Per dramatiškus įvykius 1993 metų spalio 3–4 dienomis,
nusinešusius apie 200 žmonių gyvybių, velionis prezidentas Borisas
Jelcinas, tuomet buvęs populiarus lyderis ir kylančių Rusijos
demokratinių ambicijų simbolis, stojo prieš Sovietų Sąjungos
šalininkus, kurie kaltino šalies vadovo vykdytas reformas dėl
didžiulio ekonomikos nuosmukio.
Konstitucinė krizė, kilusi dėl praeities besiilginčių
parlamento narių konfrontacijos su B.Jelcinu, privertė Rusijos
žmones nerimauti dėl ateities, branduolinį ginklą turinčiai
valstybei grimztant į chaosą.
1993 metais didėjusi įtampa galiausiai prasiveržė dvi dienas
trukusiais susirėmimais gatvėse, per kuriuos armija priėmė
lemtingą sprendimą, palaikydama demokratų stovyklą.
Tačiau B.Jelcino sprendimas pasiųsti tankus apšaudyti jo
varžovų parlamente – Baltaisiais rūmais vadinamame didžiuliame
pastate prie Maskvos upės, kuriame dabar įsikūrusi vyriausybė –
atėmė iš demokratinio judėjimo jo jaunatvišką entuziazmą ir iki
šiol yra vertinamas visuomenės labai prieštaringai.
Su Kremliumi susijusios viešosios nuomonės tyrimo agentūros
VTsIOM atlikta apklausa rodo, kad 26 proc. respondentų palaiko
B.Jelcino veiksmus, o 16 proc. iki šiol šiltai prisimena komunistus.
Kiti atsakė esantys per jauni ir neprisimenantys tų įvykių
arba tiesiog nesusidarę apie juos nuomonės.
Tuo metu „senajai gvardijai“ vadovavo B.Jelcino
viceprezidentas Aleksandras Ruckojus – stačiokiško būdo
generolas, dalyvavęs Afganistano kare ir vaizdavęs save populistu
patriotu – bei griežtomis kalbomis išsiskyręs parlamento
pirmininkas Ruslanas Chazbulatovas.
Ši pora desperatiškai stebėjo, kaip B.Jelcinas patikėjo
jaunų, Vakarų šalių palaikomų ekonomistų komandai suplanuoti
postsovietinės Rusijos atgaivinimą, imantis skausmingų rinkos
reformų, nuskurdinusių daugelį žmonių.
A.Ruckojaus ir R.Chazbulatovo kantrybė trūko spalio 3-ąją, kai
jie pasirodė Baltųjų rūmų balkone ir paragino minią šturmuoti
Ostankino televizijos centrą dėl įsivaizduojamo žiniasklaidos
palaikymo demokratiniame užmojams.
Dešimtys sunkvežimių, pilnų gerai ginkluotų A.Ruckojaus ir
R.Chazbulatovo šalininkų, išvažiavo pradėti pirmųjų
susirėmimų per tas dvi lemtingas paras.
Iki šiol tiksliai nežinoma, kas aprūpino ginklais Baltųjų
rūmų maištininkus – tačiau jų lyderiai sako nesigailintys dėl
savo veiksmų.
„Esame kaltinami padarę viską, kad sukurtume sąlygas,
galėjusias įžiebti pilietinį karą, – Rusijos žiniasklaida
citavo A.Ruckojaus pareiškimą. – Tačiau iš tikrųjų mes
padarėme viską, kas buvo įmanoma ir neįmanoma, kad tai
neįvyktų.“
R.Chazbulatovas dar griežčiau vertino įvykius, nulėmusius jo
politinės karjeros galą.
„Turėjome elgtis griežčiau, daug griežčiau – žinant, ką
darė kita pusė“, – argumentavo jis.
Dar prieš spalio 4-ąją surengtą parlamento šturmą, tapusį
to konflikto atomazga, B.Jelcinas mėgino išsklaidyti
nepasitenkinimą dėl šoko terapijos ekonomikai, kurią siūlė
reformas palaikę ministrai, tokie kaip Jegoras Gaidaras ir Anatolijus
Čiubaisas.
B.Jelcinas atleido iš pareigų daugelio nekenčiamą J.Gaidarą
1992-ųjų gruodį pagal susitarimą su komunistais surengti
referendumą dėl naujos konstitucijos, kuri turėjo aiškiai
apibrėžti parlamento ir Kremliaus galias.
Tačiau įstatymų leidėjai atsisakė svarstyti naujos
konstitucijos projektą, nes ji galėjo suteikti prezidentui naujų
galių. Vietoje to buvo organizuotas nacionalinis referendumas,
kuriame buvo užduotas klausimas, ar B.Jelcinas turėtų
atsistatydinti.
Rusijos prezidentas laimėjo tą referendumą aiškia balsų
dauguma. Susiklosčius tokiai padėčiai, kilo klausimų dėl
parlamento legitimumo, o B.Jelcinas įgijo pagrindą 1993-ųjų
rugsėjį paskelbti įsaką dėl „laipsniškos konstitucijos
reformos“.
Būtent tuomet A.Ruckojus ir R.Chazbulatovas įsitvirtino
Baltuosiuose rūmuose su savo ginkluotais šalininkais, o daugelis
dabar vertina tuos veiksmus kaip senojo režimo paskutinę kovą.
„Rusijai 1993-ųjų spalis buvo posūkio taškas, – liberalių
pažiūrų žurnalistas Leonidas Radzichovskis rašo vyriausybės
dienraštyje „Rossijskaja gazeta“. – Teismai turėjo nuspręsti,
kas atsakingas dėl to mažo pilietinio karo spalio 3–4 dienomis,
Tačiau nebuvo jokio teismo.“