Vilniuje klestėjo paleistuvystė. Kaip ir kituose Europos miestuose, laisvo elgesio moterys vaikščiojo gatvėmis, viliojo klientus.
Prostitucija buvo legalizuota, o viešnamiai kūrėsi vietose, kuriose nekilnojamojo turto kainos dabar yra aukščiausios.
Apie tai per ekskursijas pasakoja Aistė Mikštė, šiuos istorijos puslapius yra tyrinėjęs į anapilį iškeliavęs Vilniaus istorijos žinovas Antanas Rimvydas Čaplinskas.
Tačiau dabartiniai senamiesčio, Užupio gyventojai nenori prisiminti to, kas vyko prieš šimtą ar du šimtus metų.
Pasakojimai apie raudonųjų žibintų kvartalus jiems ne prie širdies.
Prostitutės – po ranka
Bene daugiausia viešnamių buvo Tymo kvartale.
1808 metų Vilniaus plane pavaizduota Tymo gatvė tarp Užupio ir Paupio tiltų, iš vakarų atskirta kanalu. Viduramžiais čia buvo statomi mediniai namai.
Tymo kvartale kūrėsi odos apdirbimo dirbtuvės.
Daugelyje Tymo kvartalo namų pirmuosiuose aukštuose būdavo karčemos, arbatinės, parduotuvės, kepyklos, skalbyklos. Aplink jas knibždėte knibždėjo prostitučių – jos vaikščiojo gatvėmis ir kviesdavo klientus.
Tymo kvartale daugiausia prostitučių buvo todėl, kad miesto valdžia čia perkėlė daugumą viešnamių. Jie veikė ir prie stačiatikių Skaisčiausiosios Dievo Motinos cerkvės dabartinėje Maironio gatvėje.
Įdomu tai, kad šalia cerkvės, kitapus gatvės, 1889–1891 metais gyveno latvių poetas Janis Rainis. Jis dirbo Vilniaus apygardos teisme sekretoriumi.
Vilniaus istorijos tyrinėtojams keista, kodėl kūrėjas buvo pasirinkęs tokią vietą, nes jam tekdavo kone kasdien susidurti su prostitutėmis. Gal tai buvo kūrybos akstinas?
Šiaip jau J. Rainiui pinigų neturėjo trūkti, nes jis dirbo ne tik teismo sekretoriumi, bet ir advokatu.
Dabar atidaryta kepykla
Dabartinėje Pilies gatvėje taip pat veikė keli viešnamiai.
Vienas jų buvo gatvės pradžioje. XVI amžiuje Pilies gatvės pradžia buvo bažnyčios valdos – pastatai priklausė vyskupo kapitulai.
1574 metais kapitulos prokuratorius patikrino namą Pilies gatvėje, kuris buvo išnuomotas skerdikui Jokūbui, ir rado, kad skerdiko žmona kapitulos namus pavertė landyne. Joje merginos naktimis aptarnaudavo vyrus. Nuomininkai tučtuojau buvo iškeldinti.
Dabar šio pastato pirmajame aukšte veikia kepykla, itališkų delikatesų ir drabužių parduotuvės.
„Argi tai ką nors keičia? Kiekvienas pastatas turi savo istoriją. Gal ir buvo čia kada viešnamis, bet kam tai dabar rūpi?” – nedaugžodžiavo drabužių parduotuvės darbuotojos.
Šalia pastato – prekybos paviljonai, apklijuoti senų Vilniaus nuotraukų reprodukcijomis.
Tokie pat paviljonai su senomis nuotraukomis stūkso ir prie kito Pilies gatvės pastato, kuriame taip pat veikė viešnamis. Kaip ir skerdiko Jokūbo name, pastate ties Pilies ir Latako gatvių sankirta dabar veikia kepykla.
„Tapo nejauku, kai sužinojau, kad čia buvo viešnamis. Pro langą dažnai matau, kad pastatą fotografuoja turistai, bet, manau, ne dėl to. Tiesiog namas gražus”, – kalbėjo kepyklos pardavėja Liucija.
Viešnamis šiame name veikė net iki XX amžiaus, tik neaišku, ar jis buvo legalus, ar ne.
Žydų tautybės sutenerė trijuose butuose buvo įkurdinusi net 23 prostitutes.
Viešbučių pastatų nebelikę
Pastatų, kuriuose veikė viešnamiai, išliko mažai. Yra žinoma, kad per šimtą prostitučių darbavosi viešbučiuose „Roma” ir „Viktorija”, kurie stovėjo prie Rotušės, tarp Savičiaus gatvės ir Šv. Kazimiero bažnyčios. Dabar šių pastatų nebėra.
„Teko skaityti apie tuos viešbučius, kuriuose dirbo prostitutės. Keista, kad kažkam tai parūpo.
Juk ir dabar veikia viešnamiai, nors nelegalūs. O kai juos policija uždaro, niekas apie tai daug nekalba”, – svarstė Savičiaus gatvėje gyvenantis Stanislovas Riaubiška.
Jo nuomone, neverta prisiminti tamsiosios miesto istorijos pusės. Juolab kad ji nėra kuo nors išskirtinė. Viešnamių buvo kiekviename didesniame Europos mieste.
Dauguma sostinės prostitučių – žydės
Pirmosios užuominos apie prostituciją Vilniuje atkeliauja net iš XV amžiaus. Tada dar nebuvo didelės paklausos ir pasiūlos. XVI amžiuje viešnamių ėmė daugėti.
Rašytiniuose šaltiniuose likęs įrašas, kad tuomet dvaruose rasti padorių moterų buvo sunku – visur buvo pilna paleistuvių, todėl prostitucija buvo legalizuota.
XVII–XVIII a. prostitutėmis tapdavo netgi darbą turinčios vilnietės – siuvėjos, kirpėjos. Viešnamiuose dirbusios laisvo elgesio moterys privalėjo registruotis policijoje, du kartus per savaitę buvo privaloma ir medicininė apžiūra.
Lietuvos valstybės archyve saugomose bylose nurodyta, kad 1867 metais Vilniuje veikė 13 legalių žydėms savininkėms priklausiusių viešnamių, juose dirbo 165 merginos.
Viešnamiai buvo įkurti tuometėse Jogailos, Naujininkų, Odminių, Subačiaus, L.Stuokos-Gucevičiaus, Šv. Stepono, Tilto, Totorių, A. Volano gatvėse, Šv.Ignoto ir Lukiškių skersgatviuose.
XIX amžiaus pabaigoje viešnamiuose darbavosi 280 merginų, dar 270 prostitučių klientus aptarnavo viešbučiuose ir nuomojamuose butuose.
80 procentų viešnamių prostitučių buvo žydų tautybės moterys, kitos – lenkės, rusės ir lietuvės.
Pigiausios prostitutės XIX amžiuje Šv.Stepono gatvėje kainavo 5 kapeikas. Maskvoje laisvo elgesio moterų paslaugos buvo daug brangesnės – kainos prasidėdavo nuo 15 kapeikų.
Legalus prostitucijos verslas Vilniuje gyvavo iki 1940 metų, kai po sovietų okupacijos buvo ištremtos 449 prostitutės.
