Dėl nesuvokiamos biurokratijos ir nesusišnekėjimo sovietams leista jėga išsigabenti beginklį jūreivį. Tik dėl kilusio didžiulio skandalo, nepaliaujamo įvairių organizacijų rūpesčio, žmogaus teisių aktyvistų protestų ir palankiai susiklosčiusios politinės situacijos JAV vyriausybėje narsus, laisvės idealams ištikimas lietuvis nebuvo supūdytas baisiausiuose Sovietų Sąjungos kalėjimuose, o išskirtinis jo poelgis palengvino galybės kitų politinių perbėgėlių ir disidentų likimą.
Apie tai po penkerių metų buvo sukurtas filmas Simo Kudirkos pabėgimas su Alanu Arkinu, Shirley Knight ir Donaldu Pleasance pagrindiniuose vaidmenyse. Jis pelnė du Emmy apdovanojimus iš penkių, kuriems buvo nominuotas.
Portalas lrytas.lt siūlo savo skaitytojams trečiąją ištrauką iš leidyklos „Obuolys“ išleistos Algio Rukšėno knygos „Gėdos diena, arba Pabėgimas iš Sovietų Sąjungos“, kurioje aprašoma lietuvio Simo Kudirkos istorija.
* * *
Kudirkos likimas pradėjo spręstis nepastebimai toli nuo Vigilant ir Sovetskaja Litva laivų denių. Prasidėjo ne ten, kur žmonės akis į akį susiduria su situacija ir instinktyviai jaučia priimantys teisingus sprendimus.
Prasidėjo pirmojoje apygardoje Bostone Džono F. Kenedžio ( John F. Kennedy) federalinio pastato įstaigų komplekse.
Sistemos administracijoje, kuri visiems žinoma kaip „biurokratija“, nesvarbu, karinė, civilinė ar politinė. Viskas prasidėjo toje didžiulėje, nuasmenintoje, painioje, nelanksčioje ir letargiškoje biurokratijoje, kuri, atrodo, visur gyvena savo gyvenimą.
Pirmoji apygarda buvo vienas iš dvylikos JAV pakrančių apsaugos skyrių, o Vigilant vienas iš apygardai priklausančių katerių. Apygardos biurams vadovauja apygardos vadas, jos turi operatyvines komandas, kurios atsiskaito tiesiog JAV pakrančių apsaugos štabo komendantui Vašingtone. Štabas taip pat sudarytas iš biurų, o visa struktūra yra JAV transporto departamento dalis. Lentelės iliustruoja JAV pakrančių apsaugos sandarą ir tipišką apygardą, tokią, kokia buvo pirmoji.
Kadangi visi dvylika apygardų vadų buvo admirolai ir tiesiogiai atsiskaitydavo komendanto biurui ar komendanto pavaduotojui, techniškai jie buvo lygūs visų štabo biurų vadams, o kartais net aukštesnio rango. Nors dėl kasdienių reikalų apygardų vadai arba jų personalo nariai reikalus tvarkydavo su įvairiais pakrančių apsaugos štabo karininkais, galų gale jie turėjo atsiskaityti komendantui, jeigu komendantas neperduodavo oficialių nurodymų štabo personalo biurui. Trumpiau tariant, kai apygardų vadai turėdavo reikalų su štabo karininkais, jie vartodavo apibendrinantį terminą „komendantas“ ir sakydavo: „Aš skambinau komendantui“ arba „Komendantas man patarė“, nepaisant to, kad komendantas galbūt net niek nežinojo apie tą reikalą.
Ši sistema gerai veikė tvarkant nusistovėjusius reikalus ir procedūras, kasdienius reikalus palikdavo pavaldinių rankose. Vis dėlto egzistavo tvirtas komendanto nurodymas, jog jis „turi būti nedelsiant informuotas apie su pervežimais susijusius incidentus, kurie gali turėti nacionalinės, tarptautinės ar vietinės reikšmės“. Vigilant atsakingojo karininko pirmajai apygardai išsiųstas pranešimas neabejotinai priklausė tai kategorijai. Jis buvo išspausdintas 120 žodžių per minutę greičiu viena šviesiai žalia teletaipo mašina JFK pastato komunikacijų centre dešimtajame aukšte. Tas slaptas pranešimas buvo per šešias minutes perduotas į erdvę, vienintelis, perduotas prieš techniniams nesklandumams pakenkiant sistemai ir keturioms valandoms sustabdant visus vėliau perduotus pranešimus.
Leitenantas Kenetas L. Rajanas (Kenneth L. Ryan), Gelbėjimo koordinavimo centro (GKC) parą budintis karininkas, sėdėjo už epoksidu nudailinto rudo, pasagos formos darbo stalo. Stalas stovėjo per visą kabineto prie komunikacijų centro ilgį. 12.50 val. iš šalia esančio komunikacijų centro atėjo puskarininkis ir perdavė leitenantui Rajanui Vigilant pranešimą. Stambus kaip statinė kontrolierius perskaitė ir nedelsdamas perdavė jį komunikacijų skyriaus viršininkui, kuris perskaitęs pranešimą liepė Rajanui susisiekti su apygardos vadu, Žvalgybos ir įstatymų priežiūros poskyrio vadu, Paieškos ir gelbėjimo poskyrio vadu, kuris taip pat buvo ir atsakingasis operacijų vadas. Karininkai dar pietavo, tad Rajanas paliko žinią, kad tik grįžę susisiektų su Gelbėjimo koordinavimo centru.
