Studija, išspausdinta mokslo žurnalo „Science“ penktadienio
numeryje, buvo parengta tarptautinės tyrėjų grupės.
„Majų civilizacijos iškilimas ir žlugimas yra pavyzdys, kaip
sudėtinga civilizacija nesugebėjo sėkmingai prisitaikyti prie
klimato pokyčių, - sakė Didžiojoje Britanijoje veikiančio Daramo
universiteto mokslininkas Jamesas Baldini. - Gausaus lietaus laikotarpiai padidino majų žemės ūkio sistemų našumą ir lėmė gyventojų skaičiaus šuolį bei per didelį
išteklių naudojimą.“
Vėliau, kai klimatas pradėjo vis labiau sausėti, tai nulėmė
išteklių išsekimą, paskatinusį politinį nestabilumą ir karą,
sakoma J. Baldini pranešime.
„Po daugelio sunkių metų, nuo 1020-ųjų beveik šimtmetį
užsitęsusi sausra nulėmė klasikinės majų civilizacijos likimą“,
- pridūrė tyrėjas.
Mokslininkai padarė šią išvadą, išsiaiškinę majų gyvenamo
regiono, apimančio dalį Meksikos, Belizo, Gvatemalos ir Honduro,
klimato istoriją per pastaruosius du tūkstantmečius.
Tai buvo pasiekta atliekant išanalizavus stalagmitų sluoksnių
cheminę ir mineralų sudėtį mėginiuose, paimtuose iš Belize
esančio Jok Balumo urvo, kuris yra už maždaug 1,5 kilometro nuo
klasikinio laikotarpio majų gyvenvietės Ušbenkos ir netoli kitų
svarbių majų centrų, kuriuos veikė tos pačios klimato sąlygos.
Stalagmitai susidaro urvų dugne, nusėdant karbonatams,
ištirpusiems vandenyje, lašančiame nuo urvo lubų. Besiformuojantys
šių nuogulų sluoksniai leidžia nustatyti, kaip bėgant laikui
keitėsi kritulių kiekis.
Majai kruopščiai įamžindavo politinius įvykius, aprašydami
juos ant akmeninių paminklų, todėl studijos autoriai galėjo
tiksliai „nustatyti, kaip karų ir neramumų padažnėjimas siejasi su
sausrų laikotarpiais“, sakoma tyrėjų pranešime.
Ten pat nurodoma, kad klimato pokyčių vaidmuo majų
civilizacijos žlugime buvo nagrinėtas ir anksčiau, tačiau ši
prielaida laikyta prieštaringa dėl „ankstesnių klimato duomenų
datavimo netikslumo“.