Ar muziejai ims kepti meduolius?

Vakarų šalių muziejai iš savo kavinių ir suvenyrų gauna kone pusę pajamų.

Tačiau Vilniuje mintis užsidirbti iš savo eksponatų muziejų mokslininkams iki šiol atrodo keistoka, nors pasiūlyti tikrai yra ką. Apie tai rašo dienraštis „Lietuvos rytas“.

Beveik prieš du dešimtmečius archeologai kasinėjo būsimos Prezidentūros teritoriją ir rado formelę, kuri užminė iki šiol neįmintų mįslių.

Viena mokslininkų hipotezių – molinėje, glazūruotoje iš vidaus 16 centimetrų aukščio ir 7 centimetrų pločio formelėje galėjo būti kepami meduoliai arba kitokie kepiniai.

Vadinasi, ir mūsų laikais būtų galima pabandyti paragauti lygiai tokios pat formos saldumyno, kuriuo gardžiavosi vilniečiai XVI amžiuje.

Niekas neleistų dėti drėgnos tešlos į muziejaus eksponatą, bet į šios formos kopiją būtų galima pilti nors ir šokoladą.

Tačiau svarbiais tyrimais užsiėmę mokslininkai taip ir nepabandė to padaryti.

„Gera idėja, bet tam reikia papildomo laiko ir patalpų, kurių mes neturime. Negali visko daryti iš karto“, – sakė Nacionalinio muziejaus Viduramžių ir naujųjų laikų archeologijos skyriaus darbuotojas Kęstutis Katalynas.

K.Katalynas spėja, kad formelė – Vilniaus meistrų darbas, nes čia gyveno nagingi amatininkai.

Nuo XVI a. ketvirtojo dešimtmečio dabartinės Prezidentūros vietoje nuolat gyveno Vilniaus vyskupai.

Taigi formelė galėjo priklausyti konditerininkui, kuris ruošė valgį vyskupui Povilui Alšėniškiui arba vyskupui Valerijonui Protasevičiui.

Vilniuje aptikta labai nedaug radinių, pasakojančių apie tai, ką žmonės anksčiau valgė. Archeologams pavyko iškasti tiktai pailgas keptuves žuviai.

Žygimanto Augusto laikais žmonės valgė daug košės. Mėsa ir žuvis buvo prabanga.

Kepiniams buvo naudojamas medus.

Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugoma formele kad ir dabar galima atspausti landsknechtą – samdomą kareivį.

XVI amžiaus Europoje landsknechtai buvo itin populiarūs. Karo prievolės dar nebuvo, kariuomenės samdydavosi kareivius pagal savo išgales.

K.Katalyno teigimu, Lietuvoje daugiausia landsknechtų buvo iš Vokietijos, bet nebuvo retenybė ir samdomi kareiviai iš Škotijos bei Italijos. Juos samdė valstybė ir didikai, turintys savo armiją.

Šiemet minėsime 500-ąsias Oršos mūšio metines. Jų metu keli tūkstančiai samdomų kareivių kovėsi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės gretose ir sutriuškino dvigubai gausesnes Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus pajėgas.

Tais laikais buvo itin populiarūs alaviniai kareivėliai.

Bet Vilniuje rasta matrica alaviniams kareivėliams netiko: kam reikia kareivėlio su piešiniu iš vienos pusės.

Be to, toks atspaudas nestovėtų.

Kareivis iš Vilniuje rastos matricos apsirengęs itin puošniai, o ant galvos užsimaukšlinęs skrybėlę su stručio plunksnomis.

„Jų gyvenimas trumpas ir be džiaugsmo, viskas, ką jie turi, – gražūs drabužiai, todėl aš negaliu jų atimti“, – XVI a. sakė Šv. Romos imperatorius Maksimianas II, kai į jį kreipėsi didikai, klausdami, kodėl samdomi kareiviai rengiasi geriau už juos.

Archeologas K.Katalynas pabandė rasti Vilniaus kareivio aprangos detalių mados istorijos šaltiniuose.

Pagal to laiko drabužių madą Vilniaus landsknechtas vilki dubletą (doublet) – striukę prakirptomis rankovėmis, kad išlįstų platūs marškiniai.

Ant dubleto – puošni apykaklė (collet).

Plačios kelnės iki kelių suvarstytos. Tais laikais, kaip ir dabar, jos buvo vadinamos haremo kelnėmis.

