Taigi, tikrosios tarnybos pradžia buvo lyg strojebate (statybos batalione). Sako, jame tarnauti fiziškai sunkiausia. Guodė tik tai, kad kareiviai ten ir pinigų užsidirbdavę. Manau, vasarą dirbome ne mažiau, atsikvėpti gaudavome tik kitu metų laiku, kai viską užklodavo sniegas. Suprantama, to atokvėpio daugiausia turėjo seniai. Salagoms vis tiek atsiranda darbų, o seniams, kaip labiau patyrusiems specialistams, tekdavo dažniau stotyse kiurksoti.
Šiuo požiūriu man, kaip salagai, nuskilo labiau, nes buvau įkinkytas net į kelias pareigybes. Be pagrindinių operatoriaus pareigų, ėjau dar ir telefonisto, užrašinėtojo ir netgi kai kada KP santechniko pareigas. Tai šiek tiek gelbėjo nuo fizinių darbų gausos, įkyraus kazarmos grindų plovinėjimo.
Iš kitos pusės, teko budėti naktimis. O apskritai – buvau kur kas dažniau reikalingas valdžiai.
Šiuo atžvilgiu klausimas atviras: kas geriau – ar sunkus darbas kastuvu, ar įtemptas sėdėjimas valdžios akivaizdoje. Čia kaip kam. Nors man teko ir to, ir ano.
Kadangi visos mano pareigos buvo susijusios su Komandiniu punktu, ten ir bazavausi. Telefono komutatorius buvo įrengtas kitapus salės priešais duris, už tam tikros organinio stiklo pertvaros.
Ten pat ir užrašinėtojas. Eiti šias pareigas tekdavo kilus oro pavojui, bet ne visada, o tik kai vadai nuspręsdavo, kad reikia kontrolės tikslais užrašinėti visa tai, kas diktuojama pulkui.
Tokiais atvejais užsidėjęs ausines prapuldavau greitakalbėje skaičių lavinoje – ir pildavau tuos skaičius paprastu tušinuku tiesiai į švarų lapą. Lyg magnetofonas. Telefono jungimo principas taip pat ne iš moderniųjų, dar užsilikęs nuo Antrojo pasaulinio karo laikų.
Elektra gamindavosi sukant rankenėlę. Kad ir kas skambintų – visada pirma tik telefonistui. Pasako, su kuo jį reikia sujungti. Jungimas – tai laidų kaišiojimas į atitinkamus lizdus.
Tokiu būdu esant „taikai“ ėjau telefonisto pareigas, o kilus oro pavojui kai kada būdavau užrašinėtojas. Arba lįsdavau į aukščio matavimo stoties kambariuką. Žodžiu, įvairiai, pagal situaciją. Tačiau vasaros darbymečiu tame Komandiniame punkte užtekdavo tik vieno budinčio karininko.
Kai kurios technikos primityvumas turėjo savo pateisinimą, nes nepriklausė nuo išorinių aplinkybių.
Ypač telefonas, palyginti su šiuolaikiniais, priklausomais nuo kosmoso palydovų. Kuriuos, žinia, kilus karui pirmuosius ir numuštų. Visą buitinę techniką iš esmės buvo galima apibrėžti maždaug tuo pačiu Rustamo arklio ir Šiaulių dviračio universalaus paprastumo principu.
Sykį ramią mūsų tarnybos idilę sutrikdė kažkoks iš kažin kur atvykęs labai svarbus pulkininkas.
Tuoj dnevalnas ir iš paskos jam visi salagos sukruto visur šlavinėtis, valytis, lovų kraštus ir lauko takus lyginti bei kitais niekais užsiimti. Tačiau Batia greitai sumojo, kad pulkininkas ne šiaip dulkių tikrinti atvyko. Ir kuitimąsi prie buitinių darbų atšaukė. Čia kažkas rimčiau, kadangi svečias niekam jokių velnių neišrašė, o tik smalsiai dairėsi Komandiniame punkte. Tai dvelkė jau tikrais reikalais, ne šiaip ataskaitiniu formalizmu. Vadinasi, kažkas bus... Tuo labiau kad pulkininkas neskelbė savo vizito tikslo.
Praėjus dienai kitai – oro pavojus su papildomu signalu – „Готовность номер один!“, „Pirmojo laipsnio parengtis!“ – kovinė situacija! Visai rimtai įtarėme, kad tai susiję su pulkininko atvykimu, antraip ko gi jis čia atvyko?
Kaukiant sirenai kariai dar sekundę luktelim. Jei kaukia su pertrūkiais, vadinasi, paprastas oro pavojus, tada bėga paskirtasis būrys. Bet jei sirena gaudžia pratisai – jau tenka griebti ginklus ir bėgti absoliučiai visiem. Be kita ko, tai reiškė, kad ilgokai užtruksime, teks vieniems kitus keisti prie ekranų. Tuomet poilsis nuo visų kitų darbų!