Kelios minutės po pirmos kapitonas Flečeris Braunas jaunesnysis (Fletcher Brown, Jr.) po ramių pietų įėjo į savo kabinetą. Jis buvo pirmosios apygardos personalo viršininkas ir antrasis vadas, bet pastarąsias tris savaites ėjo ir namuose gyjančio kontradmirolo Viljamo B. Eliso pareigas. Kai sekretorius pranešė jam apie leitenanto Rajano skambutį, Braunas pats nuėjo į Gelbėjimo koordinavimo centrą sužinoti, kas įvyko.
– O, Dieve mano, – pamatęs pranešimą sumurmėjo kapitonas Braunas, – gerai, kad ten yra kapitonas Eustisas.
Problema „nepaprasta“. Kapitonas Braunas niekada su tuo nesusidūręs. Per savo trisdešimt tarnybos metų pakrančių apsaugoje didžiąją dalį buvo aviatorius, niekada neturėjo reikalų su perbėgimu. Pabėgimo iš šalies niuansai buvo kiek per sudėtingi ir neatitiko įprastų standartinių situacijų. Jam teko audroje vidury nakties skristi sraigtasparniais, gelbėti nelaimės ištiktus žmones ar sudužusius laivus. Šiems veiksmams reikėjo didelės drąsos ir šaltų nervų, bet jam tai buvo standartinė veikla.
Nesvarbu, kaip rizikuoji, ištrauki auką iš jūros – ir byla baigta. Tačiau su perbėgimu kitaip; jis painus. Peržvelgęs pranešimą Braunas įsivaizdavo, kaip rusai ir amerikiečiai lenktyniauja, kas ištrauks vyrą iš vandens. Kas atsitiks, jei vyrą gaudys abi pusės? Ar jie pradės šaudyti? Jam reikėjo patarimo.
– Nukopijuok šį pranešimą komendantui, – trumpai ir griežtai paliepė Braunas komunikacijų vadui, trečiojo rango kapitonui Smitui, – ir atnešk man kopiją.
Paskui liepė Gelbėjimo koordinavimo centro kontrolieriaus padėjėjui pakviesti trečiojo rango kapitoną Žvalgybos ir įstatymų priežiūros užtikrinimo tarnybos vadą Džoną Karį ( John Curry). Kapitonas Braunas nuskubėjo atgal į savo kabinetą ir paprašė sekretorės paskambinti į štabą Žvalgybos ir įstatymų priežiūros užtikrinimo tarnybos viršininkui. Toks sprendimas buvo logiškas, nes Žvalgybos ir įstatymų priežiūros užtikrinimo tarnyba (ŽIĮPUT) dažnai turėjo reikalų su tranzitu per JAV vandenis plaukiančiais užsienio laivais ir žinojo kasdienes žvejybos įmonių problemas. Tiesą sakant, vienas ŽIĮPUT žmogus, leitenantas Morhausas, tuo metu su delegacija buvo Sovetskaja Litva.
– Kapitonas Haivardas Klivlande, – padėjusi ragelį pranešė sekretorė. – Gal dar su kuo nors norėtumėte pakalbėti? – Ne. Tada aš paskambinsiu admirolui Hamondui.
Braunas nuėjo į savo vidinį kabinetą ir pats ėmė rinkti numerį. Tuo metu įėjo puskarininkis su Vigilant laivo pranešimo kopija. Braunas pažvelgė į ją, paskui perdavė ką tik atėjusiam trečiojo laipsnio kapitonui Kariui.
Kapitonas Braunas skambino senam draugui, operacijų vadui kontradmirolui Robertui Hamondui. ŽIĮPUT, kurios vadui neprisiskambino, buvo Operacijų skyriuje, tad skambinti Hamondui logiška. Jo įstaiga tvarkė trumpalaikius ir ilgalaikius visų pakrančių apsaugos skyrių planus. Kaip rodo pavadinimas, skyrius koordinavo operacijas.
– Bobai, turime problemą. Ką tik gavome pranešimą iš Vigilant, kuriame sakoma, jog rusų jūreivis bandys pabėgti iš sovietų žvejybos laivo. Du laivai surengė susitikimą maždaug už 0,8 km nuo Gei Hedo. Siūlyčiau tau pačiam ateiti į komunikacijų centrą ir perskaityti telegramą.
Braunas tęsė:
– Laive yra mūsų žmonių, jeigu tas vyras šoks, jie gali būti paimti įkaitais. Mes susirūpinę, kiek pajėgų sutelkti siekiant jį ištraukti iš vandens. – Jis paklausė Hamondo, ko turėtų imtis apygarda, jeigu ir rusai, ir amerikiečiai vienu metu imtųsi perbėgėlio.
