Hiroo Onoda dalyvavo partizaninėje kovoje Lubango
saloje netoli Lusono, ir tik 1974-aisiais jį galiausiai pavyko
įtikinti, kad karas tikrai baigėsi.
Mėginimai informaciniais lapeliais ir kitokiais būdais įtikinti
vyrą, kad Imperijos armija patyrė pralaimėjimą, buvo bevaisiai, ir
tik tuomet, kai pas jį atvykęs buvęs vadas įsakė jam sudėti
ginklus, Hiroo Onodai karas baigėsi.
Hiroo Onoda buvo paskutinis iš kelių dešimčių vadinamųjų
pasilikusiųjų – po Aziją išsibarsčiusių japonų karių, kurie
simbolizavo stulbinamą vyrų, pašauktų kovoti už imperatorių,
ištvermę.
Apmokytas būti ryšių karininku ir partizaninės taktikos
instruktoriumi, Hiroo Onoda 1944-aisiais buvo pasiųstas į Lubangą,
gavęs įsakymą niekada nepasiduoti, nesigriebti savižudiškų
atakų ir atkakliai gintis, kol atvyks pastiprinimas.
Jis kartu su dar trimis kariais toliau vykdė šį įsakymą dar
ne vienus metus po to, kai 1945-aisiais Japonija patyrė
pralaimėjimą. Apie jų egzistavimą visuomenė sužinojo 1950
metais, kai vienas iš karių sugrįžo į Japoniją.
Likę vyrai toliau stebėjo teritorijoje esančius karinius
objektus, rengė išpuolius prieš vietos gyventojus ir kartais
susiremdavo su Filipinų kariais.
Vienas iš vyrų šeštajame dešimtmetyje mirė. Tokijas ir
Manila visą dešimtmetį ieškojo likusių dviejų karių, tačiau
1959-aisiais nusprendė, kad jų nebėra tarp gyvųjų.
Tačiau 1972 metais Hiroo Onoda ir kitas karys dalyvavo
susišaudyme su vietos pajėgomis. Jo bendražygis žuvo, bet Hiroo
Onodai pavyko pasprukti.
Incidentas sukrėtė Japoniją, kurios valdžia atvežė Hiroo
Onodos artimuosius į Lubangą, tikėdamasi įtikinti jį, kad karas
jau baigėsi.
Hiroo Onoda vėliau sakė manęs, kad mėginimai jį išvilioti
yra marionetinio režimo Tokijuje, kurį kontroliuoja Jungtinės
Valstijos, darbas.
Hiroo Onodai karas baigėsi tik 1974-aisiais, kai jį slėptuvėje
džiunglėse aplankė buvęs vadas, kuris panaikino ankstesnį
įsakymą.