Niekai tie palydovai. Jie skraido ir skraido, nesupaisysi dabar to kosmoso nei ką tie palydovai jau turi pelengavę. Sutrikęs Batia dar kažko dvejojo, bet staiga vėl radistas, šįkart net pats susijaudinęs, įpuolė į salę: „Oras!“ Tai jau itin retas signalas, specifinė situacija.
Tai reiškė, kad prie SSSR sienos priskridęs vienas ar keli užsienio lėktuvai. Vis dėlto tai ne oro atakos signalas, o tik žvalgybinė intervencija, tačiau kaip tik todėl visų stočių darbas turi būti nutrauktas akimirksniu ir besąlygiškai.
Virš Norvegijos (sąlygiškai netoli Archangelsko srities) nuolat budėdavo pora amerikiečių B-52 bombonešių. Tai tie patys garsieji Vietnamo veteranai. Karo požiūriu svarbu tai, kad kiekvienas jų galėjo skraidinti po dvidešimt raketų „Sram“, turinčių branduolines galvutes su individualia užprogramuota trajektorija.
Taigi, nepastebi bent vieno tokio lėktuvo – ir Sąjungoje įvyksta 20 branduolinių sprogimų. Ir tai tik karo preliudija, nes pagrindinio smūgio tarpžemyninės raketos būtų dar tik pusiaukelėje. Dar du tokie bombonešiai nuolat budėjo pietuose, Turkijoje.
Savo ruožtu sovietai laikė apsupę branduoliniais povandeniniais laivais visas JAV. Įdomi situacija, linksma buvo gyventi.
Vis dėlto, kai pagalvoji, mūsų būtį sudaro vien paradoksai. Štai Vietname tuos galingus bombonešius B-52 (dar vadinamus „oro tvirtovėmis“) nugalėjo lietuviškosios „kregždutės“. O dabar JAV ir visą pasaulį drebina kažkokie skarmalais apsimuturiavę ir iš esmės vien automatais ginkluoti teroristai... Keistas tas pasaulis.
Nuolatos vyko ir radijo karas – varžybos. Kartą man teko ekrane stebėti patį B-52. Jam šiek tiek priartėjus prie sovietų sienos, žyma staiga pasidalijo į keturias tokias pat žymas ir išsiskirstė...
Vadinasi, lėktuvo pilotai įjungė specialią priemonę radiolokacinėms stotims suklaidinti. Ir tapo nebeaišku, kuri iš tų keturių yra tikroji lėktuvo žymė. Kokias koordinates teikti raketų daliniams? Tačiau kaip tik manoji stotis turėjo specialią kontratakos priemonę – tokį mygtuką.
Nuspaudžiau – ir trys netikros linijos ekrane išnyko...
Liko tik viena – tikroji, nors ir silpniau matoma. Vėl darbo Amerikos žvalgybai, šnipams ir konstruktoriams. Tai ir buvo vadinamosios ginklavimosi varžybos, jos kadaise sukėlė branduolinės bombos grybą ir iškėlė žmoniją į Mėnulio paviršių.
Na, o tada galas žino, koks lėktuvas ir kur priskrido. Aišku, kad žvalgybinis, pamenu, lyg du buvo, kažkas matėsi pagrindinės stoties ekrane, tik mums tai nerūpėjo. Mūsų pareiga buvo tiesiog trumpam išjungti stotis.
Paprastai karinių lėktuvų skrydžiai yra saistomi atitinkamų tarptautinių reglamentų, ir arčiau nei nustatyta riba nepriskrendama. O jei lėktuvas priskrenda, pažeidžia ribą ir provokuoja, tai tik nebent akimirką. Kitaip tuoj bus pašautas. Tad signalas „oras“ turėjo veikti trumpai. Tačiau mūsų krachui to užteko.
Svečias pulkininkas negalėjo duoti komandos nepaklusti, nors mes visi sau tylomis žinojome, kad tas slapstymasis nuo amerikiečių tėra komedija, vien tik kvailas farsas.
Vien formalus apsidraudimas dėl ramios galvos. O štai čia tikra situacija, konkreti užduotis, ne šiaip treniruotės ar formalios ataskaitos.
Buvo ir apmaudo – per daug jau akivaizdus sutapimas, kad tie lėktuvai pasirodė lemiamą akimirką, ir tai reiškė, kad greičiausiai čia joks sutapimas.