Tik tokios sirenos kaukdavo retai, ne visada jomis ir džiaugėmės, nes kai kada jos trukdavo ir per naktį. Kažkur danguje tada vykdavo aviaciniai manevrai ar šiaip koks įvykis, ar net incidentas, keliantis grėsmę Sovietų Sąjungos ir viso pasaulio taikai ir saugumui.
Tąkart funkcionalias vietas KP užėmė geriausi, visi kiti kariai šiaip susigrūdo su karabinais ir dujokaukėmis. Pats Batia sėdo už stalo, greta jo įsitaisė ir pulkininkas.
Aukštį matavo seržantas Michailas, o aš atitinkamai – prie telefonų skydo. Užrašinėti ėmėsi kažkoks karininkas. Žodžiu, visi dirba, visos vietos užimtos pagal reglamentą ir subordinacinius rangus, ir visa tai, suprantama, pulkininko garbei... Šiaip griežto reglamento net ir kovinės parengties atveju ne visada paisėme.
Staiga pulkininkas atsistojo. Rimtai ir solidžiai išsitiesė visu ūgiu ir padarė pranešimą – atskleidė savo vizito tikslą. Pasirodo, šis oro pavojus yra ypatinga paslaptis, tai sovietų leidžiama nauja slapta karinė raketa į kosmosą.
Mums reikia stebėti jos trajektoriją iki atsiskirs pirmoji pakopa. Paskui mūsų misija bus sekti tos pakopos leidimąsi ir nustatyti tikslią jos kritimo vietą. Šią reikšmingą informaciją Batia iš karto perdavė visų stočių operatoriams.
Raketa šovė iš Plesecko bandomojo kosmodromo, esančio toje pat Archangelsko srityje. Sekti ją nebuvo jokio vargo, atsiskyrusią pakopą taip pat aiškiai matėme. Ji lėtai leidosi kažkur į bekraštės taigos masyvus.
Neturint tikslių koordinačių, jos, nukritusios, prasmegusios į žalią medžių šleifą, jau niekaip neberasi. Tik buvo aišku, kad stebime ne vieni mes, ne vien mūsų taškas. Nors dėl to nė kiek ne ramiau, gal net priešingai – duomenimis nepafantazuosi, jie turi sutapti. Tad padirbėti teko itin tiksliai.
Iš pradžių viskas ėjosi šauniai – raketos pakopa ramiai ir aiškiai artėjo prie žemės, jos signalas mūsų lokatoriuose jau ėmė mišti su nuo žemės kylančių objektų žymomis, kurios traktuotos kaip natūralūs lokatoriaus ekrano trikdžiai. Tai nereiškė, kad pakopa arti paviršiaus, beveik nusileidusi. Trikdžių linijos, deja, kliudė net kilometro ir didesniame aukštyje esančių taikinių žymes.
Toks jau tų stočių minusas, ir užtai žemai skrendančių lėktuvų pelenguoti beveik negalėjome. Tam naudojamos kitokios stotys, naujausios, kurių esama toli gražu ne kiekviename dalinyje.
Lėktuvai, skrisdami kuo žemiau, gali pasinaudoti tokių stočių kaip mūsų ribotumu.
Pavyzdžiui, vadinamosios sparnuotosios raketos – jos skrenda itin žemai, netgi lanksčiai pagal reljefą, ir dėl to iš viso nepastebimos radiolokaciniais metodais, bent jau tų dienų lygio technika. Taigi mūsų atveju būtų užtekę tik trumpam užsimerkti, ir po akimirkos jau nebeatskirsi – kuri žyma ekrane yra raketos pakopa, o kuri tik žemės objektų trikdžiai. Tačiau mes nepaleidome tikrosios žymės iš akių, stebėjome, sekėme ją įsitempę.
Ir staiga radisto pranešimas: „Palydovas!“ Tai palyginti neretai duodama komanda.
Ji skelbia, kad virš galvos priešo (paprastai amerikiečių) kosminis palydovas. Tada būtina nutraukti visus stebėjimus, išjungti radarų spindulius, kad nebūtume užpelenguoti patys.
Sovietų teritorijoje juk viskas įslaptinta – tiek dalinių lokacija, tiek stočių tipai. Bet nieko baisaus – palydovas greitai praskrenda, tai tik kelių minučių problema.
Paskui vėl galima įjungti stotis.
Vėl susirask savo taikinius ir tęsk darbą. Tik mūsų atveju pabandyk tada atrasti tą raketos pakopos žymą, išskirti ją iš kitų brūkšnių ekrane. Jau per vėlu taip žaisti.
Ir buvo aišku, kad misija žlugo. Vedėme, vedėme tą taikinį, tą žymą, o kur nukrito tiksliai – ir nebeaišku...
Šios istorijos tęsinį skaitykite penktadienį