Jis manė, kad jie gali pradėti šaudyti.
– Bobai, tokiu atveju mums gali prireikti pagalbos, – baigė Braunas.
– Tai nemenka problema. Ketinu skambinti admirolui Elisui ir viską papasakoti, – kalbėjo Braunas. Elisas žinojo apie planuojamą susitikimą su rusais, bet kol sirgo, buvo pakeista jo data, todėl jis nežinojo, kad susitikimas vyko būtent tą dieną.2 Pasiteiravo Brauno detalių, tai, ką išgirdo, jį nustebino. Jis manė, kad susitikimas, kaip buvo numatyta, vyks atviroje jūroje, nesitikėjo, kad rusai atplauks į teritorinius vandenis. Stebėjosi, kad laivai išmetė inkarus, o Vigilant prisišvartavo šalia sovietų laivo.
– Jie neturėjo prisirišti, – pareiškė.
– Kaip manai, ką turėtume daryti su perbėgėliu? – paaiškinęs, kad laivo vadas Eustisas ir JAV delegacija yra sovietų laive, paklausė Braunas.
„Dezertyras!“ – blykstelėjo griežtai kariškai mąstančiam Elisui. Jis tuojau pat nusprendė.
– Flečeri, turime ko nors imtis. Pasakyk Vigilant, kad jie jokiais būdais neturi duoti suprasti, jog mes jam užtikrinsime... jog Vigilant suteiks jam prieglobstį. Jei žmogus įšoks į vandenį, jį reikia išgelbėti. Jei rusai šoks paskui jį, tegul. Jei ne, mes turime jį ištraukti. Jei ištrauksime, turime grąžinti jį į rusų laivą. Pasakyk jiems, kad turi į laivą susigrąžinti laivo vadą Eustisą.
– Gerai admirole, nuolat informuosiu, – atsakė Braunas ir padėjo ragelį. Po kelių mėnesių prisimindamas incidentą Elisas pasakojo:
„Mes turėjome būti pasirengę nepaisydami jokių gero elgesio taisyklių grąžinti jį atgal.“ Tačiau jis prisipažino, kad tuo metu visiškai nieko nežinojo apie priimtą nacionalinę politiką perbėgėlių atžvilgiu ar apie politinio prieglobsčio suteikimui būdingus principus ir procedūras.
Elisas pasakojo: „Nesvarbu, kas jis toks, jis dezertyras, nemanau, kad aš iš tikrųjų galvojau apie... negalvojau apie jokią politinę potekstę.“
Elisas vertino griežtai kariniu požiūriu ir neįžvelgė skirtumo tarp paprasto dezertyro ir žmogaus, siekiančio pabėgti nuo priespaudos. Jis net neabejojo, kad Vašingtono patarimas bus toks pats. Admirolo sprendimas buvo greitas, pernelyg supaprastintas ir, turint omenyje naujus faktus, neatšaukiamas.
Kapitonas Braunas suprato, kad žmogus turi būti ištiktas visiškos nevilties ir jo negalima automatiškai sugrąžinti, tačiau admirolo Eliso argumentacija skambėjo logiškai ir mandagiai. Po šešių mėnesių, kalbėdamas apie incidentą, aiškino:
„Mūsų laivą pakvietė stoti šalia jų laivo. Mes pakvietėme juos į savo vandenis. Galima sakyti, kad tam tikra prasme [laikyti perbėgėlį] tai būtų pasitikėjimo sulaužymas.“
Pakrančių apsauga turėjo būti geri šeimininkai, jeigu norėjo sovietų akyse išlaikyti pagarbos vertą įvaizdį. Bet laivas tą dieną nebuvo pakviestas į JAV vandenis; sovietai patys į juos įplaukė. Vienaip ar kitaip, toks jų elgesys buvo nereikšmingas, nes JAV tokioje situacijoje vis tiek priklausė visa fizinė ir teisinė valdžia. Niekada anksčiau vyriausybė ar kokia nors jai atstovaujanti valdyba nesvarstė apie aukščiausios valdžios panaikinimą dėl mandagumo, kol, pats to nežinodamas, tai padarė admirolas Elisas.
Braunas vis dar dvejojo.
„Čia buvo vyras, žmogiška būtybė. Į bėdą pakliuvęs vyrukas. Aš buvau jo pusėje.“ Braunas žinojo, kad eidamas apygardos vado pareigas gali vadovauti kasdieniams apygardos reikalams, bet jis negalėjo patvirtinti apygardos politikos pakeitimo. Admirolo politika perbėgėlio atžvilgiu atrodė aiški. Nepranešęs admirolui Elisui nė vienas negalėjo priimti sprendimo, kaip elgtis su perbėgėliu.
Kai Braunas padėjo ragelį, trečiojo rango kapitonas Karis pakėlė akis į jį:
– Ką darysime?
– Žmogus turi būti sugrąžintas.
– Kodėl?
– Nes taip nuspręsta.