Kareivis ginkluotas špaga ir kalaviju, vadinamu kacbalgeriu (išvertus iš vokiečių k. Katzbalger – kačių mušikas).

Tais laikais kautynes vyras prieš vyrą vokiečiai vadino kačių peštynėmis.

Kareivis iš formelės mūvi netgi pėdkelnes, prisegtas prie striukės.

Nieko negalima pasakyti tik apie landsknechto batus, nes toje vietoje formelė nulūžusi. Tai galėjo būti ažūriniai pusbačiai, panašūs į tuos, kokius archeologai rado Malūnų gatvėje.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmų muziejuje saugoma per kasinėjimus šioje vietoje rasta XVI amžiaus kepimo forma.

Šioje formoje iškepti meduoliai būdavo kaip liūto galva ir puošė Lietuvos didžiųjų kunigaikščių stalą.

Molinė iš vidaus glazūruota forma suskilusi į kelias dalis.

Muziejaus direktoriaus pavaduotoja Jolanta Karpavičienė patikino, kad tikrai niekas nebandė toje formelėje kepti meduolių, nes tai – muziejaus eksponatas.

Padaryti šios formos kopijos ir joje kepti lankytojams meduolių dar nebuvo laiko, nes muziejus neseniai atidarytas. „Ateityje reikės dairytis“, – svarstė muziejininkė.

Muziejuje taip pat yra karaliaus Žygimanto Augusto laikų keptuvė su įdubimais kiaušiniams kepti.

Lietuvos valdovų stalas buvo puošnus. Tai liudija ir XVII amžiaus LDK kanclerio Alberto Stanislovo užrašai apie puotą Valdovų rūmuose.

Be kita ko, juose minimos cukrinės figūrėlės, iš kurių buvo geriamas vynas.

Cukrinės figūrėlės būdavo liejamos rūmuose specialiose formelėse.

Muziejininkė

„Prieš tris dešimtmečius Vakarų Europos ir JAV muziejuose pradėjo ryškėti demokratizavimo tendencijos.

Iš įstaigų, skirtų tik elitui, muziejai pradėjo virsti institucijomis, kuriose nebaugu lankytis neturinčiam aukštojo išsilavinimo ar neapsigynusiam disertacijos žmogui.

Virsmas nebuvo savanoriškas – iš valdžios institucijų buvo pasiųsta labai aiški žinia, kad muziejai atsisuktų į paprastą žmogų, kad pažinimo šventovėse pasaulį pažintų ir vaikai, ir seneliai.

Per tą laiką muziejai nuėjo ilgą kelią ir dabar tapo vietomis, kurios padeda žmonėms pažinti istoriją, gamtą ir patį save ne tik per faktus, susijusius su senove, bet ir plėtodami įvairias paslaugas.

Muziejai turi ne tik ekspozicijas, bet ir suvenyrų parduotuves bei kavines. Jie tapo rekreacijos plačiąja prasme vietomis, kur atgaunamos dvasinės jėgos ir kartu galima fiziškai pailsėti prie kavos puodelio, įsigyti suvenyrų arba daiktų, susijusį su ekspozicijomis.

Eksponatai padeda išsilaikyti muziejams.

Statistika rodo, kad Vakarų šalių muziejai iš suvenyrų ir kavinių uždirba kartais net 40 procentų savo pajamų.

Tai atskira verslo šaka, plėtojama labai profesionaliai.

Lietuvos muziejuose irgi galima rasti suvenyrų, susijusių su muziejaus tematika. Tai dažniausiai būna atvirukai, albumai, molinukai.

Taikomosios dailės muziejuje per Baltų juvelyrikos parodą buvo galima įsigyti medinių žaisliukų su baltiškais ornamentais.

Gal kam nors tai atrodo pertekliniai dalykai, bet mano duktė, per televizijos reportažą pamačiusi tą žaisliuką, pasiprašė į parodą.

Jūrų muziejuje delfinas per pasirodymą nupiešia piešinį dantimis laikydamas šepetuką, ir tas piešinys įrėminamas ir parduodamas.

Būdama muziejininkė žinau, kad nelengva įgyvendinti mums kylančias idėjas. Bet išgirdusi apie Vilniuje rastą kepimo formą iš karto matau patrauklų edukacinį renginį ir suvenyrą, sujungtą su kavinės veikla.

Jei atėjusi į muziejaus kavinę žinočiau, kad čia galima nusipirkti XVI amžiaus formos sausainį, ne tik su malonumu jo paragaučiau, bet ir parvežčiau dovanų draugams.“