Pavyko ištaisyti sovietmečio klaidą - praeityje garsus poetas,
pedagogas, aistringas jūros mylėtojas S. Šemerys-Šmerauskas
(1898-1981) priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą. Siautulingo
keturvėjininkų sąjūdžio atstovas tapo Klaipėdos apskrities literatų
organizacijos garbės nariu minint 115-ąsias jo gimimo metines.
Poezijos gerbėjai ta proga buvo pakviesti į Klaipėdos apskrities viešąją
Ievos Simonaitytės biblioteką - Gerlacho palėpėje vykusiame literatūros
vakare „Oi, jūrės, burės“ rašytojai ir literatūrologai prisiminė vieno
iškiliausių lietuvių ekspresionizmo pradininkų S. Šemerio (tikroji
pavardė - Šmerauskas) spalvingą gyvenimą ir jo maištingąją kūrybą.
Renginyje pristatyta aktoriaus Sigučio Jačėno dedikacija - kompaktinė
plokštelė „Oi, jūrės, burės“, kurioje įrašyta paties skaitoma S.Šemerio
poezija, poeto amžininkų prisiminimai, įgarsintas jo testamentas. Tai
- 27-oji S.Jačėno sumanytos įrašų kolekcijos „Lietuvių aktorių balsai“
plokštelė. Jūrai skirtas S.Šemerio eiles, ilgainiui virtusias liaudies
dainomis, kartu su ansambliu „Kuršių ainiai“ traukė ir vakaro dalyviai.
Prieš litaratūros vakarą rengėjai aplankė Karklėje, ant jūros kranto
stūksančias kapinaites, kuriose, vykdant paskutiniąją S. Šemerio valią,
palaidotas gimęs Vilkaviškyje, bet Klaipėdoje daug metų praleidęs ir
kūręs poetas. Vėliau greta amžino poilsio atgulė ir poeto našlė Leonija
Šmerauskienė. Klaipėdiečiai, pagerbdami keturvėjininko atminimą, 1998
metais uostamiesčio suaugusiųjų gimnazijai suteikė Salio Šemerio vardą.
Tarpukariu S. Šemerį išgarsino jo pirmoji nedidelė vos šešiolikos
eilėraščių knygelė „Granata krūtinėje“ - bene skandalingiausias
debiutas lietuvių poezijoje. Autorius sulaukė, kaip jos pats rašė,„siautėjančios literatūros kritikos audros“. Vėliaus jis prisipažino,
jog kurdamas eiles galvojęs ne apie granatas ir kitokius sprogmenis, o
šitaip norėjęs išlieti savo jausmus mylimai merginai Natai.
Pirmieji S. Šemerio kūriniai (slapyvardžiu Tada Mardonius) dar 1914 m.
spausdinti juokų ir satyros laikraštyje „Garnys“. Slapyvardžių būta
daugiau. Tarpukariu lietuvių literatūros padangę lyg žaibas nutvieskė
1922 metų vasario 16-ąją Kaune kartu su Kaziu Binkiu ir Juozu Petrėnu
paskelbtas ekspresionistų manifestas „Keturių vėjų pranašas“. Išdidūs
keturvėjininkai kitų poetų kūrybos nevertino - vadino ją „limonadu“.
Apsigyvenęs Klaipėdoje S. Šemerys dirbo pedagoginį darbą, parašęs
skelbimą į laikraštį susirado 23 metais jaunesnę žmoną mažlietuvę
Leoniją Stakelytę iš Katyčių miestelio. Daugiau kaip 40 metų su poetu
išgyvenusi L.Šmerauskienė prisiminė, jog sutuoktiniai laikėsi tokių
taisyklių: „gerai vienas apie kitą galvoti, maloniai ir mandagiai
vienas su kitu šnekėti, didvyriškai vienas už kitą kovoti“.
Vėjais persmelkta ne S. Šemerio kūryba. Jis pagrįstai vadinamas
buriavimo sporto Lietuvoje pradininku. Dar 1934 metais iš klaipėdiečio
vaistininko Kazimiero Mažono nupirkta dvistiebę jachtą pavadinęs
keistoku vardu „Tegu“, poetas įgyvendino savo gyvenimo svajonę -
išplaukus į Baltiją galynėtis su ten siautėjančiais vėjais. S.Šemerys
buriavo Kuršių mariose, atstovaudamas Lietuvą tarptautinėse regatose
buvo nusigavęs iki Visbio, Stokholmo, Helsinkio, Farozundo.
S. Šemerys jachta Tegu“ buvo išplukdęs į Baltiją ir savo kolegą Antaną
Venclovą, vėliau išrinktą Lietuvos TSR rašytojų sąjungos pirmininku.
Ten jį surietė jūrligė. Grižęs į krantą A.Venclova nesuvokė jūros
grožio, baisėjosi buriavimu. Sovietmečiu S. Šemerys mokė buriuoti
jaunimą. Kai jis kalbėdavo, kaip prieš karą jachta „Tegu“ plaukdavo
šokius Gotlando (Švedija) saloje, mokiniai jo irgi nesuprasdavo.
Poetas niekada nenukrypdavo nuo paties surašytų „Dvylikos įsakymų sau“.
Vienas jų skelbė, kad „reikia rašyti, kad ir nespausdina“. Plunksnos
S.Šemerys niekada nepadžiovė - toliau eksperimentavo tęsdamas
jaunystėje pradėtą „kalbos inžinerystės“ darbą, vis gludino savo
eilėraščių formą. Skambiausia jo poezijos rinktinė „Granata krūtinėje“
buvo pakartotinai išleista 1969 metais.
„Amžininkų vadintą futuristu, bet save laikiusį ekspresionistu S. Šemerį
šiandien suvokiame kaip simbolinę literatūros neramumų figūrą, vertą
pagyrimų užsispyrėlį, nesenstantį skeptiką, eksperimentatorių,
įsimylėjusį jūrą ir gyvenimą. Mes irgi šėlkime taip, kaip šis
keturvėjininkas“, - nepamiršti S. Šemerio kvietė apie jį puikią
monografiją parašęs klaipėdietis literatūrologas Marijus Šidlauskas
Antrąkart sviedęs į lietuvių literatūros lauką savo „Granatą krūtinėje“
S. Šemerys buvo patenkintas, netgi nusiuntė pareiškimą LTRS rašytojų
sąjungai prašydamas priimti jį į šią organizaciją nariu, bet atsakymo
nesulaukė - tokie „vėjų pranašai“ tuomet niekam nebuvo reikalingi.
Klaipėdos apskrities literatų organizacijai vadovaujantis prozininkas
Juozas Šikšnelis, paskelbęs, kad S. Šemerys, praėjus daugiau kaip 30 metų
nuo jo mirties, pagaliau priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą garbės
nariu, nemano nusižengęs etikai ir įstatymams. Jo manymu, šio poeto
atminimas uostamiestyje ir kitur dar nėra deramai įamžintas.
„Klaipėdoje, Herkaus Manto gatvėje stovintis namas, kuriame S. Šemerys
daug metų gyveno su šeima, dabar paverstas prašmatniu viešbučiu su
restoranu. Savininkai, beje, patys pageidavę šį namą papuošti poetui
skirta atminimo lenta, niekaip neprisirengia to padaryti“, - sielojosi
Lietuvos rašytojų sąjungos klaidą apdairiai ištaisęs J. Šikšnelis.
˙