Vilniaus knygų mugėje rašytojai ir istorikai laidė vieni į kitus kritikos strėles. Daug karčių žodžių kliuvo Tado Gutausko skulptūrai „Vienybės medis“, kuri įamžino 100 labiausiai nusipelniusių žmonių. Būta ir rimtų įspėjimų.
Paminklas liko užmirštas
Diskusijos vedėjas istorikas Aurimas Švedas priminė, kad kalbant apie visuomenei opius klausimus rašytojams tenka ne ką mažiau svarbus vaidmuo nei politikams ar istorikams.
Kaip pavyzdys buvo pasirinkta 2009-siais Lietuvos Tūkstantmečio vardo minėjimo proga atidengta skulptoriaus Tado Gutausko skulptūra „Vienybės medis“.
Vingio parke verpstės formos paminklas šiandien nėra mėgiamas nei miestiečių, nei sostinės svečių, nors jame iškaltos Lietuvai labiausiai nusipelniusių 100 žmonių pavardės. Ar dar kas prisimena šį lietuvių nacionalinių herojų panteoną?
Prie apvalios datos pritaikytos skulptūros likimas yra nepavydėtinas. Istorikui A. Švedui įstrigo tai, kad tarp šimto iškiliausių Lietuvos asmenybių yra 93 vyrai ir 7 moterys. Kodėl šiame sąraše yra 5 istorikai ir su lietuvių kalba ir raštija susiję 28 asmenys?
Gerbiami mirusieji, bet ne gyvieji
Įprotis garbinti mirusiuosius - būdingas lietuvių pasaulėjautai. Istorikas Eligijus Raila tikino, kad rinkę šį šimtuką ekspertai galvojo, kad svarbus žmogus gali būti tik miręs.
„Kai kam Lietuvoje nepasisekė, nes mirė tada, kai verpstės formos paminklas jau buvo pastatytas. Būdamas gyvas toks žmogus negalėjo pretenduoti į sąrašo šimtuką“, - ironizavo E. Raila.
Istorikas suskaičiavo, kad apie 25 proc. šio sąrašo sudarė yra mitologinės būtybės ar specialistai, susiję su mitų tyrinėjimu.
Deja, šiame šimtuke nėra nė vieno vizualiosios kultūros atstovo. Yra dailininkų, bet nėra kino režisierių.
„Jei šimtuko sąraše neturime vizualiosios kultūros atstovų, tai rodo, kad mūsų vertybių sistema yra apšviesta ne kino tėvų prancūzų brolių Lumiere'ų, bet klojimo teatro šviesa“, - teigė E. Raila.
Sąrašas - kritikuotinas
Tačiau literatūrologas Mindaugas Kvietkauskas dėl šios priežasties neįžvelgė tragedijos.
28 literatų buvimas šimtuke rodo rašto svarbą ir jo ryšį su patriotizmu.
Kurdami valstybę lietuviai kovojo už knygą, už spaudos laisvę. Tai, kad turime tarptautinę knygų mugę, matyt, galime jiems dėkoti.
Į ugnį žibalo dar šliūkštelėjo rašytojas H. Kunčius, pripažinęs, kad lietuviai mėgsta pasistatyti stabą. Kuo nusikalto tas žmogus, kuris nepateko į šį sąrašą, nes buvo eilėje 101?
„Aš skeptiškai vertinu tokius sąrašus. Kita vertus, niekas nežino, ar minimi žmonės būtų norėję, kad jų pavardės būtų iškaltos ant verpstės“, - tikino H.Kunčius.
Istorijoje - daug baltų dėmių
Istorikas E. Raila džiaugėsi, kad gerai yra bent tai, kad minėtame šimtuke nėra Tado Blindos - pakelių plėšiko, tapusio svieto lygintoju. Jo likimas buvo tragiškas, jis žuvo, o tragizmas lietuvių kultūroje yra neišvengiamas.
Tuo tarpu 1863-ųjų sukilimas, kurio šiemet minėsime 150 metines, yra išdilęs iš mūsų atminties.
„Šiame sukilime paguldė galvas daugelis šviesuolių, o vienas sukilimo organizatorių - Antanas Mackevičius mums mažiau priimtinas, nes buvo kunigas. Nebuvo galima apie jį daug kalbėti taip pat sovietiniais metais“, - teigė E. Raila.
„Mažas“ žmogus - dar niekam nerūpi
Kad diskusija nepradėtų šlubuoti, padėtį bandė gelbėti M. Kvietkauskas, raginęs atsigręžti į XX amžių.
Šis istorijos tarpsnis ypatingas Lietuvai tuo, kad vadinamo mažo žmogaus likimas švyti ypatinga šviesa - tai okupacija, trėmimai, Antrojo pasaulinio karo įvykiai, skaudus pokaris.
Kodėl mes apie tai mažai kalbame ir rašome?
Bet M. Kvietkauskas nenusileido - mažas žmogus yra keista sąvoka, nes ji ateina iš XIX amžiaus rusų literatūros, iš Nikolajaus Gogolio, iš Antono Čechovo. Ši figūra reiškia vidutinybę.
Įdomesni ne šventieji, o pavargėliai
Mugėje viešintis Kanados rašytojas Antanas Šileika, pasakodamas apie savo naują romaną „Pogrindis“, skirtą partizanams ir jų kovai, prisipažino, kad ilgai ieškojo faktografinės medžiagos.
Jam susidarė įspūdis, kad nieko neįmanoma sužinoti apie žmones, jeigu jie nerašo apie save.
„Toks herojus kaip Juozas Lukša-Daumantas mums yra kaip šventasis, deja, nelabai įdomus. Įdomesni rašytojui yra pavargę ir netobuli žmonės“, - pabrėžė A. Šileika.
Išeivių rašytojui daugiausia naudos teikia prisiminimai, kuriuos žmonės leidžia savo lėšomis. Neretai tokius prisiminimus rašė nelabai raštingi žmonės, nemokantys savęs cenzūruoti, todėl jų atsivėrimai yra unikalūs.
Apgailestavęs, kad Tadas Blinda tiek dabar, tiek sovietiniais laikais, iš neigiamo herojaus tapo didvyriu, kurį mėgsta pramoginė kultūra, rašytojas H.Kunčius kvietė drąsiau žvelgti į ateitį.
„Ar po 100 metų neatsitiks taip, kad Henrikas Daktaras, išleidęs knygą „Išlikti žmogumi“, taps šventuoju - kovos su laukiniu kapitalizmu simboliu?" - rimtai svarstė H.Kunčius.
Kas gali tai paneigti?