Tiesiog amerikiečiai žino šiek tiek daugiau, nei mums atrodo... Ir nėra čia ko apsimetinėti. Tad Batios verdiktas šiuo atveju buvo teisingas:
– Один хер (tas pats galas) – vis viena jie viską žino! – numojo ranka, ir mačiau, kaip pulkininkas su didžiuliu palengvėjimu atsiduso ir net nuraudo... – Neišjungti! – nuskambėjo Batios komanda. – Tik į pulką jokių duomenų! – perspėjo už kontrolinio ekrano sėdintį operatorių.
Toliau visi dirbome reikšmingai tylėdami, tarsi ta tyla būtų padėjusi mums išlikti nepastebėtiems. Ne amerikiečių, o savųjų – aukščiau, pulkuose esančiųjų... Koordinačių iš akių taip ir nepaleidome, reikšminga žyma nuolat buvo mūsų kontrolės akiratyje.
Netrukus iš pulko atėjo signalas: „отбой!“ – tam palydovui ir lėktuvui; tęsti darbą, laukiame koordinačių...
Jas ir perdavėme po tinkamos pauzės, Batiai pripažinus, kad, sąžiningai kalbant, jokios raketos pakopos jau nė velnio nebeišskirtum iš to kliūčių fono.
Dar po kiek laiko radistas raportavo pranešimą – daliniui reiškiamas dėkingumas, o pulkininkui – medalis! Pulkininko slapta misija pavyko.
Šiandien per internetą kone kiekvienas gali stebėti ne tik tas stotis, bet ir pačią vado kepurę. Šia prasme pulkininkas ir komandyrius nesielgė ciniškai numodami į sovietinės armijos griežtus reikalavimus, bet paprasčiausiai savo ignoravimu pasielgė perspektyviai!
Jie buvo teisūs jau vien tuo, kad prireikus vadovavosi blaiviu protu.
O sistema, kaip žinome, žlugo dėl visai kitų priežasčių – kaip tik dėl savo formalių reglamentų, kurių laikymasis neleisdavo pasireikšti savam protui. Vėliau tai buvo įvardyta stagnacija. Išėjo liūdnas paradoksas – iš esmės sistema žlugo nuo to, kas laikyta jos galia.
Batios blaivus sprendimas iš esmės nebuvo naujiena. Visokių formalių nuostatų ir tesilaikyta formaliai. Kremliaus viršūnes tai tenkino, o eilinius piliečius tik iki tol, kol nesusidurdavo su savito sprendimo reikalaujančia situacija. Tada tuos formalumus paprasčiausiai pamiršdavo. Ne kiekvienas taip elgėsi – pavyzdžiui, Pachomas... Bet tokie idėjiniai besmegeniai buvo išimtis. Galima tik tarti – mūsų dalinio laimei, ten nebuvo išminties švyturio Tiulpano...
Su panašia dilema buvau susidūręs ir aš pats. Pamenu, dar prieš pulkininko misiją kažko nuėjau į Komandinį punktą ir pamačiau, kaip vienas jaunas karys salaga atlieka prie manosios aukščio matavimo stoties valdymo pultų kažkokią mokomąją užduotį, treniruojasi. Ir žinojau, kad tuo metu buvo duotas „palydovo“ signalas.
Stotys gali būti įjungtos, tačiau aukšto dažnio spindulys būtinai išjungiamas. Ekranai tada ir toliau šviečia, tik taikinių jau neberodo, atitinkamai ir mūsų pelenguoti tie taikiniai negali. Tačiau tuomet šviečiantis ekranas aiškiai rodė ir taikinius...
Kažkokius lėktuvus, greičiausiai civilinius. Pažvelgęs aukštyn į prietaisų skydus, pamačiau degančią raudoną lemputę – aukšto dažnio spindulys įjungtas...
– Kas čia?! – klausiu to veikėjo, rodydamas į mažytį raudoną švitulį.
– Spindulys... įjungtas...
– O „palydovo“ signalo ar negirdėjai?
– O ką tai reiškia?..
Tąkart ir aš leidau savo gerklei pasireikšti, ir net su rusiškomis zakrepomis, nors širdy tik juokiausi – štai ir suvaidinau pareigingą idėjinį vadą... Ir iškart išsigandusį salagą nuraminau, kad niekam nesakysiu, tik teišjungia ir laiko liežuvį už dantų.
„Bet kokiu atveju tie amerikiečiai viską žino“, – pagalvojau sau tada, neįtardamas, kad tas mano mintis po kiek laiko garsiai atkartos pats Batia pulkininko, atliekančio slaptą misiją, akivaizdoje.
