Neįprasta Laisvojo universiteto surengta kelionė, skirta istoriniams Vilniaus akcentams, sulaukė didžiulio pasisekimo. Apie tai rašo dienraštis „Lietuvos rytas“.
Per šimtą smalsuolių negalėjo patikėti savo akimis – daugybę kartų eita pro paminklą, tiltą, akmenį, bet nė karto nesusimąstyta, ką jis reiškia, kokia jo istorija.
Išlikusios architektūros detalės, namų dekoro elementai, garsių giminių herbai ir pastatų statybos datos, senos atminimo lentelės ir užrašai ant sienų, įmantrios tiltų ir balkonų grotelės, seni kanalizacijos dangčiai ir vėtrungės, skulptūrėlės ir puošybos fragmentai.
Su šiais akcentais, už kurių kasdienybėje neužkliūva akys, Laisvasis universitetas žada supažindinti ir ateityje.
Klaidą kartoja per amžius
Ne visi žino, kad Arkikatedros fasadą puošianti raguota skulptūra yra Mozės.
Taip pranašas pavaizduotas dėl klaidos verčiant Senąjį Testamentą, mat sakinys „spinduliuojantis Mozės veidas“ kadaise netyčia buvo išverstas „raguotas Mozės veidas“.
Taip šį Biblijos personažą kelis šimtmečius vaizdavo daugybė menininkų, net Michelangelo.
Klaida per amžius buvo tiražuojama dėl to, kad ne visi menininkai mokėjo po kelias kalbas, tad dailė buvo tekstų pagalbininkė.
Menininkai rėmėsi tuo, kas pavaizduota, dailininkai nusižiūrėdavo vieni nuo kitų.
„Todėl jau šimtmečius Mozė labiau primena ne pranašą, o velnią“, – atsiduso Laisvojo universiteto koordinatorius Darius Pocevičius.
Paveikslas išgelbėjo namą
Kitas akcentas šalies sostinės širdyje – skvere prie Arkikatedros skulptoriaus Kęstučio Musteikio prieš porą metų atidengtas paminklas dailininkui ir scenografui Mstislavui Dobužinskiui (1875–1957).
Paminklas primena metalinę molberto kopiją, o kiekvienas praeivis gali bent trumpai pažvelgti dailininko žvilgsniu į Tilto gatvę pro varinį rėmelį, po kuriuo iškaltas menininko bareljefas.
Apie 1907 metus M.Dobužinskis nutapė paveikslą „Tilto gatvė Vilniuje“.
Pasakojama, kad šiame kūrinyje vaizduojamą nedidelį namą gatvės kairėje pusėje sovietų valdžia 1986-aisiais ketino nugriauti. Jo vietoje buvo planuojama statyti trijų aukštų pastatą.
Tačiau vilniečiai sukilo. Rodydami į M.Dobužinskio paveikslo reprodukciją jie piktinosi, kad kėsinamasi į istorijos vertybę. Ir tuometė valdžia pasidavė.
Skulptūra kelia klausimų
Daugelio pamiršta ir prie Arkikatedros besiglaudžianti šiais metais mirusio Vlado Vildžiūno skulptūra „Lietuviška baladė“.
Ji sukurta 1973-iaisiais minint Vilniaus įkūrimo 650-ąsias metines.
„Lietuviška baladei“ skirta vieta prieš Gedimino bokštą, kuriame tuo metu plevėsavo sovietinės Lietuvos vėliava.
Pasakojama, kad kuriant skulptūrą ne kartą buvo pakeistos detalės, o vėliau ji sunkiai prigijo toje vietoje, ne kartą dingo leidimai jai statyti, nes „Lietuviška baladė“ buvo susijusi su Lietuvos istorija.
Ką V.Vildžiūnas norėjo pavaizduoti, iki šiol spėliojama. Vieni sako, kad tai trys didieji Lietuvos kunigaikščiai, kiti skulptūrą pakrikštijo „Trys nykštukai“, tretiems ji primena mus išlaisvinti ateinančius vikingus.
Yra net manančių, kad prie Arkikatedros stovi trys karaliai – Kasparas, Merkelis ir Baltazaras. Pats skulptorius minėjo, kad norėjo pavaizduoti karį, artoją ir poetą.
Praeitis nustumta į šoną
Minint 650-ąsias Vilniaus įkūrimo metines, prie Arkikatedros buvo pastatyta ne tik „Lietuviška baladė“. 1973-iaisiais Katedros aikštėje atsirado didžiulis akmuo, ant kurio iškalti žodžiai apie šią sostinės sukaktį. Bet paklausus vilniečių, ką reiškia šis riedulys, teisingai atsakytų vos vienas kitas.
