiimti šiek tiek pinigų. Ir viskas. Daugiau nebuvo jokių įsimintinesnių, skaidrių idėjų, ką mums reikėtų veikti sugrįžus į Europą.
Tiesa, keletas vaizdinių buvo išgryninta – Lietuva kaip „auksinė Europos provincija“, „regiono lyderė“, „Šiaurės Baltijos regiono šalis“. Tačiau manau, kad apie visas šias alternatyvas mūsų intelektualinis ir politinis elitas mąstė ir diskutavo per mažai.
Beje, šiuo metu vis garsiau pasigirstantys nerimastingi situacijos vertinimai, esą blogai, kad mes patys nelabai žinome koks yra pagrindinis mūsų nepriklausomybės projekto tikslas, yra tik nuolat atsikartojantis aidas analogiškų vertinimų, kurie pasigirdo dar pirmajame nepriklausomybės dešimtmetyje.
Žinoma, nėra lengva pasiūlyti skaidrią idėją, kuri galėtų visuomenę sutelkti, aktyvuoti jos kūrybinį potencialą. Jeigu būtų kitaip – kokia nors lietuviška arba užsienio viešųjų ryšių agentūra, gavusi užsakymą iš Vyriausybės, senai jau būtų sugeneravusi efektyvų šūkį bei jį paaiškinančią legendą, nurodantį kryptį ir padėsiantį mums išgyventi XXI amžiuje.
- Tos diskusijos nevyko todėl, kad nebuvo pakankamai žinių, supratimo ir intelektualinių resursų? Ar tai buvo nematomas, tylus elito sutarimas nedrumsti vandens?
- Akivaizdu, kad čia reikėtų kalbėti apie visą problemų kamuolį. Privalome išskirti ir atskirai aptarti intelektualų, politikų, žiniasklaidos, visuomenės, viešosios erdvės situaciją. Tai labai plati tema, todėl siūlau atkreipti dėmesį tik į patį banaliausią ir, tikriausiai, visiems jau spėjusį gerokai įkyrėti pavyzdį – rinkimus.
Rinkiminė kampanija ir ją lydėjusios įvairios diskusijos bei forumai aiškiai pademonstravo, kad mūsų gyvenime po žodžiais dažniausiai neslypi jokio apčiuopiamo turinio. Iš esmės, „Lietuvos ryto“ televizija buvo pasirinkusi puikų formatą – „Lyderių forumą“. Tačiau ką konkretaus Lietuvos pilietis galėjo išgirsti iš politinio elito atstovų, kuomet kalba pasisukdavo apie santykių su Lenkija gerinimą, arba ekonomikos efektyvinimą? Dažniausiai skambėdavo tik pažadai: sieksime, užtikrinsime, įgyvendinsime. O kas slypi, tarkime, po žodžiu „sieksime“? Stebėdami šiuos debatus mes dažniausiai taip ir nesužinojome, kokie, tarkime, trys arba penki žingsniai yra konkrečios dešiniosios arba kairiosios partijos atstovų programoje numatyti siekiant sumažinti šilumos kainas, norint pagerinti lėšų surinkimą į biudžetą, siekiant aktyvinti daugiabučių namų renovavimo programą.
Tad, tikriausiai, nederėtų stebėtis, kad kalbėdami apie tautos ir valstybės likimą XXI amžiuje mes nesugebame išgryninti „vežančių“ idėjų. Pradėkime nuo smulkesnio mąsto, tačiau ne mažiau svarbių mūsų kasdienio gyvenimo kokybei klausimų sprendimo.
Taigi, ir vėl viskas susiveda į vieną dalyką – norint geriau ir patogiau gyventi, reikalinga mąstymo disciplina, reikalaujanti ne mažų pastangų. Tokios mąstymo disciplinos mes būtent ir mokomės žvelgdami į netolimą savo praeitį.