„Gal šis akmuo dings kaip dingo Žalgirio mūšiui skirtas riedulys ant Gedimino kalno. Jis buvo laikomas sovietiniu akcentu. O akmuo Katedros aikštėje taip pat nelabai išvaizdus, netinka prie Valdovų rūmų didybės“, – svarstė D.Pocevičius.
Stabtelėjęs prie Valdovų rūmų vartų D.Pocevičius kvietė pažvelgti į vieną, jo žodžiais, kuriozinę klaidą. Mat virš užrašų lotynų kalba – ne Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų, o 1991 metais patvirtintas Lietuvos herbas Vytis.
„Šis Vytis simbolizuoja dabartinę valstybę, o istorikai juokiasi iš tokios klaidos“, – aiškino D.Pocevičius.
Išsaugojo lentą ir stulpą
Ant Barboros Radvilaitės gatvės 3-iojo namo – memorialinė lenta poetui Vladislavui Sirokomlei (1823–1862). Tai viena iš nedaugelio išlikusių lentų lenkų kalba. Daug jų buvo nukrapštyta sovietmečiu. O atkūrus nepriklausomybę nuo pastatų dingo sovietinės atminimo lentos.
V.Sirokomlei skirta lenta buvo pritvirtinta XX amžiaus pradžioje ir išliko iki šiol. Joje rašoma: „1862 metų rugsėjo 15-ąją čia baigė gyvenimą Vladislavas Sirokomlė.“
Poetas Vilniuje apsigyveno 1852-aisiais, jo butas Vokiečių gatvėje tapo populiariu literatūros salonu. Čia rinkdavosi to meto garsenybės.
Kitas nuo prieškario laikų išlikęs akcentas – skelbimų stulpas Maironio ir Barboros Radvilaitės gatvių sankirtoje. Nebeliko gatvėse sunkių sovietinių šiukšlių dėžių iš ketaus, dingo beveik visi lenkų okupacijos laikų kanalizacijos dangčiai su užrašu „Wilno“, o šis stulpas stūkso iki šiol.
Greta – herbas ir bėgiai
Kur vienintelėje sostinės vietoje likęs carinis Vilniaus gubernijos herbas?
Tokį galima pamatyti ant tilto per Vilnią turėklų. Vilniaus gubernijos herbu caras Nikolajus I jį patvirtino 1845-aisiais. Jame Vytis – su Rusijos imperijos karūna. Raitelio skyde – aštuonių galų stačiatikių kryžius.
Šalia tilto – lenkų okupacijos laikus menantys siaurojo geležinkelio bėgiai. Iš jų įrengti atitvarai.
Pasakojama, kad po 1931 metų potvynio nuspręsta remontuoti apšiurusią Arkikatedrą.
Iki 1938-ųjų ji buvo apraizgyta pastoliais, o statybinėms medžiagoms atsivežti buvo nutiestas vadinamasis geležinkelio siaurukas.
Kai bėgiai buvo išardyti, jie buvo panaudoti atitvarams. Dar prieš kelerius metus tokie atitvarai iš siauruko bėgių buvo ne tik Neries, bet ir Vilnios pakrantėje. Bet dabar jie pakeisti neišvaizdžiais metaliniais.
1931-ųjų potvynį mena ir kitas ženklas. Tai žyma ant Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos sienos. Kiekvienas, atsistojęs prie jos, gali įsivaizduoti, kiek tų metų pavasarį buvo pakilęs vanduo.
Vanduo kilo taip sparčiai, kad pasiekė Žaliojo tilto lygį ir į jį atsitrenkusios nuplautų pastatų nuolaužos suduždavo į šipulius. Potvynis neaplenkė ir Arkikatedros, buvo užlieti jos požemiai su ten buvusiais palaikais.
Ramybę saugo atklydėlė
Gedimino kalno papėdėje, netoli keltuvo, stūkso nelabai toje vietoje tinkanti skulptūra. Tai – „Polovcų baba“. Ji reiškia svarbų vyriškos lyties asmenį, protėvį.
Klajoklių polovcų genties skulptūrą 1908 ar 1909 metais iš Ukrainos į Vilnių atvežė vienas studentas ir padovanojo ją muziejui. Skulptūra jame dulkėjo daug metų, o paskui klajojo po Vilnių.
„Polovcų baba“ keletą metų stovėjo skvere prie dabartinio Karaliaus Mindaugo tilto, viename iš parkų. Dabar ji saugo Gedimino kalno ramybę. Bet vėl neišvengta klaidų, nes neteisingai išvertus iš rusų kalbos skulptūra dažnai vadinama ne polovcų, o Polocko.